Jorės Janavičiūtės nuotrauka
Šiltai, jaukiai ir kukliai – taip kaip prasidėjo, taip ir baigėsi Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF). Nors, tiesa, negalime sakyti, kad baigėsi – juk istorijos niekada nesibaigia.
Ganėtinai žvarbų šeštadienio vakarą į „Skalvijos“ kino centro sales rinkosi visi – dokumentinių juostų kūrėjai, žiūrovai, vertintojai.
Uždarymo metu nepamiršta jau šešerius metus tęsiama Geriausių Baltijos šalių dokumentinių filmų apdovanojimo tradicija. Laureatams įteiktos piniginės premijos, kurias įsteigė Kazickų šeimos fonas.
Šiais metais į tris prizines vietas pretendavo vienuolika dokumentinių juostų. Vertinimo komisiją šiais metais sudarė išskirtinių dokumentinių juostų kūrėjai Leondardas R. Helmrichas, Angela Christlieb ir socialinių mokslų daktarė Almira Usmanova.
Žiuri nariai, nuoširdžiai pasidžiaugę Vilniaus dokumentinių filmų festivaliu ir padėkoję už galimybę prisidėti prie jo, apdovanojo šiuos filmus: Marato Sargsyano „Tėvą“. Vertintojai pabrėžė, kad šiame lietuviškame filme puiki skirtingų balsų, istorijų dermė. Už gebėjimą ne tik parodyti įdomų personažą, bet ir nuoširdžiai, apnuoginant atskleisti dokumentinio filmo kūrimo užkulisius apdovanotas dviejų latvių režisierių Ivarso Zviedriso ir Inese filmas „Dokumentininkas“ (Documentarian). Ir trečiasis Daviso Simaniso filmas „Paskutinės šventovės metraščiai“ (Pēdējā tempļa hronika), tai dokumentinė juosta, kurioje įamžintas dvidešimties metų procesas, kurio metu buvo statomas naujas Latvijos nacionalinės bibliotekos pastatas. Prizas įteiktas už gebėjimą įdomiai pasakoti istoriją bei puikią archyvinių kadrų sintezę.
Vyšnia, braške ar kita uoga ant torto VDFF uždarymo metu buvo filmas „Aleksejus Germanas: sunku būti dievu“ (Playback). „Šio vakaro filmas yra dovana Jums“, – taip jį pristatė „Skalvijos“ programų koordinatorė Sonata Žalneravičiūtė. Šiame filme du režisieriai, šveicaras Antoine’as Cattino ir rusas Pavelas Kostomarovas, fiksavo Aleksejaus Germano mėginimą ekranizuoti brolių Strugatskių romaną „Sunku būti Dievu“. Tai tarsi aliuzija, pereinamasis tarpsnis, kuomet žiūrovai kviečiami pailsėti nuo dokumentini filmų ir trumpam pasinerti į kitų žanrų filmus. O kaip gi geriausiai tai padaryti, jei ne dokumentiniu filmu apie fantastinės juostos, kuri dar neturi pabaigos, kūrimą?
