„Editos kastingo“ archyvas
Pristatydama vieną labiausiai žiūrovų pamėgtų šiųmetinių dokumentinių filmų „100 metų kartu“ režisierė Edita Kabaraitė sako: „Tai filmas apie mus visus. Apie Lietuvą ir, svarbiausia, vidinį žmogaus pasaulį, apie tai, koks jis įvairus. Šiame filme kuo plačiau siekiau žvelgti į žmones, sukaupusius šimto metų patirtį. Tai tikros meilės, šviesos, tikėjimo ir pažinimo kelias. Kiekvienas mes renkamės kaip gyventi. O gal net ir kiek gyventi.“
Filmas „100 metų kartu“ Tarptautiniame Vilniaus festivalyje „Kino pavasaris“ pelnė žiūroviškiausio filmo titulą, jis vis dar rodomas didžiųjų miestų kino teatruose. Tęsiasi ir režisierės susitikimai su žiūrovais – šį filmą, skirtą Lietuvos šimtamečiams, režisierė pristatys rugpjūčio mėnesį Nidoje, kasmetiniame festivalyje „Baltijos banga“.
Kam pirmiausia yra skirtas filmas „100 metų kartu“?
Manau, žiūrėti vieno ar kito filmo jokio žmogaus nereikia versti. Daugeliui tiesiog ateis laikas, kai jis vienas ar su šeima, draugais jį pažiūrės. Gal verta jį pamatyti tiems žmonėms, kuriems rūpi, kas vyksta aplink. Neabejingiems, juntantiems tikrąjį šimtamečių žavesį ir stiprybę. Po premjeros filmas apkeliavo labai daug kino teatrų, jį matė ir mažieji žiūrovai, ir šimtamečiai filmo herojai. Tačiau nesvarbu, koks žiūrovų amžius. Girdžiu atsiliepimus, kad kiekvienas randa filme dalelę savęs, gali susitapatinti, pajusti bendrumą.
Kaip jautėsi patys filmo herojai matydami save didžiajame ekrane?
Zinaida labai džiaugėsi! Angelė replikavo: „O Jėzau, kokie visi gražūs!“ Elena po peržiūros sakė: „Va, matot, kokie seni, va, ką gyvenimas padaro.“ Reakcijos skirtingos, bet vienu ar kitu atveju herojai laimingi.
Supraskime, kad šie žmonės didžiąją gyvenimo dalį gyveno praeitame amžiuje, ir pamatyti save dideliame ekrane jiems yra tarsi regėti kitą žmogų. O kartu žinau, kad jiems, turintiems savyje tiek šviesos ir optimizmo, šis filmas yra dar vienas nuotykis.
Papasakokite apie filmavimo procesą. Kokie buvo jo iššūkiai ir džiaugsmai?
Šis projektas buvo kupinas nuoširdumo ir tikrumo akimirkų. Nebuvo nė vienos akimirkos, kad pagalvočiau, jog jie dabar kažką bando suvaidinti, pameluoti, pagražinti ar padailinti. Jie tiek daug gyvenime matė, kad nebėra prasmės meluoti. Jie sako tai, ką nori pasakyti. Išsipasakoja net skausmingiausius išgyvenimus, nes nebėra prasmės tylėti. Tas herojų atvirumas, iš jų sklindanti šviesa, man atrodo, negali palikti abejingų.
Be to, mes, jei kalbėsime apie techninę projekto įvykdymo pusę, visada buvome gerai pasiruošę. Važiuodavome, jungdavome kameras, filmuodavome pokalbius tik susitarę su vaikais ar giminaičiais, išsiklausinėję svarbiausių klausimų. Žinoma, visada buvome pasirengę tam, kad galbūt tą dieną žmogų sunkiau bus prakalbinti ar veiks kiti dalykai. Tačiau neprisimenu, kad kažkas kristų, dužtų, lūžtų, pokalbiai vykdavo labai natūraliai.
Buvo, tiesa, ir nedidelių nesusipratimų. Kai antrąkart turėjome vykti pas Antaną, jo dukra skambina vakare, sako, kad nevažiuotume, ji pamiršusi pranešti tėčiui, tik dabar pasakiusi, tai jis supyko ir sakė nebesifilmuos. Bet aišku, viskas jau buvo suderinta ir sakom, bandom, atvažiuosim, o tada jau žiūrėsim. Ir ką jūs manot! Skambina ryte dukra ir sako: „Viskas gerai! Atvažiuokit. Tėtis nuo šešių ryto atsikėlęs ruošiasi ir galvoja ką čia jums pasakos!“ Argi tai ne mažas stebuklas?
Kalbant apie sunkumus, tai visą gyvenimą prisiminsiu, kaip Elena po interviu paėmė mane už rankos, žiūri į akis ir klausia: „Ar atvažiuosi į mano laidotuves?“ Sakau: „Taip“. Tai sunku emociškai, nors po kurio laiko susitaikai su tuo, kad žmonės, kuriuos filmavome, yra pasiruošę viskam, jie neapgaudinėja savęs, yra absoliučiai nuoširdūs.
Kas pastūmėjo įgyvendinti šį projektą? Kaip ieškojote šimtamečių?
Projekto iniciatorius yra Mariaus Čiuželio labdaros fondas. Šis fondas vykdo ir kitą projektą „Sidabrinė linija“. Pirmasis filmo herojus Antanas ir yra iš „Sidabrinės linijos“, nes Antanui buvo nuobodu, jis pasiskambino į liniją ir sako: „Žiūrėkit, man šimtas metų, bet aš neturiu draugų, man reikia su kažkuo pasišnekėti.“ Ir tada Marius sako, reikia kažką daryti. Netrukus gimė projektas „100 metų kartu“. Pradėję ieškoti šimtamečių subūrėme nemažą komandą ir visais įmanomais kanalais, naudodamiesi socialiniais tinklais, pažįstamų, draugų, savivaldybių ir t.t. patirtimis, sutikome visus filmo herojus ir dar daugiau ilgaamžių. Paaiškėjo, kad Lietuvoje, nors ir nuolat svyruoja skaičiai, yra apie 300 šimtamečių.
Kalbant apie projekto tęstinumą, žinoma, būtų labai įdomu sutikti šimtamečius gyvenančius užsienyje – Kanadoje, Amerikoje, Australijoje, Lenkijoje ir kitur. Lietuviai išsibarstę po visą pasaulį, gyvena ir išgyvena šimtą ir daugiau metų.
Ko pati mokotės iš filmo herojų?
Visko reikia mokytis. Mano mama sakydavo: „Ką išmoksi, ant kupros nenešiosi.“ Tai šia taisykle ir vadovaujuosi. Sau dar kartą pasitvirtinau, kad tik pati galiu nuspręsti, kaip aš noriu gyventi. Manęs dar tikrai laukia visokių išbandymų ir sunkumų, turbūt ir nelaimių, ir skausmų, ir viso kito. Bet aš noriu gyventi ir noriu šypsotis.
Patirčių turite ne tik kino, bet ir televizijos lauke. Kokius matote esminius skirtumus?
Prie televizijos projektų labai įdomu dirbti, bet tai yra greiti produktai. Pirminiai etapai, idėjų vystymas ir gryninimas gali užtrukti ir ilgiau, tačiau pats įgyvendinimas – labai greitas procesas. Dokumentikoje idėja taip pat gali bręsti ilgai, tačiau procesas skiriasi. Čia gali laisviau kurti, nėra tokio tempo. Filmai kur kas labiau išglostyti, apčiupinėti, išmyluoti. Su filmais tarsi gyveni visai kitokį gyvenimą. Galėčiau kalbėti „100 metų kartu“ herojų tekstais, nes tiek laiko kartu praleista, tiek prabūta, išgyventa kartu.
O kas Jus įkvepia? Imtis tokių projektų reikia ne tik drąsos, bet ir atkaklumo, pasitikėjimo savimi, vidinės stiprybės.
Pirmiausiai, mano dukra. Mano vyras. Mano tėvai, bendradarbiai, draugai. Aš esu labai laiminga moteris, nes aplink mane labai daug gerų ir talentingų žmonių. Aplinka ir mokėjimas džiaugtis gyvenimu įkvepia. Aš nenoriu stovėti už kampo ir laukti, kol mane kas paims už rankos ir kur nors nuves.
Štai prieš keletą dienų visą valandą sėdėjome su Juozu Budraičiu ir gerdami kavą šnekėjomės apie gyvenimą. Nuostabus žmogus. Nuostabios jo istorijos. Jį reikia filmuoti. O tokių žmonių yra daug. O dar jaunoji karta! Daugybė talentingų žmonių, kuriems reikia duoti atsiskleisti. Mums visiems reikia netingėti, o tiesiog dirbti, kurti filmus.
Režisavote novelę vaidybiniame filme „Valentinas vienas“, sukūrėte dokumentikos filmų, tarp kurių „Prezidentas Valdas Adamkus“. Kokie tolimesni Jūsų planai?
Aš niekada nežinau kas manęs laukia. Bet tikiuosi, kad dar laukia vaidybinis pilnametražis filmas. Tarp dokumentikos ir vaidybinio kino yra labai daug skirtumų. Dokumentinis filmas – tai paslaptis, nes fiksuoji, ką matai, ir niekada nežinai, kas laukia už artimiausio kampo. Tu eini su herojumi ir pasiduodi likimui. O vaidybiniame kine laikaisi griežtų taisyklių, aiškaus scenarijaus ir tiksliai žinai, ką turi sukurti, atkurti. Kuo tiksliau, kuo tobuliau atkurti tai, kas parašyta scenarijuje.
Režisuoti vaidybinį filmą, tai reiškia, kad prieš tai reikia išmokti kurti atmosferą, kurti aplinkybes aktoriams. Nuolat reikia labai daug mokytis.
Pastebėjau, kad su publika bendraujate labai noriai. Ar susitikimams su žiūrovais ruošiatės iš anksto?
Nesiruošiu specialiai. Man atrodo, kad žinau visus atsakymus. Ko žmogus gali paklausti apie filmą, ko aš nežinočiau? Kūrybos procese buvau nuo pradžių iki galo, žinau net mažiausias detales. Apie filmą žinau viską, tik apie save visko dar nežinau. Tai gal ir negalėsiu atsakyti. Bet aš nebijau pokalbių, man labai patinka bendrauti su įvairiais žmonėmis, ir kuo jie įvairesni, tuo įdomiau, kažko gali išmokti iš kiekvieno. Nors prisipažinsiu, kad stovint prieš auditoriją neretai ir nerimą jaučiu. Kaskart išstumiu save iš komforto zonos, statau save į nepatogią situaciją ir vėl mokausi. Manau, kad nereikia bijoti iššūkių.
Kalbėjosi Brigita Kulbytė