fbpx
Filmų apžvalgos

„Violeta“. Kai gyvenimas tampa knyga

Kadras iš filmo „Violeta“ Kino teatro „Skalvija“ archyvas
Kadras iš filmo „Violeta“
Kino teatro „Skalvija“ archyvas

„Mano motina niekada nelaikė manęs už rankos“, – šiais žodžiai prasideda prancūzų rašytojos Violette Leduc kelias į literatūrą. Naujausiame režisieriaus Martino Provosto biografiniame filme „Violeta“ (Violette, 2013) Lietuvos auditorijai pristatoma mūsų šalyje beveik niekam nežinoma XX a. vidurio prancūzų rašytoja, kūrusi tuo pačiu laikotarpiu kaip ir pasaulyje pripažinti autoriai Jean-Paulis Sartre, Albertas Camus, Simone de Beauvoir. Filmas pastatytas pagal Leduc romaną „Išbadėjusi“, įkvėptą susitikimo su Simone de Beauvoir.

Pabėgusio vyro paskatinta Violeta pradeda rašyti apie savo jausmus, vaikystę, santykius. Moters talentą pastebėjusi de Beauvoir pradeda ją toliau globoti. Filme nuo pat pradžių juntamas didelis kontrastas tarp šių dviejų asmenybių: Violeta – isteriška, dažnai nesitvardanti, nebijanti išrėžti savo nuomonės; ir šalta, beveik niekada nerodanti savo jausmų Simona. Kankinama psichologinių traumų, nevisavertiškumo jausmo Leduc bando rasti ne vien paramą, bet ir meilę žinomos rašytojos širdyje. Tačiau visada santūri de Beauvoir ją atstumia ir tik liepia visus jausmus išreikšti popieriaus lape.

Violeta šiame filme atsikleidžiama kaip nuo kitų priklausoma moteris. Iš pradžių jį mėgino sulaikyti savo vyrą, po to desperatiškai nešdavo gėles ir kontrabandinį maistą Simonai. Tarsi sužeista ir gyvenime nerandanti sau vietos, ji ieško prieglobsčio, tačiau visada lieka atstumta. Ir jai telieka tik žodžiai, kurie dažniausiai lieka nesuprasti visuomenės. Drąsiai rašiusi apie savo pirmus santykius su moterimi, patirtą abortą, Leduc susilaukė cenzūros ir žmonių nesupratimo. Kenčianti nelaimingą meilę, Violetą parašo Simonai dedikuotą romaną „Išbadėjusioji“ („L’affamée“, 1948), tačiau sulaukia tik skatinimo kurti toliau.

Kadras iš filmo „Violeta“ Kino teatro „Skalvija“ archyvas
Kadras iš filmo „Violeta“
Kino teatro „Skalvija“ archyvas

Siužete taip pat parodomi motinos ir dukros santykiai, kurie padarė didelę įtaką Leduc besiformuojančiai asmenybei. Palikta tėvo vaikystėje, ji visą laiką jautėsi nevisaverte. Nesulaukusi meilės iš motinos Violeta jaučiasi negraži, atstumianti ir niekam nereikalinga. Berthe Leduc parodoma kaip šiurkšti, sau naudos bandanti išpešti moteris, nors ir bando kartais parodyti dukrai švelnumą, tačiau lieka neaišku, kiek jis yra nuoširdus. Šiuos savo išgyvenimus ji sudeda į dar vieną romaną „Benkartė“, kuris greitai laimi prestižinę Goncourt`ų literatūros premiją ir tampa bestseleriu.

Labiausiai šiame filme mane įtikino aktorių vaidyba. Negalėjau atitraukti akių nuo Simone de Beauvoir vaidmenį atlikusios aktorės Sandrine Kimberlain. Kovojanti už moterų teises, intelektuali ir, atrodo, visada savimi pasitikinti, ji parodo dalelę trapumo, nors ir stengiasi tai užmaskuoti. Emmanuelle Devos, įkūnijusi pagrindinį Violetos vaidmenį, taip pat atliko puikų darbą. Tačiau tikriausiai pačios Violetos asmenybė mane kiek erzino. Jos puolimas į isteriją dėl kiekvieno menkniekio, verkšlenimas ir noras tarnauti mylimam žmogui mane kiek trikdė. Nemanau, kad labai verta išsiplėsti apie vyriškosios lyties aktorius, kadangi šiame filme jie atliko tik antraplanius vaidmenis. Albert`as Camus ir Jean-Paulis Sartre`as net nebuvo rodomi, nors teigiama, kad jie labai vertino Leduc kūrybą.

Išėję iš filmo kartu su draugu visą kelią diskutavom apie Violetą Leduc, nors prieš porą valandų nieko apie ją nebuvome net girdėję. Dar prieš porą dienų perskaičiau „Literatūroje ir mene“ Neringos Mikalauskienės išverstą šios rašytojos romano „Teresė ir Izabelė“ ištrauką. Ir nežinau, ar mane sudomino tai, kad ankščiau apie šią asmenybę nieko nežinojau, ar filmas buvo tikrai gerai pastatytas. Bet tikriausiai mane, kaip ir Violetą, užliūliavo Simonos žavesys ir aš pasidaviau.

Flimo anonsas:

Komentarai