VTTFF’17: Specialioji programa „Lūžio kinas: 1988-1992“ (apžvalga)

Kadras iš filmo „Pabuvam savam lauki“
VTTFF archyvas

Vilniaus Tarptautinis trumpųjų filmų festivalis šiais metais atidavė duoklę lietuviškam kinui. Kartu su „Meno Aviliu“ festivalis paruošė specialią programą „Lūžio kinas: 1988-1992“, skirtą pristatyti filmus, kurtus pereinamuoju laikotarpiu iš sovietmečio į nepkriklausomos Lietuvos epochą. Žiūrovams pateikiami keturi lietuvių režisierių filmai, kuriuos vienija atminties momentas, tradicija ir apmąstymai apie tuometinę Lietuvą. Ši programa sujungia patyrusius, dar sovietmečiu kūrusius režisierius – Henriką Šabliavičių, Saulių Beržinį – ir naujus tuo metu pirmą kartą pasireiškusius kino scenoje savo debiutais – Arūną Matelį ir Valdą Navasaitį. „Lūžio kinas“ – tai dialogas tarp skirtingų kūrėjų kartų.

1988-1992 m. – laikotarpis, kai aižėjo ir visiškai sugriuvo Sovietų Sąjungos kino pramonė, silpnėjo cenzūra. Tai buvo galimybė režisieriams prabilti jiems rūpimomis temomis. Senoji karta griebėsi šių sovietmečiu uždraustų temų ir prabilo apie užmirštus veikėjus, pokario rezistenciją bei kitokią Lietuvos istoriją. Tačiau jaunoji karta kitaip žvelgė į kino medžiagą – į visuomenę ir laisvos Lietuvos galimybes. Ji atkreipė dėmesį į pavienius žmones ir jų vienatvę, nepritapimą egzistuojančiame naujame pasaulyje. Šie režisieriai kalbėjo apie senų ir naujų vertybių susidūrimą, apie gyvenimo laikinumą ir apie jo prasmę. Naujoji karta ir dabar pažįstama iš lėtų ir apmąstytų kadrų. Jų filmuose kalba tyla. Aplink jų veikėjus-stebėtojus nėra naujo besikuriančio pasaulio džiaugsmo, filmuose yra tik griūvančio pasaulio šmėkla. Šie filmai – tai istoriniai dokumentai, kaip tuometinės kartos matė atėjusį naują gyvenimą.

Kadras iš filmo „Vėliava iš plytų“
VTTFF archyvas

Henriko Šabliavičiaus filmas „Pabuvam savam lauki“ (1988) pasakoja apie kaimą, kurio jau nebėra, tačiau jis išlikęs žmonių atmintyje. Vieną kartą per metus buvę šio kaimo gyventojai susirenka į vietą, kur kadaise buvo jų kaimas, o dabar čia tvyro tik laukai. Šie žmonės dalinasi savais atsiminimais ir su liūdesiu bei nostalgija prisimena senus laikus, kurių jau nebesugrąžinsi. Tačiau nepaisant filme tvyrančio liūdesio, jis savyje turi šviesos. Kaimo žmonių bendravimas gyvas ir nuoširdus, kasmetinis jų susitikimas yra džiaugsmingas. Kamera nesikiša į žmonių buvimą, todėl tai labai atviras ir paprastas filmas. Henrikas Šabliavičius sugeba priversti žiūrovą pajusti tarsi jis pats būtų šio susitikimo dalimi.

Kadras iš filmo „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“
VTTFF archyvas

Reklama

Ryškiausią įspūdį tiek emociškai, tiek savo iškelta problema palieka filmas „Vėliava iš plytų“ (1988). Saulius Beržinis paliečia dramatišką sovietinės armijos kareivio Artūro Sakalausko istoriją. Jo filmas „Vėliava iš plytų“ – tai pirma tiriamoji dokumentika, prakalbusi apie tai, apie ką sovietmečiu buvo uždrausta kalbėti. Kareivis A. Sakalauskas neapsikentęs patyčių armijoje nužudo aštuonis armijos kareivius. Galiausiai režisierius paliečia tą jautrią temą apie žeminančią Sovietinės armijos sistemą, jos smurtą, patyčias ir žmogaus naikinimą. Filme apklausiami nukentėjusiųjų giminės, A. Sakalausko tėvai, Sovietinės armijos karininkai. Sudaromas platus įvykio vaizdas . Tačiau S. Beržinis nebijo pateikti savo pozicijos, jis kalba apie pačią sistemą ir kaip ji nužmogina žmones. Režisierius pasakoja, kad, nors „Vėliava iš plytų“ buvo kuriama be scenarijaus, iš tiesų jų turėjo kokius penkis. Kiekvienam, su kuriuo kalbėjosi filmuodami šį filmą, jie pateikė vis kitokį  pasakojimą, apie ką jis bus. Tai drąsus, įdomus ir emociškai paveikus filmas. Oberhauso kino festivalyje „Vėliava iš plytų“ buvo įvertintas pagrindiniu prizu, ekumeninės žiuri ir Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės prizu.

Kadras iš filmo „Rudens sniegas“
VTTFF archyvas

„Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ (1990) – tai Arūno Matelio debiutas, pelnęs daugybę apdovanojimų. Šis filmas atskleidžia dar nepažintą Užupio gyventojų būtį. Byranti senoji tikrovė ir neaiški nauja ateitis, po kurią klaidžioja vienas žmogus, tarsi kokia Užupio šmėkla. Visame filme jaučiamas kažko laukimas, kas nebūtinai ateis. Kaip būdinga naujai kartai, tai tylus, mąslus filmas, kuriame jaučiamas aiškus autorinis potėpis. „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ buvo rodytas ne viename tarptautiniame festivalyje ir pelnė  Oberhauzeno festivalio pagrindinį prizą.

Dar vienas debiutinis filmas programoje yra Valdo Navasaičio „Rudens sniegas“ (1992). Tai filmas apie gyvenimo cikliškumą. Paskutinės rudens dienos sutampa su paskutinėmis žmogaus gyvenimo dienomis. Varėnos miškuose filmuotas „Rudens sniegas“ keliauja po tylų paskutinių rudens dienų kraštovaizdį ir parodo tylų žmogaus buvimą jame.

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*