fbpx
Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai

„Žmogžudystė Rytų eksprese“ – nostalgiškas, bet nereikalingas „whodunit“ filmas (apžvalga)

Kadras iš filmo „Žmogžudystė Rytų eksprese“

Klasikinėmis Šekspyro adaptacijomis išgarsėjęs airių režisierius, aktorius, scenaristas ir, apskritai, kino juodadarbis Kennethas  Branaghas naujajam savo filmui adaptavo kito britų literatūros grando kūrinį – Agathos Christie „Žmogžudystė Rytų eksprese“ (1934).

Nors atrodo, jog Šekspyrą ir Agathą Christie skiria šviesmečiai, tačiau bent keliais aspektais jie yra panašūs – abu yra Anglijos kultūrinio palikimo dalis ir abu yra labiausiai pasaulyje tiražuoti autoriai. 85-ios Agathos Christie knygos po pasaulį pasklido mažiausiai (bendru) 2 mlrd. tiražu. Manoma, jog maksimalus parduotų knygų kiekis gali būti ir dvigubai didesnis. Šiems autoriams savo tiražais nosį nušluosto tik Biblija (atrodo kitas Kennetho Branagho projektas jau aiškus…). Agathos Christie vardas amžiams įrašytas detektyvinės literatūros istorijoje, o tarpukariu išleistos žymiausios šios autorės knygos gausiai prisidėjo, jog šis laikotarpis būtų vadinamas „auksiniu detektyvo literatūros amžiumi“.

Daugelis tarpukario detektyvų rašytojų rašydami savo kūrinius sekė tam tikromis kone visuotinai nustatytomis taisyklėmis (Ronaldo Knoxo „Dešimt įsakymų“ ar S. S. Van Dine „Dvidešimt taisyklių detektyvinių istorijų rašymui“), kurios numatė, jog su skaitytojų bus elgiamasi pagarbiai, t. y. jis nebus maustomas knygoje nutylėtais netikėtumais, visus nusikaltimus bus galima paaiškinti logiškai, o skaitytojui bus suteikiamos visos užuominos ir įkalčiai, kuriais kūrinyje manipuliuoja fiktyvus detektyvas, jog skaitytojas dar prieš kūrinio pabaigą pats galėtų išaiškinant tikrąjį nusikaltėlį ir jo metodus. Tačiau detektyvų Erkiulio Puaro, Mis Marpl (abu Agatha Christie), Šerloko Holmso (Arthur Conan Doyle) ar Tėvo Brauno (G. K. Chesterton) narpliojami nusikaltimai dažnai būdavo taip atitrūkę nuo realybės, jų vykdymo būdai ir atomazgos tokios netikėtos, jog juos įminti galėjo tik beprotis.

Kadras iš filmo „Žmogžudystė Rytų eksprese“

Iš nevykusios britiškų detektyvų logikos savu laiku juokėsi amerikietiško „hard-boiled“ detektyvo kūrėjai (Dashiell Hammet, Raymond Chandler), kurių tamsus ir purvinas detektyvo darbo realizmas įkvėpė „film noir“ žanrą kine. Tačiau nerealistinis britų detektyvų sensacingumas atliko savo darbą, sulaukė krūvos siekėjų ir užvertė 3-5 dešimtmečio Holivudą krūva „whodunit“ stilistikos filmų (prisiminkime, kad ir šiuo laikotarpiu pasirodžiusią beveik penkiasdešimties filmų apie detektyvą Charlie Chan seriją) dar labiau praplėtusių prarają tarp žodžių „detektyvas“ ir „sveikas protas“.

Logikos trūkumai kyšo ir Kenneto Branagho režisuotame „Žmogžudystė Rytų eksprese“. Mat režisierius tiksliai į ekraną perkėlė Aghatos Christie kūrinį. Kitaip, veikiausiai, ir neįmanoma – šio rašytojos kūrinio atomazga ir sprendimas yra tokie netikėti ir neįtikinami, jog jis galėtų būti laikomas britiškų detektyvų atitrūkimo nuo realybės pavyzdžiu par excellence. Būtent todėl ši atomazga nustebinti gali tik kartą. Kadangi tai yra vienas žymiausių Aghatos Christie kūrinių, sulaukęs jau kelių ekranizacijų, galima įtarti, jog daugelis jį žiūrėsiančių žiūrovų jau žinos jo baigtį. Tuo tarpu kūrinio nepažįstantiems žiūrovams režisierius „pagelbsti“ – filme atsirandantys falshbackai, gausiau garsiai formuluojami Puaro svarstymai leidžia lengviau (lyginant su knyga) įspėti galimą nusikaltimo eigą. Deja, tokia pagalba yra nereikalinga – ji nepadaro nelogiškos situacijos logiškesne, bet galimai sugadina netikėtą filmo atomazgą. Žodį „nereikalingas“ galime pritaikyti ir visam filmui.

Nors dauguma Agathos Christie darbų išvengė Holivudą 3-5 dešimtmetyje užplūdusios pigių „whodunit“ pastatymų bangos, tačiau anksčiau ar vėliau jie buvo ekranizuoti. Visus svarbesnius Erkiulio Puaro nuotykius TV ekrane 1989-2013 (viso 70 epizodų) įkūnijo aktorius Davidas Suchet. Tačiau 2010-aisis sukurta „Žmogžudystė Rytų eksprese“ buvo vienas silpnesnių televizijos serijos „Aghata Christie‘s Poiro“ epizodų.  Romaną dar 1974-aisias didžiajam ekranui pastatė režisierius Sideny Lumet. Tuo tarpu 2001-ųjų televizijos filmas su Alfredu Molina perkėlė 1934-ųjų romaną į nūdienos aplinką. Kelis įsimintinus Erkiulio Puaro nuotykius suvaidino Peteris Ustinovas (1978 ir 1981) bei kiti aktoriai. Esamame adaptacijų lauke Kennetho Branagho filmas vargiai pasiūlo ką nors naujo ar netikėto.

