fbpx
Naujienos

1991-ųjų sausio 13-tosios aukos bus pagerbtos naujame filme

Rimantas Šimulionis ir Robert Mullan asmeninis archyvas
Rimantas Šimulionis ir Robert Mullan
asmeninis archyvas

Kiekvienų metų gruodžio 3-čią dieną Rimantas Šimulionis ateina į Vilniaus Antakalnio kapines. Čia jis uždega žvakutę ir palieka gėlių ant savo vienintelio sūnaus Igno kapo. Po kelių savaičių Ignas būtų šventęs savo keturiasdešimtąjį gimtadienį, tačiau šventės nebus. Ignas žuvo 1991-aisiais, kai jam tebuvo aštuoniolika. Nuo tada Rimantas, kuriam dabar 77-eri, kiekvieną savaitę lanko sūnaus kapą.

Ignas žuvo nuo kulkos į galvą. Jis buvo nušautas sovietų kareivių per taikią demonstraciją prie Vilniaus televizijos bokšto 1991-ųjų sausio 13-tąją ir žuvo vietoje. Kartu su tūkstančiais kitų taikių protestuotojų Ignas skandavo “Lietuva! Lietuva!” Taip jis palaikė Lietuvos išsivadavimą iš Sovietų sąjungos.

Artimieji ir draugai prisimena Igną kaip klusnų, sąžiningą ir atsargų vaiką. Jis niekada neišeidavo pas draugus ar į mokyklą prieš tai nepabučiavęs savo tėvų. Dar būdamas vienuoliktoje klasėje jis parašė gražų eilėraštį, kuriame nupasakojo savo atostogas, praleistas kartu su šeima.

Igno tėvas Rimantas – nuotraukoje stovi kairėje kartu su filmo režisieriumi Robertu Mullanu – sako, kad bėgant metams sūnaus ilgisi vis labiau.

Britų kino režisierius Robertas Mullanas neseniai Lietuvoje pristatė vaidybinį filmą “Laiškai Sofijai”, pasakojantį apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir jo mylymąją Sofiją Kymantaitę. Dabar kartu su prodiuseriu Artūru Dvineliu jis ruošiasi filmuoti filmą “Mes dainuosime”. Filme bus atkurtos 1991-ųjų sausio 12-tos ir 13-tos dienos. Tuometiniai įvykiai bus perteikti akimis žmonių, į Vilnių keliavusių iš Klaipėdos, Medininkų, tuometinio Sniečkaus (Ignalinos) ir Kauno. Visi jie keliavo į demonstracijas prie Vilniaus televizijos bokšto ir Lietuvos Respublikos seimo.

Filmas bus pradedamas filmuoti 2014-ųjų sausį, o režisierius tikisi dar kartą dirbti su jam pažįstamais aktoriais, tarp kurių bus Vidas Petkevičius, Ramunė Skardžiūnaitė, Gediminas Storpirštis ir Agnė Sunklodaitė.

Robertui Mullanui gilų įspūdį paliko drąsa ir pasiaukojimas žmonių, kurie žuvo 1991-ųjų sausio 13-tąją, todėl savo filmu jis nori pagerbti jų atminimą. Režisierius yra įsitikinęs, kad tiek jaunajai, tiek ateities kartoms yra labai svarbu žinoti ir atsiminti tuos įvykius, kurie nulėmė visos Sovietų sąjungos griūtį. Anot R. Mullano, apie Lietuvos išsilaisvinimo judėjimą turi prisiminti ir visas pasaulis. 1991-aisiais Lietuvoje vykę įvykiai buvo nepelnytai užgožti tuo pačiu metu vykusio pirmojo Persijos įlankos karo, į kurį tada buvo nukreiptas viso pasaulio dėmesys. Režisierius mano, jog pasauliui turi būti priminta apie kainą, kurią Lietuva sumokėjo už savo laisvę. Būtent dėl to šalies nepriklausomybė turi būti nuolat gerbiama ir saugoma.

Stovėdamas prie sūnaus kapo šiandien, kada turėtų švęsti sūnaus keturiasdešimtąjį gimtadienį, Rimantas Šimulionis sako, kad toks filmas yra reikalingas ir svarbus, ypač Lietuvos jaunimui. Jis atsimena sausio 12-tosios vakarą ir paskutinis žodžius, kuriuos jo žmona ištarė į demonstraciją išeinančiam jų sūnui: “mes su tėčiu ateisime pas tave.” Dabar iš jo brangaus sūnaus jam liko tik antkapis.

Gizmo Films informacija

Komentarai