fbpx
Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai

„007: SPECTRE“: filmas, kuriame Bondas yra savo paties įkaitas (apžvalga)

Danielis Craigas Kadras iš filmo „007 Spectre“ „ACME Film“ archyvas
Danielis Craigas
Kadras iš filmo „007 Spectre“
„ACME Film“ archyvas

Ši apžvalga apie Bondą.

Džeimsą Bondą.

Apie poną Bondą yra girdėjęs kiekvienas. Bent viena ausimi. Nuo kuždesių apie jį pasislėpti paprasčiausiai neįmanoma, nes ponas Bondas yra garsiausias ir geriausias šnipas visame pasaulyje. Kai pagalvoji, tai tikrų tikriausias oksimoronas. Geras šnipas juk visada turėtų išlikti incognito… Bet ką jau čia dabar.

Paprieštarausite (ir visiškai pagrįstai): kokio velnio čia kabinėjatės? Juk Bondas – tai tiesiog labai patrauklus personažas. Visiškai teisingai! Tačiau čia ir visa esmė. Bondas – tai šiuolaikinis mitas, legenda. Kitaip tariant, Bondo mitologema veikia pagal savas taisykles. Bondo filmų net nereikėtų lyginti su kitais šnipų žanro filmais. „Bondiada“ egzistuoja pati savaime, o kiekvienas naujas jos filmas turėtų būti vertinamas atsakant į vieną vienintelį klausimą: ką jis prideda Bondo mitologiniam pasauliui? Taigi. Kaip ten yra su tuo „007: SPECTRE“?

„007: SPECTRE“ – jau dvidešimt ketvirtas filmas Bondo serijoje, ir jeigu jį reikėtų kažkaip išreitinguoti, tai jis atsidurtų maždaug kažkur viduryje. Tai absoliučiai kokybiškas produktas. Jame yra viskas, kas privalo būti Bondo filme, yra net ir keli nedrąsūs pabandymai paeksperimentuoti su forma. Tačiau jie taip ir lieka tik pabandymais, serijos nelaimei, atskleidžiantys tam tikrus limitus, su kuriais susiduria šiuos filmus kuriantys žmonės.

Kadras iš filmo „007 Spectre“ „ACME Film“ archyvas
Kadras iš filmo „007 Spectre“
„ACME Film“ archyvas

Filmo siužetas tęsia tai, kas buvo pradėta 2012 metų juostoje „007: Skyfall“. Esama ir užuominų į kitus du filmus, kuriuose Bondą vaidina Daniel’is Craig’as. Tačiau iš esmės net ir nei vienos „bondiados“ dalies nematęs žmogus, žiūrėdamas „007: SPECTRE“, neturėtų pasimesti. Kaip ir įprasta, šie filmai yra praktiškai nepriklausomi vieni nuo kitų. Žinoma, tam tikras kontekstas padeda, bet jis tikrai nebūtinas. Šios juostos tiesiog konstruojamos ne tokiu principu.

Filmui pavadinimą duoda paslaptinga piktoji organizacija, kurios šešėliuose besislepiantį lyderį Bondas ir medžioja. Nors gal vertėtų sakyti, kad yra atvirkščiai… Čia jau perspektyvos klausimas. Ši siužetinė linija persipina su NSA skandalo akivaizdžiai įkvėptu visuotinio šnipinėjimo motyvu. Didžiąją filmo dalį šios dvi linijos tarsi net ir trukdo viena kitai, bet galų gale, kaip ir pridera, viskas labai patogiai „išsiriša“, ir „007: SPECTRE“ atomazga tampa ne tik asmeninio, bet ir ideologinio konflikto kulminacija.

Kaip ir „Skyfall“, taip ir „007: SPECTRE“ režisavo Sam’as Mendes’as, kuris, regis, labai gerai supranta, koks turėtų būti Bondo filmo tonas. Nuo pat pradžių, jis užsimena apie kažkokią paslaptį, o tada, paėmęs už rankutės, veda žiūrovą atsakymo link. Jautiesi tarsi kartu su filmo veikėjais rinktum naują informaciją ir artėtum prie tiesos. O viso šio proceso metu S. Mendes’as jums dar pateikia labai smagių gaudynių ir muštynių scenų, atskiestų lašeliu humoro ir romantikos. Žodžiu, niekada nebūna nuobodu. Juo labiau, kad ir kinematografija aukšto lygio. Daug gražių, didingų vaizdų bei dėmesio detalėms (nieko kito ir nederėtų tikėtis iš vieno brangiausių visų laikų filmų).

Kadras iš filmo „007 Spectre“ „ACME Film“ archyvas
Kadras iš filmo „007 Spectre“
„ACME Film“ archyvas

Tarsi jokių pastangų nepareikalaujantis įtraukimas į filmą yra ir didelis Daniel’io Craig’o nuopelnas. Velnias žino, kas buvo apsėdęs tuos žmones, kurie prieš dešimtį metų niurnėjo dėl jo pasirinkimo tapti naujuoju Bondu, bet reikia pastebėti, jog šis aktorius šiam vaidmeniui tinka kone tobulai. Į franšizę jis įnešė šiek tiek tamsos, šaltumo, bet sykiu ironijos ir sarkazmo. Pierce’as Brosnan’as (kaip ir kadaise Roger’is Moore’as) paskutiniuosiuose savo filmuose į Bondo mitą jau buvo įnešęs visiškai nepageidautino karikatūriškumo, kurio, D. Craig’as sau tikrai neleidžia.

Kartu su juo dirbantys aktoriai irgi nenuvilia. Kju vaidinantis Ben’as Whishaw buvo juokingas, Ralph’as Fiennes (M personažas) nenuobodus, Naomie Harris pakenčiama, Dave‘as Bautista raumeningas ir visai grėsmingas, o Lea Seydoux žavi bei seksuali.… ir neišnaudota. Kaip ir pagrindinį blogietį vaidinantis Christoph’as Waltz’as.

Žodžiu, prisikasėme prie tos apžvalgos dalies, kurios niekaip negalėjome išvengti. Bondo ribotumo. Kai pirmą kartą sutinki L. Seydoux, ji pasirodo stipri, nepriklausoma asmenybė. Su savomis chimeromis ant peties, bet juk mes visi esame su savomis chimeromis ant peties. Stebėdamas ją apgirtusią karštame viešbučio kambaryje kažkur Šiaurės Afrikoje galvoji apie tai, kad su šia veikėja norėtum praleisti kuo daugiau laiko. Tiesiog ją norisi pažinti ir suprasti. Tačiau labai greitai ji įspraudžiama į elegantišką Bondo merginos suknelę ir tampa dar viena moterimi, kurią pagrindinis veikėjas privalo išgelbėti.

Kadras iš filmo „007 Spectre“ „ACME Film“ archyvas
Kadras iš filmo „007 Spectre“
„ACME Film“ archyvas

Ir vis dėlto, tos gelmės užuominos niekur nedingsta. Todėl L. Seydoux veikėja yra nelyginant koks vaikščiojantis prieštaravimas pačiai sau. Ji lyg ir turėtų bei galėtų būti lygiavertė ir ilgalaikė partnerė Bondui, bet tuo pačiu metu ir ne, nes Bondas kaip ir negali tokios turėti. Žodžiu, nei šiaip, nei taip.

Bondo personažas jau iš pačios prigimties yra pakankamai ribotas. Jam paprasčiausiai trūksta erdvės augti, keistis. Šiaip jau vienas geriausių Bondo filmų, kuriame ir debiutavo D. Craig’as, yra „Kazino Royale“. Tačiau net ir jis kai kurių Bondo puristų kritikuotas dėl savo tamsumo, realistiškumo, dėl to, koks pažeidžiamas ir žmogiškas jame buvo pats Bondas. Jis juk turi būti žavus, lovelasas, bebaimis, visada pasitikintis savo jėgomis. Bondas negali nei bijoti, nei būti per žiaurus, nei mylėti. Juk po kelių metų reiks sukti naują filmą, o gal net ir rinkti naują Džeimsą Bondą! Ką tada reikėtų daryti su visu sukauptu bagažu? Akivaizdu, kad žmonės, kuriantys Bondo filmus dažnai nori išbandyti kažką naujo, bet paprasčiausiai yra pernelyg sukaustyti tokių apribojimų.

Štai jums dar vienas tokių apribojimų – Bondo blogiukas. „007: SPECTRE“ – tai jau minėtasis C. Waltz’as. Puikus, charizmatiškas aktorius. Filme jis puikiai atlieka savo darbą. Tiesa, to darbo palyginti mažai. Didžiąją filmo dalį jis slepiasi kažkur šešėliuose, o kai pasirodo, tiesiog būna blogas. Įtikinamą blogietį galima atskirti atsakius sau į tokį paprastą klausimą: ko ir kodėl jis siekė? Blogiuko galima nekęsti, bet kuo geriau jį supranti, tuo jis galingesnis, paveikesnis. Atsimenat Džokerį? Ko jis siekė? Jis norėjo parodyti, kad žmonės iš prigimties yra bjaurūs, savanaudiški, žiaurūs gyvuliai! Ko ir kodėl siekė C. Waltz’o personažas? Valdyti pasaulį, jį stebint kompiuterių ekranuose, nes… pala pala… sukasi ant liežuvio galo… Ach taip, iš pavydo! …ką? Žodžiu, visiškai neįtikinama.

Kadras iš filmo „007 Spectre“ „ACME Film“ archyvas
Kadras iš filmo „007 Spectre“
„ACME Film“ archyvas

Visus šiuos priekaištus galima susieti su didžiausia „007: SPECTRE“ problema – jo scenarijumi. Jam tiesiog trūksta svorio. Čia apsčiai gerų puslapių, gerų idėjų, bet vis kažko pritrūksta. Kino teatre niekada nebūna nuobodu, pabaiga žadina smalsumą ir norą pamatyti kitą filmą, bet tuo pačiu gali numanyti, kad kito filmo pradžioje ji nebeteks prasmės.

Taip jau yra su Bondo filmais. Jiems reikia atitinkamos nuotaikos, jų vertinti negalima pernelyg įpareigojančiai. Panašiai kaip kad Bondas žiūri į santykius su moterimis! Į nieką, pradedant specialiai kičiniu intro ir baigiant didinga bei romantiška atomazga, negalima žiūrėti pernelyg rimtai. Jeigu pradėsi, viskas neišvengiamai ims griūti.

Taigi nežiūrėkite į „007: SPECTRE“ pernelyg rimtai, ir kino teatre tikrai puikiai praleisite laiką.

Filmo anonsas:

Komentarai