fbpx
Festivaliai, Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Vilniaus dokumentinių filmų festivalis

VDFF`17. „Minant kadre“/„Nematomas kadras“ – minant tarp dviejų dešimtmečių (apžvalga)

Tilda Swinton
Kadras iš filmo „Nematomas kadras“
VDFF archyvas

1988-aisiais metais režisierė Cynthia Beatt pasodina dvidešimt kelerių Tildą Swinton ant dviračio ir seka jos važiavimą Berlyno gatvėmis. Taip gimsta pusvalandžio trukmės dokumentinis filmas „Minant kadre“ (Cycling the Frame, 1988). 2009-aisiais C. Beatt, T. Swinton ir Berlynas susitinka dar kartą. Filmavimas pakartojamas: sukuriamas beveik dvigubai ilgesnis, bet iš esmės tapatus „Nematomas kadras“ (The Invisible Frame, 2009). Kodėl filmą reikėjo perfilmuoti? Nes pasikeitė abu jo personažai: Tilda Swinton ir ypač tikrasis pagrindinis veikėjas –  Berlynas.

„Aš judanti figūra. Aš medis. Visur aplink daug medžių“, – tokius žodžius taria T. Swinton, mindama dviratį takeliu pro miškelį ankstesniajame filme „Minant kadre“. Iš tikrųjų 1988-aisiais, filmo sukūrimo metais, T. Swinton buvo tik pradedanti savo karjerą mažai kam žinoma aktorė. Filme ji ne žvaigždė, veikiau – judanti aktorė, viena iš Berlyno tyrinėtojų.

„Minant kadre“ nėra jokių politinių deklaracijų ar tiesioginio politikų pavardžių, režimo minėjimo. Tai meditatyvus filmas, kurį galima suvokti kaip vieno žmogaus kelią į save ar pasaulį, arba kaip paprastą miesto portretą. Vis tik „Minant kadre“ yra politinis filmas ir kitoks būti negali: beveik Sienos griuvimo išvakarėse, 1988-aisiais, Berlynas alsuoja permainų troškimu. Dokumentikoje retkarčiais vis išnyra lentelė su pranešimu apie kito Berlyno sektoriaus dalį. Siena kerta, dalija miestą jo negailėdama. T. Swinton užtrunka žvelgdama į ežerą: „Siena glūdi viduryje šio ežero. Žmonės kitoje ežero pusėje negali eiti maudytis.“ Tokių ir panašių scenų filme apstu, todėl apima padrikos peržiūros jausena. Atsekti siužetą sudėtinga, jo praktiškai nėra – tik važiuojanti Tilda ir Berlyno vaizdai.

Kadras iš filmo „Minant kadre“

„Nematomo kadro“ idėja ta pati – T. Swinton vėl važiuoja per Berlyną, stebi pravažiuojamus pastatus, gamtą, retkarčiais prabyla, papasakodama savo įspūdžius. Prieš pradedant žiūrėti „Nematomą kadrą“, tikėjausi, jog šis bus gerokai gyvybingesnis už pirmtaką – tiek dėl naujoviškesnio filmavimo stiliaus, tiek dėl Berlyno modernumo. Kaip aš klydau! Prieš dvidešimt metų T. Swinton matė sieną, dabar – siena griuvo, tačiau ji matoma net labiau nei prieš du dešimtmečius. Tą pastebi ir pati aktorė: „Siena buvo daug labiau nematoma nei ji yra dabar.“ Miestas rodosi apmiręs, net upelyje, atrodo, žuvyčių atplaukia trigubai mažiau. „Kur visi?“ – klausia T. Swinton ir ja galima patikėti. Vargu, ar Berlyną galima pavadinti nykiu miestu, tačiau „Nematomame kadre“ jis rodomas būtent toks, ir dera nepamiršti, jog kalba eina ne apie kultūrinį, o apie politinį miesto veidą.

T. Swinton važiuoja paribiu tikrąja to žodžio prasme – palei Berlyno sieną vakarine miesto dalimi. Kol paribys ir jį lydinti ribinė būsena egzistavo, tol buvo prieš ką maištauti ir kovoti. „Minant kadre“ nerodomas pasipriešinimas, tačiau užtenka greito, padriko montažo, lydimo susimąsčiusios T. Swinton replikų, jog žiūrovas pajustų nesustabdomai artėjantį pokytį, nerimą, lūkestį. „Nematome kadre“ maišto nebėra ir dėl to keistai apima tik dar didesnis nerimas.

Kadras iš filmo „Nematomas kadras“
VDFF archyvas

Tai apie ką filmas? Apie po Berlyną važinėjančią Tildą Swinton ir politinį Berlyną? Būtent taip. Daugumai tai nebus pats įdomiausias matytas filmas, o žiūrėti abi dalis atskirai viena nuo kitos patiktų, greičiausiai, tik užkietėjusiems T. Swinton gerbėjams.

Vilniaus dokumentinio kino festivalis pasirinko teisingą ėjimą, paversdamas reginį diptiku: žiūrėjimo malonumas atsiskleidžia ne filmo peržiūroje, o kažkur tarpsnyje tarp abiejų dalių – maždaug tie pedalais tarp dviejų dviračio ratų. Jie suksis lengvai, tik ateikite pailsinę kojas arba pasitreniravę kituose lėtuose, meditatyviuose filmuose – kitaip važiavimas šia „Minant kadre/Nematomas kadras“ kelione nebus toks smagus ir lengvas.

„Nematomas kadras“

Komentarai
Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.