„Žvaigždžių kelias į begalybę“: nuobodžios fantastikos ilgesys (apžvalga)

Kadras iš filmo „Žvaigždžių kelias į begalybę“ „NCG Distribution“ archyvas

Kadras iš filmo „Žvaigždžių kelias į begalybę“
„NCG Distribution“ archyvas

Žinote, kas man labai patinka?

Ogi nuobodi mokslinė fantastika. Na, žinote, tokia, kurioje daugiau kalbama, o ne šaudoma. „Ex Machina“ yra puikus nuobodžios mokslinės fantastikos pavyzdys. „Soliaris“ irgi (tas su Donatu Banoniu, o ne su George’u Clooney). Labai nuobodus ir puikus buvo ir 1979-ųjų „Star Trek: The Motion Picture“. Pirmasis frančizės filmas.

Septintajame dešimtmetyje Gene’o Roddenberry sukurtas Trekas tuo pačiu metu buvo ir savo laiko kūdikis, ir visiška anomalija. Tačiau tuomet kaip tik tęsėsi tikrų tikriausias kosminių tyrinėjimų aukso amžius ir susidomėjimas susijusiomis temomis buvo kaip niekada didelis. Kita vertus, Šaltasis karas jau buvo įsisiūbavęs visu smarkumu, o štai Treko visatoje visi sutarė ir dirbo iš vien siekdami bendro tikslo. Keista. Užuot pasinėrusi į kosmines kovas, naujoji frančizė laiką skyrė diskusijoms apie mokslą, etines dilemas, politiką, sociologiją.

Toks Trekas ir išliko beveik per visą XX amžių. Tačiau kaip kad mus išmokė Rudolfas Clausius, viskas yra pasmerkta žlugimui. Niekas gyvenime per ilgai nesitęsia. Atėjo laikai, kai Holivudas susiprato, kad milijardo dolerių iš senamadiško Treko neuždirbsi. Jis patiktų nebent nišinei auditorijai, o taip būti negali. Blockbusteris turi patikti masėms, o nuobodi mokslinė fantastika gali likti indie kūrėjams.

Kadras iš filmo „Žvaigždžių kelias į begalybę“ „NCG Distribution“ archyvas

Kadras iš filmo „Žvaigždžių kelias į begalybę“
„NCG Distribution“ archyvas

Reklama

Štai kodėl tos rebootintos „Star Trek“ filmų serijos, kuri prasidėjo 2009-aisias, net kažkaip nesinori priskirti Treko visatai. Tai paprasčiausiai nebe tas žanras. Nuobodi mokslinė fantastika buvo išmesta pro langą, o jos vietoje atsirado veiksmo filmai su šiokiais tokiais fantastiniais elementais. Nieko čia nuodėmingo nėra. Tokio tipo filmai tikrai gali būti puiki ir kokybiška pramoga, bet kam tada visa tai vadinti „Star Treku“? Nes visi apie jį yra girdėję, štai kodėl. O taip daug lengviau pritraukti žiūrovus. Kitaip tariant, manipuliuoja jumis, mielieji! Manipuliuoja jūsų nostalgija, prisiminimais ir jausmais! Patikėkite, mano jausmais jau tiek primanipuliuota, kad aš jau išsyk pajuntu, kai tai vėl bandoma daryti.

Kita vertus, patirtis sako, kad kitą sykį gali būti ir visai smagu, kai tavim manipuliuoja. Ypač jeigu gyvenime daugiau nelabai kas vyksta, ir dienomis būna nuobodu, o naktimis liūdna. Kodėl gi nesuteikus naujajam „Žvaigždžių kelias į begalybę“ (Star Trek Beyond, 2016) šanso? Juk ir gerų dalykų apie būsimą filmą buvo galima išgirsti. Scenarijų parašę Simonas Peggas ir Dougas Jungas yra nuoširdūs moksliukiškos kultūros nariai ir frančizės gerbėjai.

