„Žvaigždžių karai: paskutiniai džedajai“: atsisveikinimas su senu draugu (apžvalga)

Pastaba: šią apžvalgą buvo sunku rašyti. Spausdinau raides, tryniau raides. Man nepatiko niekas, ką aš parašiau. Apie „Žvaigždžių karus“ labai sunku kalbėti be spoiler’ių. Ko gero, jų bus ir čia. Tačiau labai minimaliai ir apie dalykus, kuriuos numanyti galima jau vien pasižiūrėjus filmo anonsą.

 

„Luke would never say that, I’m sorry well in this version I’m talking about the George Lucas Star Wars this is the new generation of Star Wars I had to think of Luke as a another character. He’s not my Luke Skywalker.”

Mark Hamill

Nauji dalykai ir senos viltys

 

Interviewer: What if someone else beside you came to you and said I want to make Episode VII. Could you see that happening?

George Lucas: No

Interviewer: Absolutely, positively? You’re closing the door without any wiggle room whatsoever?

George Lucas: Yes. There is no Episode VII.   

(2005 m.)

Man buvo kokie 11 ar 12 metų, kai pirmą sykį pamačiau „Žvaigždžių karus“. Akivaizdu, kad tada jie mane tiesiog pakerėjo. Tai buvo tobula priemonė bent savo vaizduotėje pabėgti nuo gana nykios lietuviško kaimo kasdienybės, pasvajoti apie neaprėpiamas erdves ir dar labiau neaprėpiamas galimybes. Bėgant metams, meilė šitiems filmams niekur nedingsta. Ji tik keičiasi. Dalys, kurios kažkada atrodė nuobodžios, dabar tampa įdomios. Ir atvirkščiai. Tarkim, neseniai vėl žiūrėjau IV epizodą. Jo pradžioje yra kažkur 10 min. pasažas, kuriame nėra nei vieno veikėjo žmogaus. Tik robotai ir smėlio žmonės. Kažkada laukdavau, kada ši vieta baigsis. Dabar žaviuosi ten esančiais kostiumais, aplinkos dizainu ir t.t.

Kaip tai vaikiška bebūtų, tuose filmuose esama daugybė mažų man žavių smulkmenų, kurios niekada neatsibosta. Aišku, aš kalbu apie Originaliąją trilogiją. Priešistorė yra jau šiek tiek kitokia istorija. Istorija žmogaus, kuris turėjo viską, bet buvo suviliotas savo tamsiosios pusės ir sugriovė daugybę vilčių. Aš čia apie poną George’ą Lucasą, jeigu ką. Taip, Priešistorėje irgi yra įdomių idėjų, bet ji atskleidė, kad Lucasas iš tikrųjų tiesiog buvo tuo, kuris įžiebė pirmąją kibirkštį, o ne kažkokiu genijumi, atsakingu už visus genialius sprendimus. Gavęs visišką kūrybinę laisvę ir atsikratęs visų, kurie drįstų kvestionuoti jo sprendimus, jis ėmė ir sukūrė tris nuobodžius filmus be jokios gyvybės. Turbūt geriau nesugebėjo.

Ir aš nei kiek nelaukiau naujosios trilogijos. Nenorėjau jos. Priešistorė bent jau didžiąja dalimi paliko ramybėje tuos herojus, kurie milijonams žmonių yra tokie mieli. Tęsiniai grasino juos vėl prikelti. VI epizodas pasibaigia tipišku „ilgai ir laimingai“ motyvu. Gal kiek lėkštu ir sentimentaliu. Tačiau – na ir kas? Kartais gyvenime norisi ir šių dalykų. VII epizodo egzistavimas reiškė, kad jokio „ilgai ir laimingai“ nebuvo. Iš tikrųjų buvo „trukt už vadžių, vėl iš pradžių“, nes tame filme pamatėme lygiai tokią pačią Visatą kaip ir Originaliojoje trilogijoje. Tik gal kiek mažiau originalią ir su daug prasto humoro. Prisipažinsiu, „The Force Awakens“ man iki šiol patinka. Tai pakankamai gerai „sukaltas“ nuotykių filmas, kurį buvo smagu žiūrėti.

Tačiau aš jo nenorėjau. Jo egzistavimas buvo savotiškas priminimas, kad tavo vaikystės idealizmui pasaulyje nėra vietos. Juk visi puikiai žinome, kad „The Force Awakens“ sukūrimo motyvacija buvo visai ne kūrybinė, o piniginė. „Disney“ sumokėjo keturis milijardus už šią intelektinę nuosavybę ir norėjo iš šios savo investicijos gauti piniginės grąžos. Senas geras kapitalizmas. Tik paimti veikėjus, kurie kolektyvinėje sąmonėje yra nusėdę jau ilgiau nei tris dešimtmečius, ir liepti jiems vėl uždirbinėti pinigus yra gana įžūlus veiksmas. Su juo gana atsargiai reikia. „Disney“ to įžūlumo turėjo. Tiesa, J.J. Abraamsas jį šiek tiek apkarpė. J.J. buvo nuosaikus. Ačiū jam bent už tai.

Rianas Johnsonas, kuris ir parašė scenarijų, ir režisavo naująjį filmą, toks tikrai nėra. Tiesą sakant, jį galima vadinti Abraamso priešingybe. R. Johnsonas nori viską apversti aukštyn kojomis, pateikti savo interpretaciją. Visai nesvarbu, tinkama ji ar visiškai netinkama. Toks yra šitos franšizės paradoksas. Kažkada ji buvo vienas originaliausių dalykų pasaulyje. Šiandien ji nebegali sau leisti būti originalia. Joje per daug istorijos, per daug taisyklių. Galima bandyti šiek tiek pažaisti su šiais dalykais, pateikti šiek tiek kitokį požiūrio tašką, bet tik tiek. Jeigu bandysi šią visatą paversti sava, teks nusvilti. Tai liūdna, bet tiesa. Ir, tiesą sakant, kai Luke’as Skywalkeris ištaria „It’s time for jedi to end“, tu visai su juo sutinki. Tiesa, dėl truputėlį kitokių priežasčių nei norėtų filmo kūrėjai.  

„Disney“ kontratakuoja

„When I read 8, I told Rian, ‘I fundamentally disagree with virtually everything you’ve decided about my character.'”

Mark Hamill

Vienas protingas žmogus yra atskleidęs tokią purviną „Žvaigždžių karų“ paslaptį: tai gana maža visata. Taip, ji atrodo beribė, bet iš tikrųjų joje esame labai griežtų ribų. Ką bedarysi, šiuose filmuose privalo būti džedajai, stormtroop’eriai ir t.t. Kai tik franšizė pabando panaudoti kažką kito, ištinka tragedija. Kita vertus, jeigu nebandysi nieko, liaudis irgi piktinsis. Tenka ieškoti balanso tarp naujo ir jau patikrinto. „The Force Awakens“ visai sėkmingai balansavo ant tos slidžios ribos. Visgi iš „Paskutinių džedajų“ buvo tikimasi daugiau originalumo. Reikia manyti, kad ir pati „Disney“ korporacija, įkvėpta ankstesnio filmo sėkmės, jautėsi šiek tiek drąsiau.

Iš VIII epizodo mes iš tikrųjų gavome gerokai daugiau naujų idėjų. Netgi gana ambicingų. Kai kurios iš jų pavykusios, o kai kurios teškiasi veidu į šaligatvį. Pats siužetas dviračio neišradinėja. Sukilėliai bėga nuo Imperijos (arba nuo First Order… nors koks skirtumas?), kol jauna beveik džedajė mokosi iš senstelėjusio meistro. Kažkur tai jau matyta? Idant nepagalvotumėt, kad tikrai taip, siužetas jums pametėja kalną vingių. Vykusių, nelabai vykusių ir labai nevykusių. Čia turime, sakyčiau, labai unikalų santykį tarp pagrindinio antagonisto ir protagonistės. Scenos su Kylo Renu ir Rey yra bene stipriausia filmo dalis. Kaip ir buvo galima tikėtis, nes abu šie aktoriai išsiskyrė jau ir praeitame filme. Kita vertus, pagrindinių siužetinių elementų rezoliucijos buvo arba kažkokios paliekančios beprasmybės jausmą, arba tiesiog per staigios. Dar kiti elementai tokie nevykę, kad niekaip negali suprasti, kodėl jiems paaukota tiek daug laiko t.y. paties brangiausio ištekliaus.

Tačiau iš tikrųjų didžiosios „Paskutinių džedajų“ bėdos slypi net ne scenarijuje. Daug didesnę neigiamą įtaką filmui daro jo tono problemos bei veikėjų motyvacijos ir sprendimai. Aš nesu tikras, kada ir kokiu būdu „Disney“ prodiuseriai sugalvojo, kad „Žvaigždžių karai“ turi būti juokingi. Taip, Originaliojoje trilogijoje yra humoro, bet jis niekada nebuvo toks tiesmukas ir lėkštas. Atrodytų lyg filmo kūrėjai tarsi daro prielaidą, kad jų auditorijai savotiškai gėdijasi to, kad žiūri „Žvaigždžių karus“, todėl juos reikia prikimšti visokių juokų. Na žinote, aš čia rimtai į visa tai nežiūri, čia tik šiaip nekaltutė pramoga. Humoras pasiekia tokį lygį, kad pradeda tave blaškyti. Daugybę įdomių momentų buvo sugadinti to impulso rimtesnę akimirką tuojau pat atskiesti kažkuo komišku. Šito sprendimo motyvai man taip ir lieka nesuprantami, o iš tikrųjų labai primena paprasčiausią nepagarbą tiek žiūrovams, tiek filmo veikėjams.

Beje, tą pagarbos trūkumą būtų galima įvardinti kaip vieną esminių viso „Paskutinių džedajų“ trūkumų. Žinoma, „Žvaigždžių karai“ tikrai nėra kažkoks neliečiamas meno paminklas. Toli gražu. Tai tebegyvas organizmas, kuris gali mutuoti, įgauti naujų bruožų ir t.t. Tai pasakojimas, kuris vis dar kuriamas ir vienokiu ar kitokiu pavidalu toks bus dar daugybę metų. Ir „Disney“ nori būti tie, kurie iš to proceso žersis milijardus. Kaip ir pridera, šio savo kilnaus tikslo jie siekia be didesnių ceremonijų. Visų pirma, buvo pasistengta atgaivinti žmonių sentimentus, atkurti „Žvaigždžių karų“ jausmą. „The Force Awakens“ tai sėkmingai padarė. Tuo pačiu buvo padėti ir naujos trilogijos pamatai. Sakykit apie tą filmą ką norit, bet jo pabaiga buvo paprasčiausiai intriguojanti. Patiko jis jums ar nepatiko, bet po jo norėjosi daugiau: atsakymų, veikėjų progresijos, situacijų sprendimų. Vėliau „Rogue One“ bandė žengti antrąjį žingsnį: išplėsti sagos mitologiją, pristatyti kitokį toną, naujų idėjų. Rezultatai buvo labai dviprasmiški. Šioje dalyje šis procesas tęsiamas.

Jeigu nori tęsti šitą reikalą, kažkokie šviežesni vėjai yra būtini. Tačiau, kai tavo rankose yra franšizė, kuriai jau keturios dešimtys metų, turi būti labai atsargus. Žmonės su tais veikėjais yra labai susigyvenę ir tu paprasčiausiai negali daryti su jais, ką tik panorėjęs. Luke’as Skywalkeris mums žinomas, kaip idealistas, kuris kovoja dėl to, kuo tiki su visišku pasiaukojimu ir absoliučiu optimizmu. Todėl, kai kažkas tiesiog paima ir nusprendžia jį paversti pesimistu ir utilitaristinės etikos pasekėju, kyla labai daug klausimų ir abejonių dėl tokio pasirinkimo. Tu sakai ne, tai ne tas Luke’as Skywalkeris, kurį aš pažinojau. Kitaip tariant, jautiesi taip, tarsi Originaliosios trilogijos personažai ir aktoriai buvo pasitelkti ne tam, kad būtų pratęsiama jų istorija, o tam, kad jų vardai sudomintų žiūrovus ir atvestų juos į kino salę. O siekiant šio tikslo tarsi visai ir nereikia suprasti šių veikėjų ir elgtis su jais teisingai.

Liūdniausia, kad tai yra visiška tiesa. Taip ir buvo. „Disney“ yra nusišvilpt ant „Žvaigždžių karų“. Jiems tai yra labai vertinga IP (inetelektinė nuosavybė) ir tai, kas sena ir patikrinta, turi vieną vienintelę misiją: padėti pagrindą naują franšizei. Iš Hano Solo, iš Lėjos, iš Luko nieko daugiau ir nenorėta. Tik panaudoti ir išmesti. Ar jie turi teisę taip padaryti? Na taip, juk nusipirko. Brangiai.

