fbpx
Pokalbiai

Rima Gungor: „Kiekvieną kartą, baigusi filmuoti epizodą, pasijuntu dar daugiau supratusi apie gyvąją Lietuvos istoriją“

Režisierė Rima Gungor Jorigės Petružytės nuotrauka
Režisierė Rima Gungor
Jorigės Petružytės nuotrauka

Šiandiena kalbinu Lietuvoje viešinčią lietuvių kilmės JAV istorikę-režisierę Rimą Gungor. Kalbamės apie šiuo metu jos kuriamą dokumentinį filmą „Game Changer: Lithuania’s Nonviolent Revolution“, kuris nušviečia sunkų ir ilgą Lietuvos kelią į taikų Nepriklausomybės atkūrimą.

Papasakokite, kaip jums kilo idėja kurti šį originalų filmą?

Koledže studijavau lietuvių laisvės judėjimus. Per istorijos ir politikos mokslų paskaitas rašiau apie tai referatus, nes tai buvo originali tema, kurios niekas kitas nesirinkdavo. Taigi pagalvojau, kodėl nepažiūrėjus į savąją istoriją akademiškai. Kaip tik koledžas buvo paskelbęs konkursą laimėti stipendijai, atlikti moksliniam darbui. Taigi stipendiją laimėjau ir išvykau į Lietuvą atlikti tyrimo, rinkti informacijos apie 1988-1991 metų periodą, sėkmingą revoliuciją be smurto, kuri yra puikus pavyzdys kitoms valstybėms, kaip galima taikiai pasiekti norimų rezultatų. Laikas tada praleistas Lietuvoje buvo labai įdomus, rezultatas buvo labai geras, tačiau žiema buvo ypač šalta. Tuomet visus interviu nufilmavau. Kai grįžau namo į Jungtines Amerikos Valstijas, mano lietuvių kilmės močiutė paklausė, ką ruošiuosi daryti su šia labai įdomia medžiaga. Tada mokslinį darbą pristačiau keliose akademinėse konferencijose.

Po metų buvo išleistas filmas „Kita svajonių komanda“, kuris supažindino žiūrovus su šia tema, tačiau aš nusprendžiau sukurti savą filmą, kuris papasakotų apie to meto įvykius kur kas plačiau. Tuomet ilgai brandinau mintį, prieš imdamasi filmo kūrimo darbo, o šių metų kovo mėnesį pradėjau veikti. Nuo to laiko su filmavimo komanda tęsiame dokumentinio filmo kūrimo darbus.

Manau, kad labai svarbu, jog nusprendėte skirti pastangų šio projekto realizavimui. Taigi, kaip jums pavyko rasti finansavimą šiam filmui?

Sukaupti pinigus projektams visada yra iššūkis. Teko girdėti, kad kiti dokumentinių filmų kūrėjai surinko pinigų naudodamiesi „Kickstarter“ puslapiu internete (www.kickstarter.com), todėl aš taip pat nusprendžiau pabandyti surinkti lėšas šiuo būdu. „Kickstarter“ puslapyje žmonės aukoja pinigų juos sudominusiems projektams. Taigi per pirmajį „Kickstarter“ turą surinkome visą sumą, kurios prašėme, net keturiomis dienomis anksčiau iki nustatyto turo pabaigos laiko. Mes surinkome daugiau kaip 10 000-ių dolerių, kuriuos investavome į filmavimo įrangą ir su ja užfiksavome pirmuosius interviu Šiaurės Amerikoje. Vėliau atsirado ir privačių asmenų, kurie paaukojo mūsų projektui. Šiuo metu esame pradėję antrąjį „Kickstarter“ turą, tačiau kol kas dar nesurinkome visos reikiamos sumos, reikalingos visiškai baigti filmą, tačiau tikiu, kad mums pasiseks.

Režisierė Rima Gungor Jorigės Petružytės nuotrauka
Režisierė Rima Gungor
Jorigės Petružytės nuotrauka

O kiek turų iš viso galima atlikti tame puslapyje?

Tam, kad pradėtumėte turą, jūsų projektas turi būti patvirtintas „Kickstarter“ puslapyje. Mūsų antrojo turo patvirtinimas užtruko kiek ilgiau, nes labai sėkmingai pavyko įgyvendinti pirmąjį turą. Tačiau mes turėjome stiprų argumentą, kadangi mūsų filmui svarbaus laikotarpio žmonės sensta ir daugelis jų jau palieka šį pasaulį. Taip nutiko ir šią vasarą, kai ruošiausi pakalbinti vieną svarbų pašnekovą, jis netikėtai numirė. Labai džiugu, kad „Kickstarter“ organizacija pagaliau suprato šio reikalo svarbą ir patvirtino mūsų antrąjį turą.

Neseniai Lietuvoje viešėjo Jo Šventenybė Dalai Lama XIV-sis, kuris taipogi išreiškė pagarbą lietuvių taikiam pasipriešinimui. Ar jūsų filmas kaip nors susijęs su Jo idėjomis?

Nesmurtinė revoliucija – tai yra unikalus būdas išreikšti pasipriešinimą. Tokia kova už nepriklausomybę reikalauja be galo daug disciplinos. Viena iš priežasčių, kodėl mes pradėjome kurti šį filmą, yra ta, kad pastaraisiais metais nesmurtinės revoliucijos tapo daug labiau pastebimos pasaulyje, o šiuo metu vyksta nemažai pasipriešinimo judėjimų, kurie vis labiau stengiasi problemas spręsti taikiai. Esu pastebėjusi, jog Lietuvos revoliucija yra labai menkai nušviesta. Juk ji buvo toks svarbus ir sėkmingas įvykis per pastaruosius penkiasdešimt metų. Taigi savuoju filmu mes norime pabrėžti šio tipo revoliucijos svarbą pasauliui – ji nėra lengvai įgyvendinama ir žmonės, siekiantys šio tikslo, turi būti labai disciplinuoti. Aš labai gerbiu žmones, pasišventusius taikai, net kai jų gyvybei grėsė pavojus, kai artinosi Sovietų tankai.

Kartais taip atrodo, jog šiais laikais lietuviai linkę prarasti savimonę identiteto klausimais… Gal dėl to, kad nebeliko tokių pavojų kaip anksčiau?

Be abejo, yra skirtumas tarp dabartinių lietuvių ir ankstesniųjų kartų. Štai mano seneliai ir proseneliai emigravo į Šiaurės Ameriką, bijodami, kad jiems niekada daugiau nebeteks išvysti Tėvynės, tad svečioje šalyje jie labai stengėsi puoselėti lietuvišką kultūrą. Mes užaugome skaitydami „Tautininkus“, „Mišias“. Aš pati ilgus metus šokau tautinių šokių ansamblyje. Pirmą kartą lankiausi Lietuvoje, kai man buvo treji. Antrąjį kartą atvykau į Lietuvą 2007 metais šokti „Dainų šventėje“. Tai man buvo be galo įsimintina kelionė, kurios metu geriau pažinau Lietuvą, jau ne kaip vaikas, o kaip suaugęs žmogus.

Tai gi grįžtant prie filmo, koks filmavimo etapas jums buvo pats įsimintiniausias?

Na, žinoma, kai kalbini tokius žmones kaip Vytautas Landsbergis, Andrius Mamontovas, Algirdas Kaušpėdas, visada atima žadą jų įspūdingos istorijos. Juk jie dalyvavo pačiame įvykių sukūryje! Tačiau vienas įsimintiniausių filmavimo epizodų vyko pogrindžio spaustuvėje. Manau, kad Vytautas Andziulis yra didis žmogus, jau vien todėl, kad jis daugelį metų vadovavo šiai spaustuvei iki pat Nepriklausomybės atkūrimo. Greičiausiai jis nė pats nenumano, kad yra didis lietuvių tautos didvyris. Be abejo, kiekvienas žmogus, kalbantis mūsų filme, gali papasakoti daugybę įdomių istorijų. Kiekvieną kartą, baigusi filmuoti epizodą, pasijuntu dar daugiau supratusi apie gyvąją Lietuvos istoriją, kaskart man atsiveria vis nauja dėlionės dalis. Manau, kad kurti šį filmą yra tarsi tikras palaiminimas. Be to, jaučiu didelį dėkingumą šeimai ir draugams, kurie man visokeriopai padeda, kai esu čia, Lietuvoje, pati viena, pasiėmusi tris mėnesius atostogų iš darbo.

Ar dirbdama šį pilietinį darbą stengiatės vienyti lietuvius bendrai idėjai, padedate atkurti glaudesnį ryšį su savo tautos istorija?

Na, tai ir yra vienas iš mano tikslų, tarsi priminti, kad mes visi esame lietuviai ir mūsų nėra tiek daug pasaulyje, todėl turime būti draugiški vieni kitiems padėti ir glaudžiai bendradarbiauti.

Kokia yra filmo edukacinė misija?

Mano svajonė yra, kad šis filmas padėtų žmonėms geriau suprasti ir išgyventi Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo istoriją. Jei tai pavyks, mano darbas bus atliktas. Esu labai prisirišusi prie Lietuvos istorijos, labai ilgai ją studijavau ir ji tapo didele mano esybės dalimi.

Režisierė Rima Gungor Jorigės Petružytės nuotrauka
Režisierė Rima Gungor
Jorigės Petružytės nuotrauka

Kokios muzikos galėsime išgirsti jūsų filme?

Muziką kurs du kompozitoriai. Vienas jų – Kęstutis Daugirdas, jau gerai žinomas Šiaurės Amerikos lietuviams. Kęstutis mums paprastai talkina per „Dainų šventes“. Artimiausios laukiame 2015 metais Čikagoje. Džiugu, kad sukurti muzikinius kūrinius pažadėjo ir Andrius Mamontovas. Labai nekantrauju pradėti dirbti su A.Mamontovu. Andrius yra išskirtinė asmenybė ir labai džiaugiuosi, jog jis pasisiūlė mums padėti.

Ko gero žiūrovai jau nekantrauja pamatyti jūsų filmą ir išgirsti puikią muziką. Jeigu jūsų filmas sulauks pasisekimo ar jūs planuosite statyti daugiau filmų?

Na, visu pirma aš esu istorikė, o magistro laipsnio siekiu filosofijos ir politikos mokslų srityje, taigi nesu tikra dokumentinių filmų režisierė, bet jei „Game Changer: Lithuania’s Nonviolent Revolution“ bus sėkmingas, neatmetu galimybės režisuoti daugiau filmų. Juk niekada negali žinoti, kur tave nuves gyvenimo keliai!

Kokios kitos temos jus domintų, jei ir vėliau norėtumėte kurti filmus?

Manau, kad kalbėčiau įvairiomis temomis, tačiau, be abejo, man istorinės temos yra pačios artimiausios. Manau, mielai statyčiau knygų ekranizacijas, pavyzdžiui, tokios knygos kaip Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų“. Tai labai jaudinanti knyga, sukelianti be galo daug emocijų, o kai kuriems žmonėms ir prisiminimų. Tai nėra lengvai skaitoma knyga, tačiau ji be galo vertinga. O po „Game Changer: Lithuania’s Nonviolent Revolution“ sukūrimo, labiausiai noriu užbaigti studijas ir gauti magistro laipsnį.

Ačiū už pokalbį!

„Game Changer: Lithuania’s Nonviolent Revolution“ kickstarter.com

Komentarai

Kiną ypač mėgstu todėl, kad jis turi nuostabią galią perkelti kekvieną į nerealų pasaulį. Dažnai ir į tokį, kokio galbūt neturi ir kokį norėtum patekti pasirinkęs norimą žiūrėti filmą, o gal tiesiog būti stebėtoju kokio nors fantastinio siužeto vingių. Štai Guillermo del Toro filme „Pano Labirintas“ susipina daugybė temų, kurios kurią savitą vizualinį mišinį, kupiną mistikos, ispaniškos dvasios, nuotykių elmementų, siaubo, mitologijos apraiškų. Vizualinei išraiškai filme skiriama labai daug dėmesio, ja pabrėžiamas kontrastas tarp realaus ir įsivaizduojamo pasaulio. Vaizdinė išraiška man labai svarbi - pati užsiemu video kūrimu, fotografija, o kartais ir straipsniuką parašau. „KINFO“ kurti yra labai smagu, nes čia yra susibūrusi smagių, kūrybingų, dinamiškų žmonių komanda.