VDFF17. Dialogas tarp vaizdo ir muzikos Artavazdo Pelešiano retrospektyvoje (apžvalga)

 

Artavazdas Pelešianas
VDFF archyvas

Jeanas Lucas Godard’as lygino filmo montažą su Temidės svarstyklėmis. François Truffaut yra sakęs, kad montažas negali pakenkti filmui, priešingai – jis suteikia galimybę eksperimentuoti ir atlikti tam tikras korekcijas. Orsonas Welles‘as netgi, esant būtinybei, montuojant filmą buvo pasirengęs koreguoti patį naratyvą. Nors armėnų režisierius Artavazdas Pelešianas taip pat pabrėžia begalines montažo galimybes, vis dėlto jam svarbiausia – nuoseklus pradinės filmo idėjos laikymasis. Anot jo, sukūrus distancinio montažo schemą, nebegalima keisti jos atskirų dalių, išimti vieno ar kito elemento.

3-iojo dešimtmečio montažo teorijose daugiausiai dėmesio buvo skiriama santykiui tarp dviejų gretimų kadrų, Sergejus Eizenšteinas tai vadino jungtimi, o Dziga Vertovas – intervalu. Tuo tarpu armėnų režisierius Artavazdas Pelešianas savo kūryboje sutelkė dėmesį ne į kadrų sugretinimą, o į distancijos tarp jų kūrimą. Savo straipsnyje „Distancinis montažas“ (1974) režisierius aiškina: „Imdamas du atramos kadrus, turinčius svarbų prasminį krūvį, aš siekiu ne sugretinti, ne sustumti juos, o sukurti tarp jų distanciją.“

Poetinis Dz. Vertovo montažas bandė įveikti medžiagos autonomiją, į pirmą planą iškeldamas konstrukciją. S. Eizenšteinas buvo įsitikinęs, kad du sumontuoti kadrai visuomet sudaro didesnę sumą negu tų kadrų vertė, jei į juos žiūrėtume kaip į izoliuotus vienetus. Jo manymu, būtent pačioje montavimo procedūroje atsiranda pridėtinė prasmė, kurios nėra nesumontuotuose kadruose. Filmo konstrukcija A. Pelešianui dar svarbesnė negu Dz. Vertovui, tačiau, skirtingai nuo S. Eizenšteino, jo filmuose atskiri kadrai neturi jokios reikšmės. Režisieriui rūpi tik kontekstas ir jų seka, sudaranti filmo visumą.

Kadras iš filmo „Mes“
VDFF archyvas

Reklama

Atsakyti į klausimą, apie ką yra A. Pelešiano filmai, nėra labai paprasta. Filmas „Mes“ (Menq / We, 1969) pasakoja apie vieną pirmųjų XX amžiaus genocidų, kai šiandieninės Turkijos rytuose nuo 1915 iki 1918 metų buvo nužudyta apie 2 mln. armėnų. Archyvinę medžiagą sudaro prancūzų, vokiečių ir britų karo kronikos, o šiuos kadrus papildo surežisuoti epizodai.

Juostoje „Mes“ galima išskirti net kelis atramos kadrus: kalnai, rankos, žmonių veidai. Siekdamas sumažinti detalių kiekį kadre, A. Pelešianas vengia vidutinių planų. Juos pakeičia daug labiau išraiškingesni stambūs planai. Nors stambių ir bendrų planų derinimas tarpusavyje gali pasirodyti neįprastas, jis visiškai pagrįstas. Režisieriui pavyko filme naudotiems stambiems planams suteikti tam tikrą apibendrinimo reikšmę.

Dinamika juostoje tarsi prasiveržia per statiką. Panašias iš nuolatinių pasikartojimų sudarytas cikliškas struktūras galime aptikti ir kituose režisieriaus filmuose. Gyvūnų vaizdai„Gyventojuose“ (Obitateli / Inhabitants, 1970), katastrofų kronikos – „Mūsų amžiuje“ (Mer dare / Our Century, 1983), kalnai – „Metų laikuose“ (Tarva yeghanakner / The Seasons,  1972), aidintis ritmingas vagonų ratų bildesys – „Pabaigoje“ (Verj / End, 1992) ir motinos veidas – „Gyvenime“ (Kyanq / Life, 1993).

A. Pelešianas iš pradžių ieškodavo filmo idėjos, o ją radęs pereidavo prie muzikos pasirinkimo. Galima pastebėti išskirtinį režisieriaus dėmesį garso takeliams. Režisieriaus filmuose muzika egzistuoja tiek judėjime, tiek formoje, tiek ritme. Netgi natūralūs garsai perteikia tam tikrą emocinį krūvį. A. Pelešiano darbai – tarsi gyvas organizmas, turintis sudėtingą vidinių jungčių ir sąveikų sistemą.

Kadras iš filmo „Mūsų amžius“
VDFF archyvas

Šių metų Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje bus parodyti ne tik minėti A. Pelešiano filmai, bet ir italų režisieriaus Pietro Marcello pastangų, įamžinti distancinio montažo teorijos autoriaus atminties portretą, rezultatas – „Pelešiano tyla“ (Il silenzio di Pelesjan / The Silence of Pelesjan, 2011).

Marcello Lietuvos žiūrovai turėtų prisiminti dėl pernai „Kino pavasaryje“ rodytos juostos „Graži ir pamiršta“ (Bella e perduta / Lost and Beautiful, 2015). Joje režisieriui sumaniai derinant dokumentinio ir vaidybinio kino stilius, pavyko sukurti pasakišką atmosferą.

A. Pelešianas beveik nedalina interviu, retai sutinka dalyvauti savo retrospektyvose. Net ir kuriant šį dokumentinį filmą, sutiko būti filmuojamas labai nedaug. Pelešiano tyla italų režisieriui tapo sunkiai įveikiamu iššūkiu ir tai atsiliepia ne vien filmo pavadinime. Norėdamas tai kompensuoti, P. Marcello pasitelkia distancinio montažo principus savo filmui, kas suteikia galimybę žiūrovui pamatyti praktinį jų panaudojimą. Tačiau norintiems labiau įsigilinti į A. Pelešiano kūrybą, vis dėlto pravartu susipažinti su teoriniais režisieriaus darbais.

Filmo seansai:

I programa

09.22 penktadienis, Skalvija (Vilnius) 17:00, pristatymas                

09.25 pirmadienis, Skalvija (Vilnius) 17:30

II programa

09.23 šeštadienis, Skalvija (Vilnius) 18:20, pristatymas                   

09.26 antradienis, Skalvija (Vilnius) 17:00

„Pelešiano tyla“               

09.29 penktadienis, Skalvija (Vilnius) 21:00

Alisa Žarkova

Alisa Žarkova

Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“
Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.
Alisa Žarkova

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*