Aistės Simonaitytės nuotrauka
Pasibaigus filmui, tikroji gyvenimo istorija tęsiasi toliau, tęsiasi ji ir po seanso, teigia festivalio rengėjai.
VDFF atidarymo metu „Skalvijos“ kino centre, aktorius ir režisierius Vidas Bareikis atliko keletą smagių ir, anot jo, „dokumentinių“ dainų. Kai buvo padėkota visiems, kam reikėjo padėkoti už visokeriopą (finansinę, moralinę, informacinę) pagalbą rengiant šį tradicinį rudeninį festivalį, vakaro svečiams buvo parodytos dvi Henriko Šablevičiaus filmo „Kelionė ūkų lankomis“ (1973) versijos: senoji 35 mm juosta su rusiškais subtitrais ir naujoji, suskaitmeninta ir restauruota su angliškais subtitrais. Galima buvo palyginti kaip pakito filmo garsas ir vaizdas. Sutvarkius juostą išryškėjo daugybė detalių, vaizdas tapo vientisas, nebetrūkčiojantis, filmą tiesiog gera žiūrėti. Šį kino meistro Henriko Šablevičiaus juosta yra ne vienintelė prikelta naujam gyvenimui ir paruošta naujoms kino peržiūroms. Festivalio programoje „Senoji dokumentika naujai“ išvysime dar septynis ryškiausius XX a. lietuvių dokumentikos darbus, kuriuos suskaitmenino ir restauravo VšĮ „Meno avilys“ suburta komanda.
Konkursinėje festivalio programoje žiūrovų laukia Baltijos šalių filmai, gera dokumentika pagrindinėje programoje (kai kuriuos filmus pristatys jų režisieriai, seansus galite rasti mūsų Kalendoriuje), riba tarp patologijos ir „normalumo“ bus nagrinėjama programoje – „Tas beprotiškas beprotiškas pasaulis“, bei, kaip ir kiekvienais metais, pristatoma vieno autoriaus filmų retrospektyva, šiemet – tai Leonardo Retelio Helmricho filmai.
„Laikas kaip traukiniai…“ – liūdnai atsidūsta filmo „Kelione ūkų laukais“ herojus, siauruko prižiūrėtojas, matydamas kaip ardomi siaurojo traukinuko bėgiai ir tiesiami nauji didesniems traukiniams. Mieli žiūrovai, pristabdykite sparčiai besikeičiančią tikrovę ir ateikite iš arčiau stebėti žmonių gyvenimų dokumentiniuose filmuose. Jus kviečia dešimtasis VDFF.