Buvo žadėta, jog „Žvaigždžių kelias į begalybę“ turės daugiau elemento, kuris kažkada Trekui buvo esminis, bet naujuose filmuose primirštas – tyrinėjimo (explore’inimo). Be to, atgimusi frančizė jau įrodė, kad aktorių kolektyvas surinktas labai vykusiai, o ir prodiuseriai nepjauna visiško grybo. Keisčiau atrodė tik sprendimas režisieriaus darbą patikėti Justinui Linui, kuris iki tol labiausiai pasižymėjo tais baisiai protingais „Greiti ir įsiutę“ filmais. Tačiau juk niekada negali žinoti.

Kadras iš filmo „Žvaigždžių kelias į begalybę“ „NCG Distribution“ archyvas

Kadras iš filmo „Žvaigždžių kelias į begalybę“
„NCG Distribution“ archyvas

Taigi koks santykis tarp lūkesčių ir pasiekimų? Ar jie skiriasi kaip dienelė nuo nakties, ar visgi filmas nesunkiai laimi be pratęsimo? Iš pradžių reikia pagirti scenarijaus autorius už tai, kad bent ši dalis pagaliau turi aiškų pagrindinį veikėją – kapitoną Kirką. Spockas, Bonesas ar Uhura nustumti labiau į antrą planą, ir tai yra labai gerai. Bus juk dar tų filmų. Bus ir galimybių labiau susitelkti į kitus veikėjus. „Žvaigždžių kelias į begalybę“ iš esmės yra apie Kirko brendimą (šįkart tai jau tikrai…). Filmo pradžioje jis pavargęs ir pasimetęs, net svarsto galimybę mesti tą keliavimo po visatą verslą. Tačiau tada įvyksta katastrofa – USS Enterprise numušamas ir Kirkas ieškodamas išeičių iš susidariusios padėties galiausiai susipranta savyje, ir ko jis nori iš gyvenimo. Neįmantru, bet visgi tai pakankamai padori veikėjo charakteristika, ir visai neblogas pagrindas filmui.

Šiaip jau visiems žmonėms, dirbusiems kuriant „Žvaigždžių kelias į begalybę“, galima nepagailėti gerų žodžių. Viskas filme atlikta kokybiškai. Aktoriai žino, ką daro, specialieji efektai geri, pati visata atrodo gana įtikinamai, net ir J. Linas tikrai gerai padarė savo darbą. Gal tik garso takelis vietomis kiek netinkamas, o kai kurie komiškesni epizodai šiek tiek iškrenta iš konteksto. Tačiau šiaip jau nelabai prie ko prikibsi. Tai smagus nuotykis kosmose su pakankamai įdomiais veikėjais.

Tačiau klausimas, ar viso to pakanka? Ir atsakymas yra garsus ir nenuginčijamas – NE. Jeigu šis filmas vadintųsi „Galaktikos tyrinėtojai“ ar „Kosmoso dulkės“, ar dar kaip nors panašiai, tai viskas būtų kiek kitaip. Tačiau, kad jau pasivadinai „Star Trek’u“, tai reiškia, jog kartu prisiėmei ir tam tikrų įsipareigojimų. Čia tas pats kaip vesti moterį, kuri jau turi tris vaikus. Nori nenori tave visi lygins su buvusiuoju. Ir pats save lyginsi. O ir tie vaikai bus labai geras priminimas, kad ji visgi pasirinko ne tave, kad pradinis planas buvo visai kitoks.

Kadras iš filmo „Žvaigždžių kelias į begalybę“ „NCG Distribution“ archyvas

Kadras iš filmo „Žvaigždžių kelias į begalybę“
„NCG Distribution“ archyvas

„Star Trek’ui“ tiesiog keliami gerokai aukštesni reikalavimai nei šiaip veiksmo filmui. Norisi, kad jame būtų originalių idėjų, moralinių dilemų, etinių debatų ir vis kitų nuobodžių, niekam neįdomių dalykų. „Žvaigždžių kelias į begalybę“ nieko tokio nėra. Esama nebent užuomazgų. Tarkime, Kirko atbukimas ir pasimetimas po kelių metų kosmose buvo tikrai įdomi idėja, bet ji neišplėtota. Vien todėl, kad veiksmo scenos iš asmeninių problemų neišspausi. Savo ruožtu, Spockas irgi kažkoks pasimetęs ir visiškai nevulcanietiškai nelogiškas bei į priekį varomas savo emocijų (o juk turėtų būti priešingai). Ką jau kalbėti apie pagrindinį blogietį, kuris absoliučiai lėkštas, neturintis jokio idėjinio pagrindimo ir trokštantis konflikto dėl konflikto.

