Festivalio „Scanorama“ archyvas
Šiuo metu kino teatrus atakuoja, uzurpuoja ir didžiausius pinigus susišluoja mokslinės fantastikos ar fantastikos be mokslo juostos, populiarių knygų ekranizacijos. Bet su žiemos gaiva norisi ir gaivaus oro gūsio. Kažko, kas, kaip ir pridera šiuolaikiniam kinui, ne pasiūlytų pabėgimą nuo realybės, o skausmingai tą realybę priartintų, kad netaptume bukomis, spalvotų iliuzijų, mėlynų piliulių prifarširuotomis būtybėmis. Yanno Demange filmas „1971-ieji“ (`71, 2014) – tas gaivaus oro gūsis šiandienos (ir rytojaus) kino salėse.
Nežinia, ar mus visus vienodai, tačiau, pripažinkime, vis dar veikia triukas pavadinimu „Pagal tikrus įvykius“. Tuomet į ekraną nori nenori nebegali žiūrėti režimu „Tai tik filmas“. Tuomet dar nuoširdžiau nekenti blogiukų ir dar labiau jaudiniesi dėl geriečių. O ar gyvenime būna tik „blogiukai“ ir tik „gerieji“? Juostoje „1971-ieji“ rodomas šiaurės Airijoje vykstantis sprogimų, riaušių, sužvėrėjusių, savo namus ir draugus ginančių žmonių sukilimas. Sukilimus malšinti ir „teisingumą“ užtikrinti į Belfastą atsiunčiami visų karinių mokymų net nespėję baigti karininkai. Visą šią istoriją matote Gario Huko (Jack O‘Connell) akimis ir visą istoriją išgyvenate kartu su juo. Dar filmo pradžioje rodoma, kaip jaunieji kariai mokomi ne kovoti kiekvienas už save, o būti komanda, padėti vieni kitiems. Tačiau malšinant pirmuosius neramumus Garis ir jo draugas atskiriami nuo būrio. Pastarasis nušaunamas ir tuomet istorija įsisiūbuoja taip greitai, kaip nuo į jį paleidžiamų kulkų bėgantis Garis Hukas.
Jaunuolis pasimetęs ir vienas nepažįstamame mieste. Tu esi karys, todėl esi pats nekenčiamiausias žmogus, kurio gyvybė nieko neverta. Esi medžiojamas. Paliktas savo būrio. Visas šias emocijas sustiprina laiku ir vietoje atsirandantis garso takelis. Taip pat baimę, žmonių įsiūti, pyktį, stiklines keršto ir mirties reikalaujančias akis fiksuoja labai įdomūs, kartais primenantys dokumentinį ar eksperimentinį kiną kameros rakursai ir operatoriaus sprendimai. Retkarčiais gali pasijusti tarsi būtum šaudymo žaidime. Bet čia rodomas ne žaidimas.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Scenarijaus autorius Gregory Burke`as sugebėjo sukurti istoriją, kuomet ne tiesiogiai į akis, bet visos juostos metu truputis po trupučio atverčiamos kortos, kur matome, kad konflikto metu nėra žodžio „savas“, kad gailestingi, padedantys žmonės ne visada sulaukia tinkamo įvertinimo. Visa tai pasakojama ne tiesiogiai, kartais tam tikrose scenose žiūrovui paliekama spręsti, kas čia yra teisinga, kas ne, kas buvo būtina, kas ne. Įtampa išlaikoma taip pat ir kiekvienoje scenoje. Jautiesi lyg bėgtum ir slapstytumeisi kartu su Gariu, vėliau – nori išrėkti tiesą, ieškoti teisybės, bet galų gale supranti – kas iš to? Ne toks juk gyvenimas.
Pagrindinio vaidmens atlikėjas Jackas O‘Connellas – toks pat gaivus oro gūsis, kaip ir šis filmas. Šis aktorius geba vaidinti patį bjauriausią pasaulyje šunsnukį (Britų serialas „Skins“) ir pasimetusį, vienišą kareivį. Garis Hukas filme yra tas personažas, kuriam labai nesiseka. Na, žinote, jis ir tas, kuris bėgdamas nuo priešo netyčia atsiduria jo lovoje. Kam nepasitaiko. Tačiau šiomis kario sėkmėmis ir nesėkmėmis atskleidžiami kitų veikėjų portretai, tikslai ir, svarbiausia, viso filmo esmė – niekada niekur nėra ir nebuvo teisybės. Toks gyvenimas.
Šioje juostoje daug nekalbama, todėl tikrai sunki ir didelė užduotis režisieriui tylos pauzes, žvilgsnius išnaudoti ne „muilo operos stiliumi“, o tam, kad būtų perteikti visi jausmai, išgyvenimai. Ir tai šiam vyrui pavyko. Labai. Pirmosios užduoties metu matome, kad šiam jaunam kareiviui nėra lengva būti tik užduočių vykdytoju ir matoma neteisybė drasko jį iš vidaus, tačiau pareiga yra pareiga. Vėliau – nepasitikėjimas žmonėmis, smurto baimė, kovos už gyvybę kaina – visa tai J. O‘Connellas išreiškia be žodžių, tik akimis, mimika, giliu kvėpavimu.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Dramoje kelis kartus pakartojama, kad karys – tik mėsos gabalas, marionetė. Šiame filme ir parodoma, kad kariai yra tik sraigteliai, jų vadai – taip pat, riaušės, konfliktas – irgi. Už viso to slypi keli žmonės, kurie renkasi su kuo ir kaip nori žaisti. Ir tai nėra tik šio filmo pagrindinė mintis. Pasidomėkite istorija, karais. Tai kas ten žaidžiantieji ir kiek yra marionečių? Marionetė, sraigtelis ar kaip tik norite pavadinti juostoje yra ir Garis Hukas. Jam pasisekė, kad jis sužinojo per daug. Dabar jis – labai svarbi marionetė.
Filmo pabaigoje galima suprasti, kad šis gyvenimo įvykis vaikiną pakeitė, padarė… blogesniu? Čia klaustukas, kadangi kiekvienas tai, ką matome, galime interpretuoti skirtingai. Viena aišku – tokie išgyvenimai ir tokia supanti aplinka tavęs negali padaryti geresniu žmogumi. Tikrai ne.
Jei tik turite laiko, eikite pakvėpuoti šiuo gaiviu oru. „1971-ieji“ – stipri istorinė drama, kurioje viskas nuo scenarijaus detalių, operatoriaus darbo iki aktorių atrankos yra šviežia, profesionalu ir, svarbiausia, išėjęs iš kino teatro salės jos net tik nepamiršti, bet ji skatina domėtis ir mąstyti. Nes pagalvojus tai, kas rodoma šioje juostoje, nėra taip svetima tam, kas vyksta dabar. Nori nenori tenka pripažinti, kad net ir dabar, net ir nebūdami kariais, mes esame marionetės dideliame galios pasiskirstymo žaidime. Matote, kiek emocijų inspiruoja ši juosta? Gero žiūrėjimo.
Filmo anonsas:
