„ACME Film“ archyvas
Jei Steve`ą McQueeną reikėtų įsprausti į memą ir trumpai apibūdinti, ta frazė, greičiausiai, skambėtų taip: ne visada režisuoju filmą, bet kai režisuoju, tai būna ypatingas rezultatas. Nuo 2008-ųjų sukūręs vos tris filmus, McQeenas savo socialinių problemų pobūdžio kūriniams suteikia puikias galimybes rinkti kritikų liaupses ir apdovanojimus žinomiausiuose filmų festivaliuose. Neatsilieka ir naujausiasis – „Dvylika vergovės metų“ (12 Years a Slave, 2013). Tai vienas realiausių pretendentų į „Oskarą“ kaip geriausias filmas, kuris yra gerokai daugiau nei tik filmas apie istoriją ir rasizmą.
Filmo, sukurto pagal to paties pavadinimo memuarus, veiksmas vyksta XIX a. vidurio Amerikoje, kai laisvas juodaodis Solomonas Northupas (Chiwetel Ejiofor) yra pagrobiamas ir išvežamas į vergovę Pietų valstijose, kur plantacijų savininkams į juodaodžius žiūrėti kaip ne į žmones atrodė normalu ir įprasta. Įvykio pradžia vystoma nelinijine pasakojimo struktūra, tačiau McQeenas nesistengia žiūrovo supainioti. Atvirkščiai, stengiamasi išvengti netikėtumo su iškylančiais klaustukais – „O kas dabar bus?“ – ir tiesiog padėti susitelkti į veikėjo išgyvenamus jausmus, taigi „Dvylika vergovės metų“ nėra veiksmo filmas.
Scenos pakankamai ilgos, tačiau filmas neatrodo ištemptas ar nuobodus. Tam padeda dermė tarp atskirų elementų: puikaus Hanso Zimmerio garso takelio, ryškios, bet neperspaustos kinematografijos (panoraminiai vaizdai gražūs, bet nerodomi per ilgai, juos netrukus pakeičia dėmesys veikėjams, atsiranda stambūs atskirų detalių kadrai), ir svarbiausia – išskirtinio aktorių komandos pasirodymo. Pati charakterių plėtotė nėra ryški, ne vienas veikėjas yra vienmatis ir nepasikeičiantis, nieko neišmokstantis filmo eigoje, todėl gali pasirodyti, jog McQeenas hiperbolizavo visą istoriją, tačiau, kaip jau minėta, scenarijus parašytas remiantis Northupo memuarais. Sutirštinant spalvas ar ne, tačiau bet kuriuo atveju – veikėjai perteikiami įspūdingai. Įsimintiniausias – su režisieriumi jau trečią kartą dirbantis Michaelis Fassbenderis, atliekantis niekšingo ir bailaus vergvaldžio vaidmenį. Fassbenderis prikausto dėmesį, valdo kiekvieną kadrą, priverčia jo nekęsti ir jausti pasišlykštėjimą.
„ACME Film“ archyvas
Vis tik kai kurios filmo vietos prailgsta, tačiau ne dėl nuobodulio, o dėl nepakeliamos įtampos. Visa istorija nėra lengva, tačiau ypač sunku stebėti kankinimo kadrus. Išrengti, randų nusėti kūnai iš vergvaldžių pozicijos pateikiami kaip daiktai, judančios statulos, kurių didžiausias priartėjimas prie žmogiškumo įvyksta nebent tapimo juokdariais akimirką – paimant smuiką, linksminant šeimininkus. Tačiau net kai kamera palieka mus tik su vergais, nors šeimininkų, disciplinuojančių beprotiškais skausmais ir pažeminimais, nėra, į veikėjus žiūrėti tampa gal net sudėtingiau: ekrane lieka viltį praradę žvilgsniai į tolį, o veikėjų atliekami veiksmai apima išgyvenimui būtiniausias veiklas – skurdus maistas, bejausmis seksas bei kartais užtraukiama daina darbo palengvinimui.
Kulminacija pasiekiama filmo antrojoje pusėje, scena, kuri savo raiška iškart išsiskiria iš pieš tai rodytų: tai septynias minutes trunkantis nepertraukiamas kadras, kurio metu fantastiška aktorių vaidyba ar reikiamoje vietoje atsistojantis operatorius yra užgožiami noro, jog ši kankynė pagaliau baigtųsi. „Tai yra tiesa ir ji turi būti gerbtina. Kitaip aš jums jos nepapasakosiu“, – teigė McQeenas viename iš interviu, paklaustas, kodėl filme tiek daug smurto. Iš tiesų, faktas, jog žiūrovams nelengva žiūrėti į ekraną, negali būti priežastimi sušvelninti scenas, ypač kai kalbama apie egzistavusius įvykius, kurių reikšmė išlieka aktuali ir prabėgus keliems šimtams metų.
Clemens: If you want to survive, do and say as little as possible. Tell no one who you really are and tell no one that you can read and write. Unless you want to be a dead nigger.*
Įdomu, jog nors Northupas laikomas vergovėje dvylika metų, kas pabrėžiama ir pavadinime, tačiau neatrodo, jog praėjo tiek daug laiko. Greičiau metai, o ne dvylika. Ir čia kyla mintis, jog pasielgta teisingai. Juk žvilgsnis iš šalies skiriasi nuo pavergtojo pozicijos. Ar išvis įmanoma suvokti laiko tarpą įvykio, kurio dalyvis nebuvai? Visiškai nesvarbu, ar istorija atrodo trunkanti mėnesį, dvejus, dvylika metų. Tai apgavystė. Svarbiausia pajusti neteisybę ir suvokti, kaip pavojinga, kai galia priklauso siaurapročiams, kai įstatymai neužtikrina žmogaus teisių, o patys žmonės laiko kai kuriuos individus antrarūšiais ir jaučiasi esantys visiškai teisūs. Tada pagalvoji, jog vergovės panaikinimas Amerikoje pakeitė įstatymus, tačiau kai kuriais aspektais nepakeitė mūsų pačių. Dvylika metų buvo konkretaus žmogaus, Solomono Northupo, kančia. Vis dar besitęsiantys žmogaus teisių pažeidimai yra visos mūsų visuomenės problema.
Akivaizdu, jog McQeenui labai rūpi kūnų (savi)kontrolės tema. Ją pastebėti galima ir ankstesniuose darbuose „Alkis“ (Hunger, 2008) (apie bado streiką) ir „Gėda“ (Shame, 2011) (apie priklausomybę nuo sekso), tačiau su „Dvylika vergovės metų“ režisierius kyla laipteliu aukščiau. Neaišku, ar tai įvyksta dėl palankesnės temos, ar geresnių režisūrinių sprendimų, tačiau šis kūrinys tampa vienu svarbiausiu praėjusių metų filmų. Jis universalus ir pabrėžiantis prigimtinių žmogaus teisių pažeidimų beprotybę, o jo kalba pakankamai įspūdinga, kad patiktų kino gurmanams bei ganėtinai paprasta, jog apeliuotų ir į mases.
*Clemensas: Jei nori išlikti, daryk ir kalbėk kiek įmanoma mažiau. Niekam nesakyk, kas esi iš tikrųjų, ir niekam nesakyk, kad moki skaityti ir rašyti. Nebent nori tapti negyvu negru.Filmo „Dvylika vergovės metų“ anonsas:
