Festivalio apžvalga, arba kaip „Žiemos ekranai“ lietuvius šildė

Festivalio „Žiemos ekranai“ atidarymas Marinos Juralevičiūtės nuotrauka

Festivalio „Žiemos ekranai“ atidarymas
Marinos Juralevičiūtės nuotrauka

Kiekvienais metais tamsiausią ir šalčiausią žiemos metą nuo lietuviškos depresijos kino mėgėjus gelbsti prancūziška dvasia. Savo misijos „Žiemos ekranai“ nepakeitė ir šiemet. Tik galbūt prie prancūziškos dvasios pridėjo dar truputį gruziniško siautulio ir vyno.

Tą prancūzišką dvasią, galbūt šiauriečių išsiilgtą, tad dar net prancūziškesnę nei pačioje Prancūzijoje, „Žiemos ekranai“ puoselėjo nuo pat atidarymo, kurią švelniu balsu bei akordeono garsais pradėjo Dominyka ir Adomas ekrane lėtai sningant prancūzų kino festivalio filmų pavadinimų ir jų režisierių pavardžių raidėms.

Festivalio „Žiemos ekranai“ atidarymas Marinos Juralevičiūtės nuotrauka

Festivalio „Žiemos ekranai“ atidarymas
Marinos Juralevičiūtės nuotrauka

Po ilgų kalbų festivalį atidarė belgų aktorės ir režisierės Yolande Moreau, lietuviams gerai pažįstamos kaip Serafinos iš tokiu vardu pavadinto filmo apie savamokslę dailininkę Serafiną Louis, kūrinys „Anri“. Jis pasakoja apie, kad ir kaip būtų keistas, Anri. Jis – nedidelio restorano šeimininkas provincijos miestelyje. Netikėtai miršta jo žmona. Po jos mirties jam restorane padeda psichinę negalią turinti Rozetė. Tarp jų ima megztis keistas, bet kartu ir tyras ryšys. „Anri“ paliečia universalias temas kaip vienatvė ir draugystė, tačiau tai daro ne itin originaliai. Filmas vidutiniškas, tad greičiausiai pasirinktas atidarymo filmu dėl savo liūdesiu praskiestos, tačiau pozityvios žinutės. Verčiausia dėmesio filmo pusė – itin vizuali ir kiek neįprasta jo kinematografija.

Kadras iš filmo „Anri“ Festivalio „Žiemos ekranai“ archyvas

Kadras iš filmo „Anri“
Festivalio „Žiemos ekranai“ archyvas

Reklama

O toliau „Žiemos ekranus“ tęsė savaitgalis su Otaru Joselianiu, gruzinų režisieriumi, 9-ojo dešimtmečio pradžioje persikėlusiu gyventi ir kurti į Prancūziją.

Šiuolaikinis prancūzų kinas išgyvena galbūt ne pačius geriausius laikus, bet tai ne problema, nes „Žiemos ekranai“ kiekvienais metais siūlo pažvelgti atgal atveždami tikrai didelio dėmesio vertas (ir dažniausiai sulaukiančias) retrospektyvas: Jacques Tati, Pierre Étaix, Erico Rohmero, o šiemet – O. Joselianio.

Taigi toliau tęsė savaitgalis su Otaru. Lūžtančios salės, Otaras – besišypsantis, juokaujantis, pristatantis savo filmus ir pasakojantis apie tai, kad ten, Kitur, nebūtinai geriau, pasakojantis apie cenzūrą, apie bandymą kine ignoruoti sovietinės sistemos egzistavimą, apie mingrelų kalbą, apie kino kalbos universalų supratimą; Otaras, savo melodijomis džiuginantis kafeterijos „Planeta“ lankytojus, Otaras, kuriam galima paspausti ranką…

Režisierius Otaras Iosselianis (viduryje) Marinos Juralevičiūtės nuotrauka

Režisierius Otaras Iosselianis (viduryje)
Marinos Juralevičiūtės nuotrauka

Festivalyje buvo rodomi vadinamojo „gruziniško“ laikotarpio filmai. Juose atsiskleidžia užgimstantis režisieriaus braižas ir jam aktualios temos. Pavyzdžiui, filme „Balandis“ satyriškai pašiepiamas žmonių poreikis kaupti daiktus, dėl kurių pagrindiniai veikėjai, jauna pora, ką tik persikėlusi į pirmąjį savo bustą ir vis labiau prisirišanti prie daiktų, netrukus nebesugeba jausti tikrųjų savo jausmų. „Pastoralė“, pasakojanti apie atvykstantį vasarai į kaimą muzikantų kvartetą iš miesto. Tarp jų ir juos apgyvendinusios šeimos vaikų tuojau pat užsimezga draugystė. Kaip rašo Rūta Birštonaitė, šiame filme jautriai vaizduojamas veikėjų prasilenkimas, kur vos susilietę personažų gyvenimai vėl nutolsta į skirtingas puses. Čia beveik nėra naratyvo, todėl svarbesni tampa vaizdai ir garsai. „Pastoralė“ kiek primena dokumentinį filmą apie nerimastingą gyvenimą Gruzijos kaime. Užfiksuojamas nesustabdomas gyvenimo intensyvumas ir jo tėkmė.

Tarp visų devynių režisieriaus filmų buvo rodomi ir naujausi jo filmai. Sakytumėte, šie filmai panašūs vienas į kitą – tačiau tai tiesiog iš filmo į filmą keliaujantis kinematografinis režisieriaus pasaulis. Ir jame begyvenantys turtuoliai, laimės ieškantys būdami vargšų vietoje, ar svajojantys apie tolimą kraštą („Sudie, mano karvide“), ar žaismingą, tačiau jam įgrisusį, gyvenimą nedideliame miestelyje gyvenantis gamyklos darbininkas, vieną dieną paprasčiausiai nusprendžiantis nukeliauti į Veneciją („Pirmadienio rytas“), ar ministras, netekęs posto, atsiduriantis gatvėje ir atrandantis tikrąjį gyvenimo džiaugsmą dirbdamas sode ir nuolatos gerdamas vyną („Sodai rudenį“).

O. Joselianio filmuose pagrindinis veikėjas yra veikiau tik filmo ašis, prie jo nėra pernelyg priartėjama, jis nėra psichologizuojamas, nuo jo kaip tik dažnai nukrypstama, svarbūs visi režisieriaus pasaulio gyventojai. Dėl to autorius nenaudoja stambių planų. Autorius kuria sodrų ir spalvingą kino pasaulį, kuriame gyvenimas teka tarsi upelis, bet kartu tai ir harmoningas gyvenimas, kuriame niekad nepritrūksta vyno.

Kadras iš režisieriaus Otaras Iosselianio filmo „Pirmadienio rytas“ Festivalio „Žiemos ekranai“ archyvas

Kadras iš režisieriaus Otaras Iosselianio filmo „Pirmadienio rytas“
Festivalio „Žiemos ekranai“ archyvas

Savaitė persirita į pirmadienį… O. Joseliano seansų metu į sales netelpa žiūrovai, o pagrindinė programa nušviečia vakarus galbūt ne rimčiausiais ir geriausiai parodančiais režisieriaus stilių, tačiau puikiai tinkančiais po darbo filmais. Vienas tokių filmų – „Užkariautojai“. Jis pasakoja apie nevykėlius brolius Galadą ir Noė, kurie po tėvo mirties nusprendžia, kad dėl visų jų nesėkmių kaltas jų tėvo iš šventos vietos paimtas Gralis. Jie leidžiasi į kelionę, kad grąžintų relikviją į jos vietą, ir susiduria su įvairiausiais sunkumais ir fantastiniais herojais. Šis filmas taip pat nėra originalus, tačiau yra gerai sukaltas nekvailo žanrinio kino pavyzdys, paliečiantis ir universalesnes temas kaip brolių meilė ar laimės paieškos.

Vienas labiausiai šios apžvalgos autorei patikusių „Žiemos ekranų“ filmų – „Žirafiada“. (Na, juk kaipgi gali neatsispirti žirafoms?)

Kadras iš filmo „Žirafiada“ Festivalio „Žiemos ekranai“ archyvas

Kadras iš filmo „Žirafiada“
Festivalio „Žiemos ekranai“ archyvas

Nedideliame Kalkilijos zoologijos sode, esančiame Palestinos autonimijoje, Vakarų Krante, ganosi dvi žirafos. Jas prižiūri jaunasis Ziadas, kuris padeda savo tėčiui veterinarui Yacine`ui. Tačiau vienos Izraelio apgulties metu žūsta tėtis-žirafa. Mama-žirafa iš liūdesio neėda bei netrukus turi pagimdyti žirafiuką. Jie sugalvoja, kad jai padėti gali tik kita žirafa. Vyras ir sūnus, padedami prancūzų žurnalistės, leidžiasi į rizikingą kelionę į Izraelį slapta atsigabenti žirafos.

Tai žaisminga istorija, kuri į dienos šviesą iškelia dėl susiklosčiusių politinių aplinkybių paprastų palestiniečių kasdien patiriamą absurdą. Mažieji naratyvai, mažieji žmonės ir… ne tokios ir mažos žirafos. Tačiau šiame palestiniečių kilmės režisieriaus Rani Massalha filme neišvengiama abiejų konfliktuojančių pusių vaizdavimo „juoda-balta“. Palestiniečiai čia – kenčiantys, tačiau itin spalvingi, o filme vaizduojami žydai (tai beveik vien tik žydų kariai) – skriaudikai, vaizduojami itin tamsiai.

Festivalis eina į pabaigą… Regis, net ima atgimti primirštos prancūzų kalbos žinios…

Feminizmas, seksualinė revoliucija, Simone de Beauvoir. Tačiau kas slepiasi už šios asmenybės? Nebūtinai kažkokios paslapys – kokie žmonės lieka garsiausių asmenybių šešėlyje? „Violeta“ pasakoja apie garsiosios feministės draugę – rašytoją Violetą Leduc. Ji tikra neurastenikė, ją traukia moterys, tačiau ji nevengia ir vyrų. Ji kenčia nuo psichologinių ligų, skurdo, kartais jai trūksta savivertės jausmo, ji mano, kad yra negraži. Tačiau drąsi ir jautri literatūra padeda išgyventi jai. Tai įdomus, bet pernelyg neišsiskiriantis biografinis filmas. Jausti jau anksčiau minėtos „Serafinos“ režisieriaus Martino Provosto braižas ir autoriaus pamėgta estetika.

Festivalio „Žiemos ekranai“ atidarymas Marinos Juralevičiūtės nuotrauka

Festivalio „Žiemos ekranai“ atidarymas
Marinos Juralevičiūtės nuotrauka

Festivalio pabaiga vėlgi dedikuojama klasikiniams filmams. Ekranuose rodomi kitos restrospektyvos filmai – tai rašytojos ir režisierės Marguerite Duras retrospektyva. Joje buvo parodyti trys jos režisuoti filmai ir pagal jos scenarijų pastatyta legendinė drama „Hirosima, mano meile“. Šedevrų laikomas jos filme „Natali Granžė“ rodomi namai, kuriuose gyvena maža mergaitė Natali ir dar viena moteris su dukra. Visas filmas – tai veikėjų klaidžiojimas po šiuos tylius namus, kartais skambant pianinui, po veidrodžių atspindžius ir sodą… (Autorė naudoja mažai garsų, dažnai visiškoje kino salės tyloje girdėti besisukantis projektorius.) Tylą trumpam išblaško tik į namą užklydęs skalbimo mašinų prekeivis (jaunutis Gérardas Depardieu), kuris visai nenori būti prekeiviu. Šios juodai baltos psichologinės dramos žiūrovai palengva įsitraukia ir tarsi persikelia į šį namą. Savo pojūčiais jie gali pajusti juose tvyrančią emocinę įtampą ir tam tikrą liūdesį.

„Žiemos ekranai“ taip pat skyrė dėmesio lenkų kilmės prancūzų rašytojo Romanui Gary, gimusiam ir vaikystę praleidusiam Vilniuje, šimtmečio minėjimui. Parodytas Costa-Gavraso filmas „Moters šviesa“, sukurtas pagal to paties pavadinimo autoriaus romaną. Filme pasakojama apie netekties desperacijos kaustomų vyro ir moters – Mišelio ir Lidijos – užgimstančią meilę. Režisieriui pavyksta kino kalba atkurti knygoje jaučiamą gyvenimo poetiką.

Visuose aplankytuose retrospektyvų seansuose salės būdavo pilnut pilnutėlės. Panašu, kad žiūrovai jaučia ilgesį laiko patikrintam klasikiniam kinui ir tikrajai prancūziško kino dvasiai. Ir panašu, kad tokį kiną žiūrovui norisi žiūrėti būtent kino ekrane. Gaila, kad jo sulaukiame dažniausiai tik per kino festivalius ar dabar jau ir sekmadieniniuose „Skalvijos“ klasikinio kino vakaruose. Tikėkimės, kino teatrai bus drąsesni ir rodys daugiau klasikinių filmų. Iš „Žiemos ekranų“ pavyzdžio matyti, kad kino žiūrovai, bent jau Vilniuje, jų tikrai laukia.

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*