VDFF archyvas
Įprastai, paminėjus Indijos kiną, įsivaizduojame tradicinę meilės istoriją, pagyvintą spalvingais šokiais ir dainomis. Tačiau 13-ame Tarptautiniame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF) pamatysime kiek kitokį Indijos kiną – atidarymo filmu šis festivalis pasirinko dokumentinį Indijos filmą „Kino keliautojai“ (The Cinema Travellers, 2015, rež. Shirley Abraham, Amit Madheshiya). Tai pasakojimas apie keliaujantį Indijos kiną – Maharaštros teritorijoje, atokiausiose vietovėse, pastatomos palapinės, kuriose vietos žmonės gali stebėti vieną įstabiausių žmonijos išradimų – filmus.
„Kino keliautojai“ – tai režisierių Shirley Abraham ir Amito Madheshiya debiutas kuriant ilgametražį filmą. Be jokių abejonių, debiutas buvo sėkmingas. Pasaulinė „Kino keliautojų“ premjera įvyko 2016 m. Kanų kino festivalyje, kur jis susilaukė palankaus kritikų įvertinimo bei buvo apdovanotas „Auksine akimi“ – specialiu paminėjimu. Birželį šis filmas nušvietė Sidnėjaus filmų festivalio kino ekranus, o dabar jo laukia ir kiti pasaulio kino festivaliai – rugsėjo mėnesį jis pasirodys Tarptautiniame Toronto filmų festivalyje, o spalio mėnesį Niujorko filmų festivalyje.
Šaltinis – festival-cannes.com
S. Abraham nuo vaikystės žiūrėdavo filmus, paslėpusi televizijos ekrano šviesas po antklode, nes jai buvo draudžiama tai daryti. Vėliau ji savo jėgas išmėgino kurdama dokumentinius reportažus „The Guardian“, „Al Jazeera English“ ir „Doordarshan India“. Jos filmo partneris – A. Madheshiya kino kūrėjas ir fotografas, kurio fotografijos, kaip tik fotografuojant „Kino keliautojų“ herojus, buvo apdovanotos „World Press Photo“, „World Photography“ ir „Humanity Photo Awards“ apdovanojimais. Kartu jie sugalvojo sukurti filmą apie šį fenomeną – vis dar išlikusius keliaujančius Indijos kino teatrus. Filmo kūrimas truko net aštuonerius metus – pirmus trejus jie tyrė šį reiškinį, o likusius penkerius buvo filmuojamas pats filmas.
Neįtikėtina ir nuostabu, kad šis reiškinys vis dar gyvuoja. Didžiuosiuose miestuose pradėjus užsidarinėti kino teatrams, S. Abraham susidomėjo, kaip mažų miestelių ir kaimų žmonės žiūri filmus. Keliaujantis kinas Indijoje veikia jau 70 metų, nors pamažu matosi kelio pabaiga. „Kino keliautojai“ seka dviejų keliautojų Mahomedo ir Bapu pėdomis, juda iš kaimo į kaimą, kartu su jais susiduria su visais iškylančiais sunkumais: sena gendančia technika, žiūrovų trūkumu bei jų nepasitenkinimu, kai viduryje filmo staiga sustoja vaizdas. Juk šie veikėjai keliauja su 35 mm juostos projektoriais, kurie, be to, kad yra sunkūs, dar ir sunkiai beatlaiko laiko išbandymus.
Šaltinis – hollywoodreporter.com
Tačiau vienas įdomiausių veikėjų yra senas kino projektorių mechanikas Prakashas. Labiausiai jis patrauklus dėl to, kad turi savo filosofiją: tiek gyvenimo, tiek kino, ir pasakoja ją „Kino keliautojų“ žiūrovams. Tačiau ši sena ir įstabi tradicija susiduria su šių laikų technologinėmis naujovėmis. Šis filmas yra apie seno mirtį ir, vargu, ar naujo gimimą, nes nedaug keliaujančių kino teatrų turi galimybę įsigyti naujausia skaitmeninę techniką, o žiūrovai irgi jau nebe tokie susidomėję atvykstančiomis kino palapinėmis.
„Kino keliautojai“ apie paties kino esmę, apie laiką, veikiantį jį, ir apie žmones, mylinčius kiną. Filmo veikėjai nesitaiksto su visuomenėje nusistovėjusiais stereotipais, pabėgę nuo tradicinių darbų, jie leidžiasi į kelią ir nežinia, ar juos labiausiai traukia išlaisvinanti kelionė ar pats kinas. Filmo patrauklumas slypi tame, kad tai nuostabus vizualinis pojūtis, gražūs spalvingi kadrai, atskleidžiantys Indijos kultūrą bei nešantis žiūrovą lengva srove kartu su filmo veikėjais. Čia nebus nei „kalbančių galvų“, nei tiesios siužeto linijos – tai švelnus ir intymus, pojūčiais paremtas pasakojimas.
Šaltinis – theguardian.com
Tačiau gaila, jog pritrūksta emocinio užtaiso. „Kino keliautojai“ pradedami filmo režisieriaus A. Madheshiya nuotraukomis, kur matome įvairių emocijų nuspalvintus šių keliaujančių kino teatro žiūrovų veidus. Ir tai yra nuostabu, tai yra paveiku, emocionalu ir socialu. Štai šio aspekto ir pritrūko pačiam filmui. Jame buvo per mažai žmonių ir jų emocijų, galbūt net jų gyvenimo, socialinio ir kultūrinio aspekto. Lyg ir matome skurdžius Indijos kaimus ir juose gyvenančius žmones. Įdomu ir tai, kad Maharaštros regionas yra vienas pažangiausių ir turtingiausių Indijos regionų, bet vis tiek išlieka stipri skirtis tarp kaimo ir miesto. Tačiau filme tai neatspindima. Daugiausia „Kino keliautojai“ susitelkia į tris pagrindinius filmo veikėjus ir kelią. Tam tikra prasme tai yra kelio filmas.
Visgi žiūrovas, besidominintis kino istorija arba naująja Indijos dokumentika, neturėtų nusivilti šiuo filmu. „Kino keliautojai“ įamžina nykstantį fenomeną ir užduoda klausimą, ar naujosios kino technologijos atneša vien gėrį. Tai seno susidūrimas su naujuoju pasauliu. Tačiau visa tai pateikiama be jokio sentimentalumo ar perdėtos nostalgijos. Šis filmas apie Indiją, kiną ir laiką.