Atsisveikinimas su džedajais

„One of the greatest things about the Original trilogy is that we never saw any children.“

Mr. Plinkett

Tačiau, kaip jūs manote, ar „Disney“ nuoširdžiai rūpi „Žvaigždžių karai“? Ar jie siekė vykusiai pratęsti sagą, o gal tiesiog ieškojo būdų, kad galėtų labai daug uždirbti? Mes visi žinome atsakymą. Gal kai kurie bandome apsimesti, kad viskas tikrai nėra taip ciniška, bet iš tikrųjų, giliai širdyje, mums viskas aišku. Tiesiog pasirenkame to nematyti. Toji visata tokia miela širdžiai, kad instinktyviai norisi į ją sugrįžti. Bent trumpam.

Didžiausia naujųjų filmų nuodėmė yra ta, kad jie bando tuo pačiu metu padaryti du labai skirtingus dalykus: patikti jau esamai auditorijai ir pritraukti naują. O tai yra praktiškai neįmanoma. Tačiau „Disney“ vis tiek bando. Rezultatas toks, kad tampa nebelabai aišku, kam skirti naujieji „Žvaigdžių karai“. Kiek suprantu, tikrai ne man. Aš senamadiškas fanas. Nelabai man įdomios tos epiškos kosminės kovos, nepatinka man, kai veikėjai atviru tekstu pasako koks yra šito filmo moralas, nedaro man įspūdžio ir kietai atrodančios scenos. Originalioji trilogija man patinka dėl savo žmogiškumo, jausmo, kad viskas gyvenime yra įmanoma, dėl sukurtos Visatos, kuri išgyventa ir tikra. Kitaip tariant, žiūrėdamas tuos filmus nejautei, kad tai filmai. Tai buvo kažkas tikresnio: mitai, kurių motyvai mums instinktyviai atpažįstami.

„Paskutiniai džedajai“ yra tik filmas. Maža to, jam dar ir beviltiškai trūksta koncentracijos, aiškaus supratimo, kas buvo iki jo ir bus po jo. Toks jausmas, kad „Disney“ nusipirko šią franšizę be plano, ką su ja darys. Aj, vis tiek atsipirks. Tikriausiai atsipirks. Tačiau stebėti tuos eksperimentus ir bandymus eigoje sugalvoti, ką čia su tais „Žvaigždžių karais“ daryti, jau tampa šiek tiek per skaudu. Vietomis ima atrodyti, jog iš tavęs arba šaipomasi, arba tavimi mažų mažiausiai manipuliuojama. Filmas tarsi labai skrupulingai bando parodyti, kad jis yra skirtas ne man. Na, atsiprašau, kad atėjau čia į šitą salę. Nepykite, kad tam tikrųjų lūkesčių turiu. Jums priklauso teisės į šitą intelektinę nuosavybę, tad legaliai kaip ir galite daryti su ja, ką tinkami. Tačiau tai nereiškia, kad jūs apie ją žinote daugiau už mane. Drįsčiau teigti, kad yra atvirkščiai.

Šiaip ar taip, žiūrint „Paskutinius džedajus“ ne kartą apėmė jausmą, kad man kažkas tiesiai į veidą grūda vidurinįjį pirštą. Aš net nekalbu apie tuos keistus pasirinkimus, susijusius su Luku arba Lėja. Bjauriausia ir nemaloniausia yra tada, kai kiaurai permatai tuos prodiuserių planus kažkam įtikti: Kinijos rinkai, mažiems vaikams, moksliukams, atsitiktinai užklydusiems, gyvūnų teisių aktyvistams, ultra progresyviems kairiesiems ir t.t. Kai bandai patikti visiems, tai nepatinki niekam. Tu tiesiog tinki. „Žvaigždžių karai“ tapo dar viena franšize, kuriančia greitai pamirštamus, toleruotinos kokybės filmus. Ačiū ir už tai. Tačiau faktas toks, kad aš visai nelaukiu IX epizodo. Nejaučiu jokios su juo susijusios intrigos. Keistas jausmas, kai tau neberūpi kažkas, kas anksčiau labai rūpėjo. Tai lyg atsisveikinimas su senu draugu.

Filmo anonsas: