Stop kadras #22. „Orlando“

Kadras iš filmo „Orlando“ Šaltinis - themovingarts.com

Kadras iš filmo „Orlando“
Šaltinis – themovingarts.com

Filmas „Orlando“ (1992) – tai to paties pavadinimo Virginia Woolf romano ekranizacija. Siurrealistinė žmogaus kelionė laiku, pasakojimas, besitęsiantis 400 metų, bei individo lyties metamorfozė, pabrėžianti sielos universalumą, nepaisant kūno limitacijų. 1984 metais režisierė Sally Potter šio filmo kūrimu mėgino sudominti kino prodiuserius, bet susilaukė neigiamos reakcijos. Jie manė, kad šis kūrinys būtų per brangus ir neįdomus, ir nebūtų galima imtis jo įgyvendinimo. Tačiau Sally nenuleido rankų. Ji nusprendė, kad pagrindiniam vaidmeniui labiausiai tinka tada dar nežinoma aktorė Tilda Swinton, sužavėjusi po savo pasirodymo filme „Žmogus žmogui“ (Man to Man, 1992), kuriame stulbinančiai įkūnijo tiek vyrą, tiek moterį. Tildai sutikus vaidinti, jos leidosi į žygį vedamos meilės šiai knygai. Tuomet abi moterys dar neturėjo nieko – nei reputacijos kino industrijoje, nei pinigų, nei prodiuserio, ir jau nuo pažinties pradžios buvo aišku, kad pažiūros dėl pagrindinio veikėjo sutampa. Taigi, prieš važiuodamos į Kanų kino festivalį, užsakė vyriškus ir moteriškus herojaus istorinius kostiumus, surengė Tildos fotosesiją su jais, išleido knygutę su nuotraukomis ir patraukė į Kanus ieškoti finansavimo ir paramos, kur ją sėkmingai rado. Filmo biudžetas siekė 4 milijonus JAV dolerių.

Pagrindinės priežastys, dėl kurių Sally ėmėsi šios novelės ekranizacijos, yra kelios. Viena jų – Orlando nemirtingumas. Ši veikėjo savybė suteikia nemažai laisvės kuriant jo charakterį. Kita priežastis – vyro tapimas moterimi. Tai galimybė pažvelgti į gyvenimą iš dviejų skirtingų perspektyvų, bei kūrinio gausus geografinių vietų kiekis, kuriantis vizualinę dinamiką. Režisierė, norėjo perteikti knygos esmę, tokią, kokią suvokė, atsisakydama kai kurių knygos detalių, literatūrinių nuorodų bei pakeitė kūrinio pabaigą, taip jį modernizuodama. Svarbu paminėti ir tai, kad Sally Potter meniškai iliustruoja Didžiosios Britanijos kelionę iki imperijos žlugimo, temą, aktualią 1992 metais, kai byrėjo Sovietų Sąjunga. Filmas buvo filmuojamas trijose šalyse: Didžioje Britanijoje, Rusijoje, bei Uzbekistano dykumose. Filmuojant Rusijoje kūrybinė grupė susidūrė su nemenku kalbos barjeru, tačiau dėl patyrusio rusų režisieriaus Aleksėjaus Rodionovo (Ateik ir Pažiūrėk, 1985) gilaus suvokimo viskas palaipsniui išsisprendė.

Kadras iš filmo „Orlando“ Šaltinis - sp-ark.org

Kadras iš filmo „Orlando“
Šaltinis – sp-ark.org

Įspūdingam vizualiniam rezultatui sukurti, Sally Potter subūrė tuomet garsių filmų dizainerių, scenografų komandą. Ją sudarė kostiumo dizainerė Sandy Powell, dalyvavusi kuriant juostą „Karavadžas“ (Carravaggio 1986), „Žiaurus žaidimas“ (The Crying Game, 1992) bei „Londono istorija“ (The London Story, 1986), meno direktorius Janas Roelfs, bendradarbiavęs Peterio Greenway`aus filmuose, iš kurių labiausiai žinomas – „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ (The Cook, The Thief, His Wife and Her Lover, 1989).

Naudojantis istoriniais šaltiniais bei rašytojos kurtais tekstais kūrėjams iššūkiu buvo ne tiek, kokius elementus įtraukti, bet ir ką palikti pasakojant 400 metų istoriją, kuri prasideda XVII amžiuje. Jų siekis buvo perteikti istorinių epochų esmę ją šiek tiek poetizuojant, o ne tiksliai atkurti kiekvieną detalę ar įvykį. Poetiškumas, šiuo atveju, pasireiškė tam tikru spalvų kodu ir medžiagiškumu. Karalienės Elžbietos era juostoje yra piešiama raudonais ir auksiniais atspalviais, žiemos epizodai prie Temzės – sidabro bei mėlynais atspalviais, Karalienės Viktorijos laikotarpis – blankiais žaliais bei violetiniais tonais, o štai XX-tajį amžių žymi metalo bei plastiko invazija. Nemažiau svarbų emocinį krūvį kuria ir filmo skirstymas skyriais: mirtis, meilė, poezija, visuomenė, seksas ir gimimas, bei dažnas Tildos Swinton tiesioginis kontaktas su žiūrovu. Jos žvilgsnis, nukreiptas tiesiai į kameros objektyvą, labiau primena teatro pjesę nei vaidybinę juostą. Didelį įspūdį palieka ir garso takelis. Jį sukūrė pati režisierė kartu su kompozitoriumi Davidu Motionu.

Reklama

„Orlando“ neliko nepastebėtas kino pasaulyje ir laimėjo daugiau nei 25-is apdovanojimus – Venecijos filmų festivalyje, Tesalonikų filmų festivalyje Graikijoje, Sitges tarptautinių filmų festivalyje Ispanijoje, bei daugelyje kitų festivalių. Tildai Swinton šis poetiškas kūrinys taip pat atvėrė naujas galimybes kino industrijoje, prisidėjo prie jos tarptautinės šlovės.

Jorigė Petružytė

Jorigė Petružytė

Kiną ypač mėgstu todėl, kad jis turi nuostabią galią perkelti kekvieną į nerealų pasaulį. Dažnai ir į tokį, kokio galbūt neturi ir kokį norėtum patekti pasirinkęs norimą žiūrėti filmą, o gal tiesiog būti stebėtoju kokio nors fantastinio siužeto vingių. Štai Guillermo del Toro filme „Pano Labirintas“ susipina daugybė temų, kurios kurią savitą vizualinį mišinį, kupiną mistikos, ispaniškos dvasios, nuotykių elmementų, siaubo, mitologijos apraiškų. Vizualinei išraiškai filme skiriama labai daug dėmesio, ja pabrėžiamas kontrastas tarp realaus ir įsivaizduojamo pasaulio. Vaizdinė išraiška man labai svarbi - pati užsiemu video kūrimu, fotografija, o kartais ir straipsniuką parašau. „KINFO“ kurti yra labai smagu, nes čia yra susibūrusi smagių, kūrybingų, dinamiškų žmonių komanda.
Jorigė Petružytė

Latest posts by Jorigė Petružytė (see all)

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*