Kadras iš filmo „Žmogžudystė Rytų eksprese“

Negalima teigti, jog jis to visiškai nebando. Svarbiausias bandymas yra naujai pateikti Erkiulio Puaro personažą, kurį filme įkūnija pats režisierius. Kennetho Branagho Puaro visiškai neprimena vos metro šešiasdešimties centimetrų ūgio, juokingai vaikštančio kiaušingalvio neūžaugos riestais ūsiukais, t. y. to literatūrinio Puaro, kurį televizijoje idealiai įkūnijo Davidas Suchet. Atvirkščiai, Kennetho Branagho Puaro yra tvirtas, vidutinio ūgio vyras su užtikrinta eisena ir vešliais, netgi agresyvokai atrodančiais ūsais. Tai vyras, kuris nesibodi lazda išlaužti durų, pabėgioti paskui įtariamus nusikaltėlius ar nenualpti gavęs kulką į ranką. Kartu – tai vis dar vyras, pedantiškai besirūpinantis savo išvaizda, nuolat besikišantis į kitų reikalus, ir turintis perdėm didelį potraukį pyragams ir kitiems saldiems kepiniams.

Su Puaro šiame filme savotiškai pabandyta atlikti tai, ką režisierius Guy Ritchie padarė su Šerloku Holmsu 2009-aisias, tik, ačiū dievui, išvengiant tokios gausybės sprogimų, gaudynių, muštynių ir kitų perteklinių veiksmo scenų. Viena Puaro personažo pusė filme sunkiai susibendrauja su kita Puaro personažo puse ir jis praranda vientisumą, o kartu ir galią įtikinti. Būtent tokią galią turėjo tiek Davido Suchet, tiek Peterio Ustinov suvaidintos Puaro versijos, nors jos taip pat buvo itin skirtingos.

Čia ir baigiasi „Žmogžudystės Rytų eksprese“ bandymai būti originaliu. Toliau filmas seka patikrintomis Agathos Christie filmų ekranizacijos technikomis. Uždara traukinio erdvė (ar laivo filme „Mirtis ant Nilo“, ar viešbučio filme „Blogis po saule“). Kaip ir 1974-ųjų versijoje yra „prifarširuojama“ žymių aktorių (Jhonny Deep, Michele Pfeiffer, Penelope Cruz, Judi Dench, Willem Dafoe, Daisy Ridley, Derek Jacobi ir kiti) ir laukiama, kol žiūrovas mes savo pinigus jų vardų suviliotas. Šis aktorių katilas, jų neįpareigojanti, atpalaiduojanti vaidyba ir yra stipriausias filmo koziris. Nors Kennethas Branagas taip pat yra puikus aktorystės meistras, tačiau net gaila, jog filmo centre eilinį kartą atsidūrė, šiuo atveju, ne itin įtikinantis Puaro personažas. Neišnaudota galimybė papasakoti seną istoriją naujai, t. y. visų pirma koncentruojantis į kitus filmo veikėjus, galėjo tapti originalia klasikinio Agathos Christie veikalo adaptacija.

Kadras iš filmo „Žmogžudystė Rytų eksprese“

Prie surinko aktorių žvaigždyno gerai dera puikiai atkurta prabangaus pirmosios klasės tarpukario Europos traukinio vagonų aplinka bei aktorių kostiumai. Akis paganyti tikrai yra kur, tam pagelbsti ir vykusi filmo kinematografija. Vietomis net persistengta – kompiuterinės grafikos išdailinti atvirukiniai gamtos planai, natūralumą mėgstančiai akiai gali pasirodyti perdėm butaforiški. Labiausiai filmui koją kiša scenarijus, jis ne tik tiesia žiūrovui minėtą nereikalingą pagalbos ranką, tačiau kai kurios filmo scenos, ypač minėti „pagalbiniai“ flashbackai, pasiekia apgailėtinas melodramos aukštumas. Po tokios pagalbos ir jausmų šuolių religinėmis potekstėmis papildytai filmo kulminacijai paprasčiausiai pritrūksta garo. Jausmų šuoliai būdingi ir filmo garso takeliui, jei orkestriniai muzikos intarpai nostalgiškai įkomponuoja šį filmą į dvidešimto 7-9 deš. Holivudo tradiciją, kai pasirodo ir kitos žymiausios Aghatos Christie ekranizacijos, tai baigiamoji Michelle Pfeiffer atliekama daina nuskamba nei laiku, nei vietoje.

„Žmogžudystė Rytų eksprese“ gal ir gali patikti plačiau su Aghata Christie kūrybai nesusipažinusiam žiūrovui. Tai neįpareigojantis žymių aktorių pilnas Holivudinis blizgutis, savo dvasia likęs praėjusiame amžiuje. Tačiau plačiau detektyviniu kinu pasidomėjusiam žiūrovui šis filmas nepasiūlys nieko nauja ir originalaus, tik sukels norą, jog filmo kūrėjai būtų ėmęsi kokios kitos istorijos.

Filmo anonsas:

Komentarai