ŽE18. Penki Jeanne‘os Moreau įsikūnijimai (apžvalga)

Kadras iš filmo „Liftas į Ešafotą“
Kino festivalio „Žiemos ekranai“ archyvas

„Ta meilė“ (Cet amour-là, rež. Josée Dayan, 2000)

2001-ieji, Josée Daynas. Vienas paskutinių Jeanne‘os Moreau vaidmenų. Turbūt garsiausia auksinio prancūzų kino laikmečio aktorė šiame filme kitokia nei ją prisimena dauguma sinefilų. Gerokai vyresnė, prikimusi, nors vis dar stebinanti. Filmas pasakoja apie rašytojos Marguerittos Duras ir dvigubai jaunesnio literatūros studento romaną. Tema intriguojanti, o M. Duras asmenybė – jau savaime apgaubta paslapties. Gaila, jog režisierius J. Dayanas nesuvaldo apsiimto darbo ir neišnaudoja filmo potencialo. J. Moreau šiame filme – autoritetinga rašytoja, nenuspėjama menininkė, intelektualė, žaidžianti socialinėmis normomis; taip pat ji – senstantis žmogus, siekiantis perduoti išmoktas gyvenimo pamokas jaunesnei kartai ir dar spėjantis pasilinksminti. Bet nei J. Moreau, nei jos įkūnyta M. Duras filmo  „Ta meilė“ (Cet amour-la, 2001) išgelbėti negali.

Filmo anonsas:

„Nuotaka juodais drabužiais“ (Mariée était en noir, rež. François Truffaut, 1967)

Reklama

1968-ieji, François Truffaut. Jau ne pirmą kartą: tai trečiasis J. Moreau filmas su „Naujosios bangos“ genijumi. Tiesa, šis kūrinys – ne pats sėkmingiausias. Nuobodokas, padrikas, su neišvystytais veikėjais, neišsiskiriantis nė vizualiniu patrauklumu. Kita vertus, pramogiškai smagus it iš akies luptas „Nužudyti Bilą“ prototipas. Jeanne Moreau – vardu Žiuli. Ji šaltakraujė, negailestinga našlė, kerštaujanti už padarytas skriaudas. Ji apgauna savo aukas per nekalčiausius daiktus, ji apeliuoja į silpniausias aukų vietas – flirtuoja, siekia draugystės, kol galiausiai – sukelia kaltę. Fatališkas moters archetipas šįkart ne katalizatorius kitiems filmo veikėjams imtis netikėčiausių veiksmų, o pagrindinis filmo herojus. J. Moreau – „Nuotaka juodais drabužiais“ (La mariée était en noir, 1968).

Filmo anonsas:

„Kambarinės dienoraštis“ (Le Journal d’une femme de chambre, rež. Luis Buñuel, 1964)

1964-ieji, Luisas Buñuelis. Kitaip nei ankstesniuose filmuose, šiame režisierius atsisako avangardinių sprendimų ir renkasi realistinį pasakojimą. Įprasta L. Buñuelio kritika buržuazijai išlieka, tačiau ją užgožia prancūzų nacionalistų portretas. Rodomas dviveidžių žmonių nuopuolis Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Jeanne‘a Moreau čia kambarinė Selestina, siekianti naudos sau, tačiau fašizmo gimimu alsuojančioje aplinkoje esanti turbūt žmogiškiausia veikėja. Tai jos pasakojimas, jos „Kambarinės dienoraštis“ (Le journal d’une femme de chambre, 1964).

Filmo anonsas:

„Žiulis ir Džimas“ (Jules et Jim, rež. François Truffaut, 1962)

1962-ieji, pirmą kartą François Truffaut. Trijų draugų meilės, draugystės istorija, išeinanti už didžiojo ekrano ribų ir atspindinti kertinį kino laikotarpį. Vienas sėkmingiausių J. Moreau vaidmenų, vienas gražiausių „Naujosios bangos“, o gal ir apskritai – europietiškų – filmų. Ir lengvas, ir tragiškas, „Žiulis ir Džimas“ geriausiai suprastas nuoširdžių kino mylėtojų bei tų, kurie juostą sugeria kaip savo pačių emocijas. Pavykus prisijaukinti šį filmą kartą, jūsų kinotekoje jis pasirodys dar ne kartą. Jeanne Moreau čia – Katrina. Laisva, žaisminga, spontaniška, atspindėjusi to meto visuomenės nuotaikas, galiausiai išsikristalizavusias po dar kelių metų nuo filmo išleidimo. Katrina dramatiška, savarankiška ir traukianti, paskui save į laisvę išvedusį „Žiulį ir Džimą“ (Jules et Jim, 1962).

Filmo anonsas:

„Liftas į Ešafotą“ (Ascenseur pour l’échafaud, rež. Louis Malle, 1958)

1957-ieji, Louis Malle‘is. Tai kažkelintas ar net kažkelioliktas filmas J. Moreau karjeroje, tačiau pirmasis, ją pavertęs žvaigžde. L. Malle‘is šiame filme dar tik formavo savo kaip režisieriaus žvilgsnį, tačiau juosta savita ir verta dėmesio. Tai kontempliatyvus trileris – gali skambėti nesuderinimai, tačiau išskirtinumas bei kontroversiški pasakojimai toliau taps L. Malle‘io vizitine kortele. J. Moreau čia – Florans – po Paryžių naktinėjanti moteris, ištikima mylimoji, pasimetusi herojė, klaidžiojanti skambant liūdnoms Mileso Daviso džiazo linijoms. J. Moreau vaidmuo nėra ilgas, tačiau pakankamai įstabus, jog leistų aktorei eiti link pačių geriausiųjų. Toks yra „Liftas į ešafotą“ (Ascenseur pour l’échafaud, 1957).

Filmo anonsas:

Gabrielė Norkūnaitė

Gabrielė Norkūnaitė

Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas.
Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.
Gabrielė Norkūnaitė

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*