Aistės Simonaitytės nuotrauka
Milda – šešerių metų mergaitė, gyvenanti pas tetą su kuria nesutaria. Kiemo vaikų ji pravardžiuojama „našlaite“, nes jau dvejus metus jos tėvai negrįžta iš emigracijos Londone. Mergaitė laiką leidžia viena, užsisklendusi ir vis dar laukdama „tikrai sugrįšiančių tėvų“.
Tačiau vieną dieną ji susipažįsta su vidutinio amžiaus moterimi, kuri ją įtikina, kad jos tėvai ją myli ir negrįžta tik todėl, kad yra… pagrobti Anglijos karalienės. Iš pradžių mergaitė netiki paslaptingąja moterimi, tačiau jai prisakius įtikinamų argumentų, mergaitė nusprendžia, kad tai tikra tiesa, ir pasiryžta didžiausiam žygdarbiui savo gyvenime – išvaduoti savo tėvus iš „karalienės gniaužtų“. Paslapčia nuo tetos ji susikrauna daiktus ir išsiruošia į Londoną. Tačiau, pasirodo, ne viskas taip paprasta, kaip atrodė iš pradžių. Žingsnis po žingsnio mergaitė pradeda susidurti su sunkumais, kurių didžiausias – ji pati.
„Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“, anot režisieriaus Ernesto Jankausko, – tai šiuolaikinė „Pepės Ilgakojinės“ versija apie vienišą mergaitę, kurios fantazija padeda jai išgyventi kasdienybę.
Kaip kilo filmo idėja?
Filme nagrinėjama tema yra skausminga ir aktuali. Scenarijų rašėme apie metus, nuolat domėjomės ir galiausiai užsikabinome už šios temos. Vaikai paliekami su tetomis, dėdėmis, broliais, o tėvai emigruoja. Nieko teisti nenorime – norėjome parodyti, koks gražus yra vaiko pasaulis. Stengėmės kurti pasaką.
Ar tiesa, kad filme vaidino vaikai iš vaikų namų?
Taip, epizodiniuose vaidmenyse. Labai gerai sutarėme su vaikais ir jie patys noriai vaidino.
Tačiau šie vaikai tarsi ir realiame gyvenime jau išgyvena panašią istoriją – tėvai juos paliko. Kaip jautėsi jaunieji aktoriai vaidindami šiame filme?
Su jais apie tai nekalbėjome, jokiu būdu negalima vaikams užkrauti tokios atsakomybės. Šie vaikai daugiausiai vaidino tik masinėse scenose, o su jais elgėmės kaip lygus su lygiais.
Kaip atsirinkot aktorius filmui?
Surengėmė didžiulę atranką, išbandėme apie šešiasdešimt vaikų, kol galų gale atėjo Mija – pagrindinė aktorė. Svarbiausi kriterijai – laisvumas, supratimas, drąsa.
Aistės Simonaitytės nuotrauka
Kokias filmavimo vietas pasirinkote?
Kadangi filme vaizduojama kelionė, vietas keitėme dažnai – ir traukiniais važiavom, ir oro uoste buvom, ir laukuose. Iš esmės visas filmavimas vyko aplink Vilnių, tačiau sukūrėme netrumpą kelionę.
Kas buvo sunkiausia filmuojant filmą?
Sunkiausia, bet kartu ir įdomiausia, buvo dirbti su Mija – pagrindine filmo aktore. Filmavimas vaikui – tai žaidimų aikštelė, o vaikui žaidimas įdomus tik du kartus. Kai tą pačią sceną tekdavo kartoti trečią ar ketvirtą kartą, reikėdavo pasistengti rasti žodžių, kaip Miją įtikinti, kodėl vėl reikia vaidinti arba kodėl ji turi būti liūdna, kai jai yra linksma.
O kas buvo linksmiausia filmuojant?
Viskas buvo labai smagu, tačiau vienas linksmesnių dalykų buvo tas, jog filmavimo aikštelėje niekam neleidom keiktis. Įvedėme mokestį – vienas litas už vieną keiksmažodį. Baisiausia buvo tai, jog Mija netrukus šį susitarimą sužinojo, ir specialiai klausydavo, kas kur nusikeikė, mat buvome sutarę, kad surinkti pinigai atiteks jai. Bet paskui su Mija atsiskaitėme dovanomis.
Apskritai, filmus kurti yra labai džiugu. Gyvenimo būdas, kai kuri filmus, suteikia tokį nerealų jausmą, kad nori tik daryt ir daryt, tad viskas, iš tiesų, ir buvo linksma.
O kaip sekėsi rasti finansavimą filmui?
Pinigus rinkome www.kickstarter.com platforma ir mums pasisekė. Iš pradžių tikėjomės gauti finansavimą iš vyriausybės ar privačių šaltinių, tačiau negavome, tad crowd funding metodas mums labai padėjo. Visiškai nerealu. Nesitikėjome, jog gausime pinigų, galvojome, kad bus sunku, tačiau jau antrą dieną trečdalį sumos padengė kažkoks arabų šeichas. Už tai jam pažadėjome dovaną – leidome jam pasirinkti dainą, kurią paskutinę filmavimo dieną sudainuos visa komanda. Jis to nepamiršo ir, kadangi filmas buvo apie karalienę, paprašė sudainuoti „Queen“ grupės dainą „Bohemian rhapsody“. Iš mūsų išėjo visai linksmas choras.
Aistės Simonaitytės nuotrauka
Kokių įsipareigojimų reikia laikytis, jei norima rinkti pinigus kickstarter.com ar kita panašia platforma?
Pirmiausia reikia pažadėti savo projektą įgyvendinti. Mūsų atveju – nufilmuoti filmą. Bet mes žinojome, kad jį padarysime, tad abejonių ar baimių nebuvo. Kitas dalykas – visi tie, kurie investuoja pinigų į projektus, turi kažką gauti, kokių nors prizų – ar tai būtų marškinėliai, ar filmo scenarijus, filmo kopija. Mes būtent tokiomis dovanėlėmis ir atsidėkojome savo rėmėjams, kurie buvo iš įvairių pasaulio šalių – ir iš Amerikos, ir iš Anglijos ar Olandijos. Šaunu, kad visiškai nepažįstami žmonės sutiko skirti savo lėšų kitų svajonėms pildyti. Esame labai dėkingi.
Aišku, paramą surinkti nėra lengva. Reikia patekti į pagrindinį tinklalapio puslapį, kad kuo daugiau žmonių projektą pamatytų, bet kaip atrenka projektus – nežinia. Mums kažkaip pavyko patekti į pirmą puslapį, gal tai ir lėmė mūsų sėkmę. Svarbiausia, manau, reikia nebijoti rizikuoti. Platforma yra šauni ir nieko nėra neįmanomo.
Kada galime sulaukti filmo premjeros?
Viskas jau yra nufilmuota, dabar filmą montuojame, netrukus pristatysime Maskvoje, bet dar reikėtų poros mėnesių sutvarkyti garsui, efektams. Rudenį filmą siųsime į festivalius – greičiausiai, ten jis ir pradės savo kelionę. Tikiuosi, kad žmonėms patiks, nes man labai patinka.