Net ir bandymas sukurti stiprią moterišką veikėją ateivės Jaylah pavidalu atrodo kažkoks nenusisekęs. Į ją smagu žiūrėti, ji moka gerai spardyti ir šiek tiek konstruoti dalykus, bet kai kalba pasisuka apie jos motyvacijas ir asmenybę, telieka nukabinti nosį. Tiesą sakant, viena scena, kurioje ji pasakoja savo gyvenimo istoriją, labai gerai atspindi bene visas „Žvaigždžių kelias į begalybę“ problemas. Jis paprasčiausiai kažkoks netikras, labiau primena simuliaciją, o ne kūrybinės kibirkšties pradėtą projektą. Viskas čia kažkaip įtartinai gerai apskaičiuota, pamatuota. 100 gramų šito, 50 gramų ano, trys žiupsneliai kito. Rezultatas ir patenkinamas, ir nuviliantis tuo pačiu metu.

Kadras iš filmo „Žvaigždžių kelias į begalybę“ „NCG Distribution“ archyvas

Kadras iš filmo „Žvaigždžių kelias į begalybę“
„NCG Distribution“ archyvas

Žiūrėdamas į tam tikrus dalykus filme tiesiog labai aiškiai matai, kodėl jie ten yra. Kodėl Sulu dabar yra gėjus? Tuo stebėjosi net ir legendinis George Takei, kuris pastebėjo, kad, jeigu jau taip norisi homoseksualaus veikėjo Treko visatoje, tai galima sukurti visiškai naują, o ne atbuline data keisti jau esamus. Bus jums ir proga įvairovės kvotą pasiekti, ir galimybė kažką naujo sukurti. Tačiau kam kurti kažką naujo, jeigu galima sėkmingiau kliautis nesibaigiančiomis užuominomis į jau žinomus dalykus.

Prisimenat senąjį Spocką? Tai va, jis dabar miręs? Prisimenat Beastie Boys? Jie kaip ir visai nesisieja su Treku, bet juk vis tiek faina juos prisiminti. Prisimenat senąjį „Star Trek: The Motion Picture“ plakatą. Tai kas, kad naujasis filmas ano nei kiek primena, bet plakato dizainą galima pasiskolinti. (Ir nereikia čia man visokių lia lia, kad, atseit, čia frančizės 50-mečio proga; tokiu atveju kažką tokio reikėjo kopijuoti.)

Ir t. t. ir pan.

Aš žinau, nuobodžių didelio biudžeto mokslinės fantastikos filmų jau nebebus. Praėjo tie laikai. Tačiau širdyje vis tiek kirba viltis. O gal visgi? Gal todėl Treko frančizė šiuo metu ir yra kelianti tokią didelę frustraciją. Tai kokybiški ir lengvai žiūrimi veiksmo filmai, kurioje esama kruopelytės to, kas buvo anksčiau. Tačiau kodėl tik kruopelytės? Kodėl ne daugiau? Gerai praleidęs laiką kino salėje nejučia imi uždavinėti sau šiuos klausimus. Vėl ir vėl. Iki begalybės.

Filmo anonsas:

Žinote, kas man labai patinka? Ogi nuobodi mokslinė fantastika. Na, žinote, tokia, kurioje daugiau kalbama, o ne šaudoma. „Ex Machina“ yra puikus nuobodžios mokslinės fantastikos pavyzdys. „Soliaris“ irgi (tas su Donatu Banoniu, o ne su George’u Clooney). Labai nuobodus ir puikus buvo ir 1979-ųjų „Star Trek: The Motion Picture“. Pirmasis frančizės filmas. Septintajame dešimtmetyje Gene’o Roddenberry sukurtas Trekas tuo pačiu metu buvo ir savo laiko kūdikis, ir visiška anomalija. Tačiau tuomet kaip tik tęsėsi tikrų tikriausias kosminių tyrinėjimų aukso amžius ir susidomėjimas susijusiomis temomis buvo kaip niekada…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 7
Scenarijus - 7.5
Kinematografija - 6.5
Aktorių darbas - 7.5
Muzika - 6

6.9

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*