„Vis dar Elis“. Praradimo menas (apžvalga)

Kadras iš filmo „Vis dar Elis“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Vis dar Elis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„The art of loosing isn’t hard to master“ („Nesunku išmokti praradimo meno“) – šiais Elizabeth Bishop eilėraščio „One art“ („Vienas menas“) žodžiais į auditoriją kreipiasi Richardo Glatzerio ir Washo Westmorelando filmo „Vis dar Elis“ (Still Alice, 2014) pagrindinė herojė Elis, akcentuodama esminį juostos konfliktą – praradimą ir neišvengiamą susitaikymą. Elis (Julian Moore) atsidūrusi tokioje padėtyje, kur joks pyragaitis nebeatgaivins jos praeities prisiminimų. Prarasto laiko ieškojimai ir liks tik bevaisiais bandymais, pasmerktais blaškytis akytame ir vis labiau nykstančiame „rėtyje“, kuriame Elis nešiojasi brangiausius savo prisiminimus – pirmuosius pasimatymus su mylimu sutuoktiniu, vaikų gimimą ir brendimą, galų gale, tiesiog artimiausių žmonių vardus. Elis sužino serganti Alzheimerio liga, ir būtent apie tai pasakojama šioje juostoje: istorija nuo pirmųjų Elis simptomų iki vienų paskutinių pilnaverčių bendravimų su savo vaiku.

Vienareikšmiškai, stipriausia juostos dalis yra Julianos Moore vaidyba. Už vaidmenį gavusi „Oskarą“ Moore įtikinamai perteikia savimi pasitikinčios, intelektualios profesorės personažą, kuris tiesiog akyse ima nykti. Iš pradžių pamirštamos frazės ar ėjimo tikslas vėliau progresuoja į asmenybės nykimą. Moore atskleidžia viską – nerimą, baimę, sumišimą, taip pat ir susitaikymą. Stipri filmo veikėja privers jausti ne gailestį, bet susižavėjimą beprotiškomis Elis pastangomis būti savimi kaip galima ilgiau, nors tai ir kainuotų valandų valandas alinančio pasiruošimo. Kaip prie savo amato tobulinimo triūsiantis kūrėjas, taip Elis mokosi išgyventi ir susitaikyti – mokosi pamiršti, prarasti.

Kadras iš filmo „Vis dar Elis“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Vis dar Elis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Praradimai užklumpa ne tik Elis, bet ir jos šeimą. Kristen Stewart, kurią daugelis prisimena dėl bejausmės veido minos, šioje juostoje pademonstruoja puikiausius savo sugebėjimus – jos vaidinama veikėja yra vienas iš Elis vaikų, kurie dar tik pradeda suaugusiųjų gyvenimą, tačiau yra priversti sužinoti apie prastas motinos prognozes. Dukra skaito mamai ištrauką iš pjesės „Angelai Amerikoje“ apie skaudinantį progresą, apie ilgesį to, kas palikta, ir svajojimą to, kas dar laukia, arba, kaip sakė Elis, – apie meilę. Vaiko ir mamos meilė nufilmuota atsargiai, iš pradžių, atrodo, užimanti antraplanį vaidmenį, tačiau filmo eigoje tampa pačiu svarbiausiu (ir emocionaliausia) dalyku.

Už puikiai sustyguotus aktorių vaidmenis atsakingi režisieriai, sutuoktiniai Richardas Glatzeris ir Washas Westmorelandas. Glatzeris mirė šių metų kovo viduryje. Režisierius ketverius metus kovojo su ŠAS (šonine amiotrofine skleroze) nervų sistemos liga, pažeidžiančia motorinius neuronus. Dirbdamas su aktoriais Glatzeris negalėjo kalbėti, tad komunikavimui pasitelkė iPado programėlę, garsiai perskaitančią įvestą tekstą. Galima tik įsivaizduoti, kaip darniai dirbo ši komanda. Galbūt būtent šios aplinkybės ir lėmė, jog „Vis dar Elis“ atrodo subtiliai išjaustas filmas, kuriame vengiama bereikalingos patetikos

Reklama
Kadras iš filmo „Vis dar Elis“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Vis dar Elis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Pasižymėdama stipriu aktorių sudėtinmi, juosta pernelyg nenustebina visais likusiais aspektais. Kinematografija skurdi, kelia asociacijų su mažų biudžetų mėgėjiškais filmais ar tais, kurie prieš penkiolika metų buvo kuriami televizijoms ekranams (dabartinė TV produkcija yra pakankamai aukšto lygio). Aiškumas, paprastumas, pretenzingumo nebuvimas teikia savų pliusų – leidžia lengviau susitelkti į pateikiamą istoriją ir veikėjų portretus, bet vis tik kinas yra skirtingų menų sintezė: vienos nebuvimas susilpnina viso filmą.

„Vis dar Elis“ – paprastas, jautrus filmas, pasakojantis apie vieno žmogaus tragedija, su kuria kasmet susiduria tūkstančiai kitų – ir sergančiųjų, ir jų artimųjų. Tai kova ne tik su liga, bet ir pačiu savimi, susitaikant, jog pernelyg greitai bus prarasta ir tai, kas, atrodytų, yra saugiausia ir skirta tik tau vienam – prisiminimai. Filmas pernelyg paprastai sukurtas, kad atmintyje išliktų įsimintinos scenos, tačiau peržiūros metu patirtas jausmas žiūrovo prisiminimuose ir mintyse turėtų išlikti kuriam laikui.

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Balandžio 01, trečiadienis, 20:30-22:09, Forum Cinemas Akropolis, S01, Vilnius
Balandžio 2 d., ketvirtadienį, kino teatruose: „Pasaka“, „Forum Cinemas Kaunas“, „Forum Cinemas Klaipėda“, „Forum Cinemas Vingis“ Vilniuje.
Balandžio 04, šeštadienis, 18:30-20:09, Forum Cinemas Vingis, S10, Vilnius
Balandžio 08, trečiadienis, 21:00-22:39, Forum Cinemas Vingis, S10, Vilnius

Detalesnę seansų informaciją rasite čia.

Filmo anonsas:

Gabrielė Norkūnaitė

Gabrielė Norkūnaitė

Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas.
Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.
Gabrielė Norkūnaitė

„The art of loosing isn’t hard to master“ („Nesunku išmokti praradimo meno“) – šiais Elizabeth Bishop eilėraščio „One art“ („Vienas menas“) žodžiais į auditoriją kreipiasi Richardo Glatzerio ir Washo Westmorelando filmo „Vis dar Elis“ (Still Alice, 2014) pagrindinė herojė Elis, akcentuodama esminį juostos konfliktą – praradimą ir neišvengiamą susitaikymą. Elis (Julian Moore) atsidūrusi tokioje padėtyje, kur joks pyragaitis nebeatgaivins jos praeities prisiminimų. Prarasto laiko ieškojimai ir liks tik bevaisiais bandymais, pasmerktais blaškytis akytame ir vis labiau nykstančiame „rėtyje“, kuriame Elis nešiojasi brangiausius savo prisiminimus – pirmuosius pasimatymus…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 8
Scenarijus - 7.5
Kinematografija - 6
Aktorių darbas - 9
Muzika - 6

7.3

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*