Turbūt daugeliui bus nesunku pripažinti, jog kalbant apie istoriją ir atmintį Antrasis pasaulinis karas yra didysis ir visa apsprendžiantis XX a. konfliktas. Jo įžiebti socialiniai, politiniai ir kultūriniai efektai mus veikia iki šiol. Su tuo ginčytis nei per daug reikia, nei norisi. Tačiau, kaip neretai pastebi ne vienas mokslininkas ar šiaip labiau istorija besidomintys afficionados, Pirmasis pasaulinis karas yra kiek primirštas nepaisant jo svarbos vėliau vykusiam Antrajam pasauliniam karui bei dėl didžiulio masto ir aukų skaičiaus (apie 40 mln.).
Primiršimas jaučiasi ir kino bei kitose kultūros plotmėse. Jei Antrojo pasaulinio karo tematika kino ar kitokių kūrinių yra nors kibiru semk, kalbant apie Pirmąjį, dažniausiai prisimenami tie patys kandidatai. Tai, žinoma, pirmiausiai yra Lewiso Milestone‘o „Vakarų fronte nieko naujo“ (All Quiet on the Western Front, 1930) ir Stanley Kubricko „Garbės keliai“ (Paths of Glory, 1957). „Metallicai“ reikėtų padėkoti ir už Daltono Trumbo „Džonis turi ginklą“ (Johnny Got His Gun, 1971) populiarinimą dainos „One“ muzikiniame klipe. Tačiau naujesnių pavyzdžių rasti sunku – bet kokiu atveju karo filmų žanre daugiausiai dominuoja Antrasis pasaulinis ir Vietnamas. Na, galbūt dar Christiano Cariono „Linksmų Kalėdų“ (Joyeux Noël, 2005) vertas paminėjimo.
Turbūt tik paskutiniuosius porą metų paprastam kultūros vartotojui (prie kurių save priskiria ir autorius) pastebimas pagyvėjimas kuriant Pirmojo pasaulinio karo tematika. 2018 m. minint karo šimtmetį bandyta pažvelgti į minėtą konfliktą. Tarp tokių bandymų galima paminėti tiesiog puikų „YouTube“ kanalą The Great War, itin populiarią ir vertą dėmesio Dano Carlino Hardcore History podcasto šešių epizodų seriją Blueprint for Armageddon, taip pat kompiuterinį žaidimą Battlefield 1. Kine bene ryškiausias pastarojo meto bandymas buvo Peterio Jacksono dokumentinis filmas „Jie niekada nepasens“ (They Shall Not Grow Old, 2019), kuris, nors techniškai ir įspūdingas, kelia nemažai klausimų dėl jame atliekamos karo dalyvių istorijų ir vaizdų manipuliacijos etiškumo. Tačiau išties modernaus ir populiaraus Pirmajam pasauliniam karui ir jo kovoms skirto filmo kaip ir nebuvo.
Būtent dėl pastarosios priežasties režisieriaus Samo Mendeso „1917“ yra svarbus. Tai yra bene didžiausias kokybiškai pastatytas Pirmojo pasaulinio karo epas, kurį išties verta pamatyti. Jei ne dėl jame papasakotos istorijos, tai vien dėl techninio jo apipavidalinimo ir sukuriamos atmosferos.
„1917“ nukelia mus į 1917 metų balandį Prancūzijoje, kur du britų kareiviai Schofieldas (George‘as Makay‘us) ir Bleikas (Dean‘as-Charlesas Chapmanas) yra siunčiami į misiją perspėti kitoje vietoje esantį britų karių batalioną apie klastingą vokiečių atsitraukimą. Jis gali įvilioti britų pajėgas į spąstus ir beprasmiškai nusinešti daug gyvybių. Taip prasideda pavojinga odisėja, vingiuojanti pro apkasus, karo laukus, sunaikintus miestus ir kitas vietas.
Filmo istorija tikrai nesukels gilių filosofinių apmąstymų. Tai yra gana paprastas siužetas, kuris nesuteikia nei didesnių įžvalgų apie pagrindinius veikėjus, nei gilesnio „įsikasimo“ į paties karo kompleksiškumą. Visą laiką matome geriečius, kovojančius su blogiečiais ir nuo jų bėgančius. Tad nereikėtų tikėtis, jog peržiūrėjus filmą istorija ilgai išliks galvoje.
Tiesą sakant, netgi kyla klausimas kodėl „1917“ scenarijus buvo nominuotas šių metų „Oskarui“. Tą patį klausimą turiu ir dėl filmo garso takelio, taip pat gavusio nominaciją, tačiau didžiąją dalimi labiau tinkamo, turbūt, kokiam nors raumeningam Beno Aflecko veiksmo filmui nei karo epui. Na, bet aš nesu kino elitui priklausantis baltas vyras, „žinantis“ kas yra geriau. Esu tiesiog baltas vyras, rašantis Vilniuje. O ir galų gale, visi mes klystame ir darome klaidų.
Bet kokiu atveju, smagu, jog didžiausios „1917“ problemos (bent jau mano akimis) pasibaigia siužetu bei garso takeliu. Viena iš šių bėdų daugelį filmų tiesiog nepataisomai sugadintų. „1917“ stiprybė slypi ne istorijoje. Pastarąją gelbsti ne tik nebloga aktorių vaidyba – prie jau minėtų pagrindinių herojų prisideda ir Andrew Scotto, Colino Firtho, Benedicto Cumberbatcho ir kitų pasirodymai.
Turbūt visų svarbiausia yra tai, kad „1917“ yra gana įspūdingai techniškai ir vizualiai įgyvendinta vizija. Už tai reikėtų paploti režisieriui ir kinematografui. Filmas, kuris yra nufilmuotas sukuriant vieno ilgo kadro įspūdį, niekada nepraranda dinamikos ir puikiai prisitaiko prie dramatiškai kylančių bei nusileidžiančių pagrindinių filmo įtampos bei crescendo momentų. Neatsilieka ir išties vietomis įspūdinga vizualika, kurios įspaudas turėtų likti kiekvieno žiūrovo galvoje: ar tai būtų sėlinimas į vadinamąją „niekieno žemę“ (angl. no man‘s land) karo lauke, ar bėgimas nuo priešų paryčiais sunaikintame miestelyje. Tad atmosferos prasme, tai yra išties vienas stipresnių pastarojo meto didelio biudžeto filmų, kuris kartu nėra pernelyg perkrautas blizgučių ir mačizmo.
Paties karo vaizdiniu, perteikiamu juostoje, nors ir ne visada pilnai autentišku ir „be makiažo“, stengiamasi ir neretai sėkmingai gebama užčiuopti elementarų aplinkos bei joje veikiančių karių padėties apverktinumą ir egzistencinę beprasmybę. Ši yra taip dažnai akcentuojama aptariant Pirmąjį pasaulinį karą, kuriame žiurkių ir dumblo buvo daug daugiau nei šlovės.
Daugiau sunku ką ir bepridurti –filmą tiesiog rekomenduojama pažiūrėti. Tai yra išties vizualiai ir techniškai stiprus kūrinys, kurio sprendimai leidžia peržengti kartais kiek skystoką, nors ir per daug reikalų nepagadinančią paprastą istoriją. Ir nors jam, kaip ir daugeliui holivudinių kūrinių, kartais labiau tinka apverstas filme karių ištariamo lozungo „amžius pirmiau grožio“ (angl. age before beauty) variantas, „1917“ yra labai sveikintina kelionė į kiek primirštą, tačiau bendresnę prasme ne mažiau svarbų XX a. istorijos periodą. Tikėkimės, jog tai yra tik didesnių dalykų pradžia. Nes vertų papasakoti istorijų iš šio laikotarpio yra išties daug.
Filmo anonsas: