Top 7. Geri, bet prastai įvertinti

Kadras iš filmo „Atleidžia tik Dievas“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Atleidžia tik Dievas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Tikriausiai turite draugų, o gal ir patys esate tie, kurie nusprendžia žiūrėti filmą ar ne pažiūrėję į garsiosios filmų duomenų bazės IMDB rezultatus. Atsiminkite, kad ten balus nulemia visi – tie, kurie alpsta dėl Pamelos Anderson ir dėl jos sukurtų vaidmenų, ir tie, kurie gali cituoti Davido Lyncho filmų veikėjų dialogus. Suprantate? Kiekvienas turi savo skonį ir dėl to kartais gali „nukentėti“ visai geras filmas. Skaičiai ne visada geriausiai parodo filmo kokybė ir jie nėra tai, kuo reikėtų vadovautis. Mąstykime nestandartiškai, o šį kartą nekreipdami dėmesio į IMDB skaičiukus. Tad šiandienos topas apie filmus, kurie buvo įvertinti žemais balais, bet, mūsų nuomone, yra verti Jūsų dėmesio.

1. „Atleidžia tik Dievas“ (Ongly God Forgives), 2013 m., rež. Nicolas Winding Refn

Šis filmas įvertintas tik 5.8 balo. Kodėl? Didžiausia tikimybė, kad dėl per daug sofistikuoto pateikimo ir neaiškių simbolių. Nepadėjo ir Ryano Goslingo tylus žvilgsnis. Juosta tikrai sunki, bet verta dėmesio, nes turinti gilesnę prasmę bei įdomių kinematografinių sprendimų. Internete galima rasti ir mokomųjų vaizdo klipų, kuriuose aiškinama, kaip derėtų žiūrėti „Atleidžia tik Dievas“. Argi blogam filmui būtų skiriama tiek dėmesio?

2. „Paskutinės dienos“ (Last Days), 2005 m., rež. Gus Van Sant

IMDB verdiktas – 5.7 balo. O štai kai kurie kritikai šiai juostai skiria 4 ar 3.5 žvaigždutes iš keturių. Visuose savo filmuose Gusas Van Santas kamera seka jaunus vyrus, kurie tikriausiai to nei nežinodami eina link savo mirties. Svarbiausia, kad nei vienoje juostoje mirtis nėra sureikšminama, mistifikuojama ar paaiškinama ir pateisinama. „Paskutinėse dienose“ tuomet dar jaunosios kartos aktorius Michaelis Pittas vaidino fikcinį personažą muzikantą Bleiką, kuris iš tiesų yra Kurto Kobeino atitikmuo. Ši juosta yra labai lėta, hipnotizuojanti, daug neaiškinanti ir nemokanti, galbūt dėl to daugeliui IMDB lankytojų ji pasirodė ne tiek daug ko ir verta.

3. „Tautos gimimas“ (The Birth of a Nation), 1915 m., rež. D. W. Griffith

6.9 balo. Rimtai???? Dabar įkvepiame ir pradedame tiradą: visų pirma reikia atkreipti dėmesį į filmo datą ir to laikotarpio kinematografijos galimybes. Kažkodėl, kuomet uždraudžia rodyti tikrai prastą filmą „Interviu“ (The Interview, 2014), visi vieningai „sukala“ 10 balų IMDB duomenų bazėje, o klasikinis filmas – ech. Ši juosta žymi perversmą kinematografijos istorijoje. Taip, žiūrint iš šių laikų perspektyvos, viskas gali pasirodyti lėkšta, nuobodu, per mažai spalvota (cha cha, visiškai nespalvota), nėra Jesikos Albos su aptemptu kostiumu, bet ką jau padarysi. Nuo tokių juostų prasidėjo kinas. Deal with it.

4. „Merginos iš Čelsio“ (Chelsea Girls), 1966 m., rež. Andy Warhol

Tai vienas komerciškai sėkmingiausių A. Warholo eksperimentinių filmų. Kaip undergroundo kultūrai atstovaujančiai juostai, 6.5 balo IMDB įvertinimas yra visai „padoriai“. Tad neapsigaukite, jei Jums atrodo, kad tai dėmesio nevertas filmas. Su Andy Warholo kuriamu kinu, pasirenkamomis temomis ir labai skirtingu pateikimu privaloma susipažinti. Ši juosta prieinama ir tiems, kurie „nori daugiau“, ir tiems, kurie tiesiog „nori pamatyti“.

Reklama

5. „Gyvenimo medis“ (Tree of Life), 2011 m., rež. Terrence Malick

Taip, čia irgi iš tos serijos „nelabai patiko, nes ne viską supratau“. Iki begalybės išgrynintas, estetizuotas vaizdas. Skanu, labai skanu. Šioje juostoje rasite daug: mistikos, tikėjimo, šeimos ir mirties temas. Terrencas Malickas visada buvo tas, kuris sukūręs juostą dar tiek pat laiko (kiek filmavo filmą) ar dar ilgiau gali praleisti montažinėje, kol padarys tai, ko siekė. O jis siekia rodyti efektingus vaizdus ir kartais suvokimo ribas peržengiančias idėjas.

6. „Laukinės atostogos“ (Spring Breakers), 2013 m., rež. Harmony Korine

Oi oi oi. Režisierius kurdamas šį filmą suklydo daug kartų: pasirinktos pagrindinės aktorės – prastų, mikimauziškų filmų aktorytės, kurios niekam nespėjo įrodyti, kad tikrai turi talentą, ne tik gražų kūną. Pasirinkta tema ir reklaminė kampanija. Viskas tikrai buvo gana neskoninga, šaržuota. Bet! Bet filmas tikrai yra vertas daugiau nei 5.3 balo. Jei nekenčiate Vanessos Hudgens, dar nereiškia, kad juosta tikrai nieko verta. Filme bandoma pavaizduoti tikrai kažkas didingo, kas slepiasi už metalinių dantų, didelių krūtinių ir neoninių spalvų. Viskas lėta, veikėjų dialogai dažnai kartojasi. Ir ne veltui. Iš tiesų net negalėčiau tiesiai šviesiai pasakyti, apie ką yra šis filmas. Tikrai ne tik apie jaunas paneles, kurios susideda su narkotikų platintoju.

7. „In the Realm of the Senses“, 1971 m., rež. Nagasi Oshima

Atsiminkite, kad dėl susiklosčiusios istorijos labai svarbu paminėti filmo laikotarpį: prieš ar po karo. Šioje juostoje Japonija – dar prieš karą, nors visas dėmesys skiriamas visai kitiems dalykams, tačiau, jei turėsite tai galvoje, pamatysite daug daugiau. Čia pasakojama apie vyro ir jam pavaldaus žmogaus meilę, kuri yra draudžiama, nesuprantama ir pasmerkta. Na, japonai nebūtų japonai jei nesugalvotų ko nors originalaus (jokio rasizmo!). Tad, kaip suprantate, linkiu, kad 6.6 balo IMDB vertinimas Jūsų nesustabdytų nuo šio filmo žiūrėjimo.

Agnė Raščiūtė

Agnė Raščiūtė

Mėgstu kiną, nes jis man padeda bent akimirkai susikoncentruoti, išnykti iš tikra-netikra pasaulio ir padeda atrasti atsakymus į mano klausimus. O KINFO – erdvė, kurioje galiu dalintis tais atsakymais, kuriuos randu kine. Taip pat čia galiu ir bandau tobulėti ne tik kaip „man patiko – nepatiko“ pliurpėja, bet kaip argumentais ir įmantriomis frazėmis apsikausčiusi kino kritikė. Alfredas Hitchcockas yra pasakęs, kad filmo ilgis visuomet turi būti tiesiogiai proporcingas šlapimo pūslės ištvermei, o mano tikslas – rašyti tekstus taip, kad net ir labai norintys sisioti, neišbėgtų į tualetą tol, kol nepabaigtų skaityti mano teksto.
Agnė Raščiūtė

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*