Festivalio „Žiemos ekranai“ archyvas
Šių metų „Žiemos ekranų“ maratoną pradėjau ne nuo režisieriaus Yolande Moreau filmo „Anri“ (2013), kuris buvo pristatytas atidaryme, o nuo Shalimar Preuss darbo „Mano gražioji mergaitė“ (Ma belle gosse, 2013).
Dažniausia prancūzų kine debiutuojančių režisierių tema – brendimas, savęs ieškojimai. Ne išimtis ir šis S. Preuss filmas, kuris mus, žiemojančius ir niurzgančius, kad į Lietuvą atėjo šalčiai, nukelia į vasaros atostogas atokioje saloje, kurioje sutinkame mūsų pagrindinę heroję – septyniolikmetę Madiną. Mergina laukia laiško iš kalinio su kuriuo susirašinėja. Aplink heroję nuolatos sukasi būrys kaip mažų ančiukų, kuriuos reikia prižiūrėti, brolių ir seserų. Namų sode sukiojasi tėvas, kuris vis bando sudominti, žaisti ir bendrauti su savo vaikais.
Ne tik Prancūzijoje, bet ir visoje Europoje vis dažniau pasigirsta kalbų apie blunkančias dokumentinio ir vaidybinio kino ribas. Filmas pristatomas kaip vienas iš tokių eksperimentų.
Filmas lėtas, niekur neskubama, labai dažnai filmuojama iš nugaros, „vaikštoma“ su personažais, pastebima gana daug vidutinio stambumo planų. Juntamos dokumentinio kino detalės, tačiau visame pasakojime daug spragų.
Tai pirmasis kanadietės S. Preuss pilnametražis filmas. Anksčiau ji režisavo du trumpametražius: „Fade far away (2008) ir „Rendez-vous a Stella-Plage“ (2009). Režisierė neišvengė kino kritikų strėlių, kurie tikina, kad pilnametražio filmo pasakojimas primena gražų vasaros atsiminimų paveikslėlį – vaizdai gražūs, tačiau nieko nepasakojantys. Esą trumpametražius filmų pasakojimus, bent jau kol kas, režisierei suvaldyti sekasi geriau.
Pagrindinė herojė Madina gyvena savo pasaulyje, yra vyriausia iš savo brolių ir seserų, todėl dažniausiai lieka nesuprasta, neturi su kuo pasikalbėti.
Festivalio „Žiemos ekranai“ archyvas
Režisierė gvildena merginos brandos problemas, apie jos susirašinėjimą su kaliniu žino tik jaunesnysis brolis. Rodos, kai turėtų įvykti bene didžiausias konfliktas filme, kai šiuos laiškus randa jaunesnės seserys, nieko neįvyksta. Neįvyksta ir tuomet, kai mažasis brolis užtinka seseris, skaitančias Madinos laiškus. Tik aprėkia ir tuo viskas baigiasi. O ir, rodos, Madinai ne itin rūpi tuo labiau pasipiktinęs mažasis jos broliukas.
Filmo antrojoje pusėje keliais sakiniais išryškėja ir tėvo santykis su dukra, tiksliau tai, kad jis nesirodė dvejus metus. Iš to galima kažką sukurti, tačiau jau po kelių scenų matome, kad Madinos tokia patirtis nepalietė. Keista – nei ignoruoja, nei myli. Net ir apšaukus tėvui, Madina į jį žiūri draugiškomis avelės akimis.
Filmas buvo parodytas Roterdamo filmų festivalyje, „Šviesios ateities“ programoje. Tačiau žiūrėję tvirtina, kad į šią programą įtraukti filmai dažniausiai palieka įsimitiną įspūdį, o šis pasirodė lyg įtrauktas netyčia.
Sakoma, kad patys griežčiausi, bet geriausi kritikai – žiūrovai. Įpusėjus filmui iš „Skalvijos“ kino salės išėjo daugiau nei dešimt filmų mylėtojų. Jų nesulaikė ir šiltos vasaros akimirkos, kurios buvo rodomos kine, bei nebloga jaunų aktorių vaidyba.
Sugulus filmo įspūdžiams, džiaugiuosi, kad režisierė panoro užfiksuoti besikeičiantį tradicinį šeimo modelį – filme motinos personažas tarsi išnykęs, ji atsiranda tik keliose vietose, rodos, tik tam, kad atliktų buitinius darbus – paragintų dukras atnešti rūbus, kuriuos reikės iškalbti ar pakviestų valgyti. Vaikais, šeimos gerove vis labiau rūpinasi tėvas. O tai jau šioks toks dokumentinis požiūris į besiformuojančią problemą (o gal tai ne problema?) realybėje, o ne tik kino juostoje.
Filmo „Mano gražioji mergaitė“ anonsas:
