Pokalbis su Laurence Boyce: „Baltijos šalis jungia jų bendra patirtis ir noras dirbti kartu“

Laurence Boyce
Fotografė Vilija Buivydė

Spalio 6-7 dienomis Vilniuje vyko penktasis „Baltic Pitching Forum“ renginys, kurio metu devyni režisieriai ir prodiuseriai pristatė savo projektus komisijai. Šių metų nugalėtojai gavo galimybę pristatyti savo projektus Clermont-Ferrnand festivalyje vykstančiame koprodukcijos forume „Euro Connection“ bei „European Short Pitch“ renginyje.

Renginio metu kalbėjomės su gerai Baltijos kino industrijai pažįstamu forumo moderatoriumi kino kritiku ir „Black Nights“ kino festivalio programos sudarytoju Laurencu Boyce‘u. 

Ilgus metus dirbi kino kritiku ir festivalių programų sudarytoju. Kaip per šį laikotarpį pasikeitė trumpametražių filmų industrija?

Kai pradėjau dirbti, trumpametražių kino industrija buvo dar labiau nišinė negu dabar. Kai kurie galbūt sakytų, kad trumpi filmai buvo svarbesni prieš kelerius metus nei šiuo metu, bet aš su tuo nesutinku. Kalbant bendrai apie kino industriją, žmonės mano, kad trumpamentražiai jos neturi. Ji yra, bet labai maža palyginus su ilgametražiais filmais.

Tuo metu, kai pradėjau dirbti, atsirado internetas. Vėliau visi pradėjo kelti vaizdo įrašus į „Yotube“ ir panašius tinklapius. Greitai tai pradėjo tapti kasdienybe. Tuo metu dėl šių platformų siūlomo turinio, trumpametražiai filmai puikiai joms tiko. Daugelis stengėsi pasinaudoti tokia galimybe. Vieniems pavyko, kitiems ne. Aš prisimenu „Atom Shorts“ (red. past. – turėta omenyje Atom.com, arba AtomFilms), kurie buvo vieni iš pionierių trumpųjų filmų platformoje. Žinoma, vėliau labai išaugo „Youtube“ arba šiuo metu populiari „Vimeo“ platforma. Anksčiau trumpametražius galėdavai išvysti tik specialiuose kino festivaliuose arba kartais juos parodydavo kino teatruose prieš pilnametražius filmus. Dabar juos galima pamatyti visur. Gali sukurti trumpą filmą ir įkelti jį į internetą arba ieškoti platintojų. Gali daryti su juo, ką nori. Dabar gali juos rasti ir „Netflix“ platformoje. Trumpi filmai yra tobuli šioms platformoms dėl savo trukmės ir žiūrovo dėmesio išlaikymo. Manau, tai ir paskatino didelį pasikeitimą trumpųjų filmų industrijoje.

Reklama

Aš pradėjau savo karjerą, kuomet atsirado skaitmeninė įranga. Tai sukėlė didelius pokyčius. Kino industrija vadovavosi „punk roko“ etika. Muzikoje visi galėjo paimti gitarą ir sukurti grupę. Kine prieš dvidešimt metų bet kas galėjo paimti kamerą ir sukurti filmą. Tau nebereikėjo pirkti brangios įrangos arba turėti montažo kambarį. Viską galėjai padaryti su kompiuteriu. Todėl internete atsirado labai daug įvairaus turinio, į kurį galime žvelgti teigiamai ir neigiamai.

Taip, internete galima rasti daug gerų, bet ir labai blogų filmų…

Taip, bet dėlto aš dažnai ir ginčijuosi festivaliuose. Šiuo metu galbūt tai jau nebėra tiesa, bet prieš daug metų sakydavau žmonėms, kad populiariausi trumpametražiai filmai internete buvo „Žvaigždžių karų“ parodijos. Ir nemanau, kad tai yra blogai. Jos tiesiog genialios.

Laurence Boyce
Fotografė Vilija Buivydė

Šiuo metu yra daug Pitching‘o forumų, dirbtuvių, kuriose kūrėjai gali ieškoti savo projektams finansavimo arba sulaukti vertingų patarimų iš kino profesionalų. Kodėl manai jie yra tokia svarbi kino industrijos dalis?

Forumai yra sudedamoji kino industrijos dalis. Kaip kitaip gausi finansavimą savo filmams? Turi turėti scenarijų, mokėti pristatyti projektą, bet taip pat pažinoti žmones už jo ribų. Mes apie tai kalbėjome ir čia. Žmonės vis dar turi tą romantinę Holivudo pitching‘o idėją, kai tu netyčia gatvėje sutinki studijos direktorių ir po pusės minutės išeini su trijų milijonų dolerių biudžetu rankose. Taip nebūna, ypač trumpametražių filmų industrijoje.

Pitching‘o forumai palaiko industriją, leidžia žmonėms atrasti naujus talentus, finansuoti tam tikrus projektus. Kita priežastis, dėl kurios taip išpopuliarėjo forumai, tai – galimybė išgirsti, ką apie tavo projektą mano profesionalai, sulaukti naudingų patarimų. Juk gali tiesiog sugalvoti filmo idėją ir apie ją galbūt pasakyti tik keliems draugams, bet iš tiesų dalyvaujant forumuose gali ją įgyvendinti. Žinoma, forumuose gali gauti finansavimą, bet jis nėra toks didelis, kaip visi mano. Pitching‘o metu dalyviai mokosi išreikšti savo idėjas, ieškoti partnerių, komunikuoti ir tai – viena didžiausių priežasčių, kodėl juose dalyvaujama.

„Baltic Pitching Forum“ šiemet vyksta jau penktą kartą. Tu esi jo dalis nuo 2014-ųjų metų. Ar pastebi kokias vyraujančias tendencijas tarp filmų kūrėjų?

Nelabai. Forumas priima labai skirtingus kūrėjus. Tame pačiame forume projektus gali pristatyti labai patyrę režisieriai arba tokie, kurie niekada negirdėjo apie kino festivalius. Tokia įvairovė labai svarbi „Baltic Pitching Forum“, kuris padeda pradedantiesiems išmokti apie kino industriją. Ar yra koks modelis? Nemanau. Juk tik prieš trejus metus mes leidome dalyvauti ir animacinių filmų kūrėjams. Tai išplečia projektų lauką. Ką pastebėjau bendrai, visuose Pitching forumuose kūrėjai yra geranoriškai priimami. Ilgametražių filmų forumuose žmonės gali būti negailestingi. Visi nori atsigriebti dalį pyrago. Trumpųjų filmų pasaulis visiškai skiriasi. Jis yra labiau įtraukiantis vien dėlto, kad jis neturi didelės kino industrijos ir kūrėjams nėra priežasties peštis. Baltijos šalis jungia jų bendra patirtis ir noras dirbti kartu.

Galima pastebėti, kad trumpametražių industrijoje visi jaučiasi labiau kaip bendruomenė.

Taip, iš tiesų. Tęsiant mintį, manau, kad trumpametražiai yra stigmatizuoti. Dauguma vis dar mano, kad kūrėjai tik praktikuojasi ilgametražiui kurdami trumpus filmus. Ir man tai nepatinka. Praktikuodamasis nesukursi gero trumpo filmo. Tai yra lygiavertis kūrinys, tik yra taip, kad jo trukmė yra dvidešimt minučių. Aš tai kartoju jau ilgus metus. Juk žmonės, kurie skaito noveles, nemano, kad jos yra prastesnės, nes rašytojas tik praktikuojasi prieš rašydamas romaną. Jis yra lygiai toks pat rašytojas kaip ir kiti. Taip pat yra ir su kino režisieriais. Aš neneigiu, kad kai kurie pradeda nuo trumpų ir pereina prie ilgųjų. Tačiau yra daug kūrėjų, kurie kuria tik trumpametražius, nes tik taip jie gali papasakoti savo istoriją.

Laurence Boyce
Fotografė Vilija Buivydė

Kaip buvo minima diskusijoje „The Value of Pitching – the Worth and Importance of Pitching Forums“, šiuo metu Europoje yra išsivysčiusi forumų sistemą. Kaip išsirinkti sau geriausią variantą?

Tiesiog turi atlikti tyrimą. Jeigu kuri animaciją, neaplikuok į forumą, kuris jos nepriima. Tai yra visiškai akivaizdu, bet žmonės vis tiek daro klaidų. Tiesiog turi ieškoti ir galvoti, kas tau tinka labiausiai. Bendrauti festivalių metu ir klausti patarimų. Taip pat juk yra ir su festivaliais. Režisierius sprendžia, kurį festivalį jam geriau pasirinkti.

Bet kalbant apie festivalius, dauguma kūrėjų svajoja apie didžiuosius kino festivalius kaip Kanus ar Berlyną. Ar to nėra tarp forumų?

Ir taip, ir ne. Jeigu kalbame vien apie trumpametražių forumus, juose yra mažiau konkurencijos. Žinoma, Clermont forumas yra vienas populiariausių vien dėlto, kad jis vyksta didžiausio trumpųjų filmų festivalio metu. „European Short Pitch“ taip pat susilaukia didelio susidomėjimo, nes per gyvavimo metus jis susikūrė gerą reputaciją. Jeigu forumas sulaukia daug teigiamų atsiliepimų, žmonės apie tai kalba ir natūraliai susidomėjimas jais auga. Tokia pati situacija ir prastais forumais. Jeigu apie juos prastai atsiliepiama, ilgainiui jie išnyksta.

Kurį laiką dirbi Baltijos kino industrijoje. Ar pastebi kokių pokyčių? Pavyzdžiui didesnį susidomėjimą koprodukcija?

Nuo tada kai persikėliau gyventi į Estiją ne vien Baltijos šalyse, bet ir visoje Rytų Europoje atsirado didelis dėmesys koprodukcijai. Visi pradėjo kviesti užsienio kūrėjus filmuoti jų šalyse, už tai siūlydami mokesčių lengvatas. Tai jau prasidėjo prieš kokius 30 metų. Iš pradžių didelius, Holivudo studijų projektus pritraukė Airija, Rumunija, vėliau Vengrija. Aš nežinau, ar Baltijos šalys pramiegojo vakarėlį, bet per paskutiniuosius 6–7 metus galima pastebėti didelį koprodukcijos pasiūlos išaugimą.

Taip pat atsirado kino kūrėjų, kurie jau yra žinomi už savo šalies ribų. Beje, Lietuvoje buvo įsteigtas Lietuvos kino centras, kurio dar prieš septynerius metus nebuvo. Jis padidino šalies filmų matomumą pasaulyje.

Lietuvoje kaip tik pavasarį bus filmuojamas HBO serialas apie Černobylį. Taip pat Berlyno industrijos dienų metu galima pastebėti, kaip kiekviena valstybė bando pritraukti projektus į savo šalis…

Taip. Lietuvos atveju, manau, kino centras labai gerai išreklamavo savo industriją užsienio šalyse. Latvijai ir Estijai taip pat sekasi neblogai, tačiau Lietuva jas pralenkė. Aišku, turint omenyje, didžiuosius kino teatrus, lietuviški filmai nesusilaukė „Žiedų valdovo“ sėkmės, bet rodyti filmą JAV rinkoje jau yra didelis pasiekimas.

Tarkim, jei prieš kelerius metus būtum ko nors paklausęs apie lietuvišką kiną, tikriausiai žmonės žinotų tik Šarūną Bartą. Na, galbūt ir Joną Meką. Šiuo metu industrijoje jau žinoma daugiau jūsų šalies vardų.

Laurence Boyce
Fotografė Vilija Buivydė

Toronto kino festivalyje šiais metais „Atradimų“ programoje buvo parodytas lietuviškas filmas „Stebuklas“.

Taip, aš jį mačiau. Manau, tai – kokybiškas ir geras filmas. Estams sekasi taip pat neblogai. Kadri Kõusaare filmas „Motina“ buvo rodomas keliuose festivaliuose. Keli filmai buvo rodomi šiais metais Karlovy Vary kino festivalyje. Todėl bendrai kalbant, manau, Baltijos šalys tapo labiau matomos kino industrijoje.

Taip pat šiuo metu dirbi trumpametražių programos sudarytoju PÖFF Shorts festivalyje. Kaip atsirenki, kokius filmus rodyti? Kas patraukia tavo dėmesį?

Sudaryti trumpametražių filmų programą yra tas pats, kas dėlioti dėlionę. Turi atsirinkti iš tūkstančių filmų. Prieš rinkdamas programą, iš anksto turi žinoti visas dėlionės dalis ir tik tada jas dėlioti. Tai yra tas pats, kas paruošti didžėjaus grojaraštį. Tuo trumpųjų ir ilgųjų filmų festivaliai ir skiriasi. Kai eini žiūrėti pilnametražio filmo, tu jį tik ir žiūri. Trumpus filmus turime rodyti kartu su kitais. Taigi, norint sukurti gerą programą, turi sukurti „grojaraštį“, kuris tarpusavyje derėtų.

Turiu asmeninį skonį, kuris, tikiuosi, patinka ir auditorijai. Man labiausiai patinka „mažieji drebėjimai“ – taip aš vadinu tokius filmus. Dabar perfrazuosiu Čechovą: žmonės valgo vakarienę, kad ją valgytų, bet tą akimirką jų gyvenimai pasikeičia. Pilnametražiuose filmuose vyksta dideli pasikeitimai. Ar tai būtų meteoras, skrendantis į žemę, ar didelis drebėjimas. Juose visada yra tos ryškios melodramatiškos akimirkos. Tačiau dažnai mūsų gyvenimo pokyčius lemia labai maži dalykai. Tarkim, pasakei ne tą žodį arba eidamas pasukai į priešingą pusę ir tuo metu tavo gyvenimas visiškai pasikeičia. Manau, trumpi filmai puikiai atspindi tokias mažas akimirkas. Žmonės juose gali labiau save atpažinti, susitapatinti. Komedijos žanras taip pat yra labai tinkamas trumpiems filmams, nes tau užtenka vieno gero pokšto/sąmojo sukurti kūriniui. Trumpi filmai yra puiki terpė eksperimentavimui, formos išbandymui, ko neleidžia daryti ilgametražiai kūriniai.

Šiais metais „Animated Dreams“ ir „Sleepwalkers“ festivaliai sujungti į „PÖFF Shorts“. Ko galime tikėtis iš šių metų programos?

Kaip visada, galima tikėtis daug gerų filmų. Komanda išliko ta pati, tiesiog šiemet sujungėme du festivalius į vieną. Konkursinės programos išliks tos pačios – animacijos ir tarptautinės. Vienintelis skirtumas tas, kad bus sujungta nacionalinė programa.

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*