fbpx
Animaciniai filmai, Filmų apžvalgos

„Jūrų pabaisa. Rubė Gilman“ – jautri, tačiau per daug ambicinga animacija (apžvalga)

Kadras iš filmo „Jūrų pabaisa. Rubė Gilman“

„Jūrų pabaisa. Rubė Gilman“ (rež. Kirk DeMicco ir Faryn Pearl) yra naujausia „DreamWorks“ studijos ilgametražė animacija. Studijos, kuri dar visai neseniai pasauliui su pasididžiavimu pristatė tikrą šedevrą – „Batuotas katinas Pūkis: paskutinis noras“ (2022, rež.  Joel Crawford) ir nekvestionuojamai įrodė, kad sugeba sukurti kažką nepaprasto. Kažką, ką įmanoma papasakoti tik naudojant animaciją. Kažką, kas kino žiūrovams įstringa ilgam. Todėl, kai pasirodė naujienos apie „Jūrų pabaisa. Rubė Gilman“, buvo išties smalsu, ką ši studija sugebės parodyti dabar.

Galiu iškart pasidžiaugti, kad vizualiai animacija yra nepakartojama. Šiuo atžvilgiu noriu išskirti stilistinį filmo įgyvendinimą, kuomet animatoriai sugebėjo 3D formoms suteikti 2D animacijos organišką judesį ir transformaciją. Kitaip sakant, šio filmo kūrėjai paėmė estetinį elementą, kuris labai ilgai buvo 2D animacijos išskirtinumas, ir sėkmingai jį įgyvendino 3D animacijoje suteikiant personažams ypač elastingą judėjimo bei išraiškos laisvę.

Kadras iš filmo „Jūrų pabaisa. Rubė Gilman“

Filme apie milžiniškus bestuburius jūrų monstrus tai buvo išties gudrus bei žaismingas sprendimas. Tačiau ne tik filmo estetika palieka įspūdį. Spalvos, šviesos, formos bei (personažų bei kameros) judėjimas – viskas sukelia pasigerėjimą. Išties, šios studijos animatoriai gali drąsiai kabintis ant krūtinės ženkliukus, kad jie – tarp geriausių pasaulyje.

Būtinai reikia paminėti ir muziką bei garsą kaip dalį teigiamo estetinio potyrio. Jie puikiai veikė sukuriant kiekvienai scenai tinkama atmosferą, ir puikiai galėdavo pabrėžti tiek paaugliams būdingą paniką, tiek galią, kuri atsiranda atradus pasitikėjimą savimi. Na, ir dialogai. Nors paauglių kalbėjimo maniera nėra tai, ko galėtum klausyti ilgą laiką su susižavėjimų, tačiau filme išties nemažai kartų perteikta būtent šmaikščioji paaugliškos „dramos“ dalis.

Tačiau „Jūrų pabaisa. Rubė Gilman“, deja, turi ir ženklių trūkumų. Pirmiausią, jis kenčia nuo to, kad nežino, ką nori papasakoti. Tai ir brendimo, ir kartų konflikto istorija, sumaišyta su pasakų bei netikėto magiško herojaus archetipinėmis naratyvinėmis struktūromis. Taigi, paliečiama išties daug, bet nesugebama išnaudoti šių naratyvinių temų bei struktūrų stiprybių, kad būtų sukurtą kažkas vientiso bei įtraukiančio. Taigi galiausiai žiūrovai mato istoriją, kurioje užtrunkama visa amžinybė, kol pasiekiama kažkas svarbaus, ir staiga – filmas baigiasi.

Tiesa, būtina pabrėžti, kad filmas turi širdį – jo pabaigoje lengva pamilti tiek protagonistę, tiek jos šeimą. Atskirai noriu pagirti kūrėjus, kad nebuvo susiviliota pasinaudoti dabar madingu JAV naratyviniu tendencija ir paversti protagoniste iškart galinga ir nesustabdoma. Tai, kad filmo metu jai teko mokytis, suklupti ir mėginti iš naujo, kad įgautų bei suvaldytų visas naujai atrastas galias, yra puiki (ir teisinga) žinutė jauniesiems žiūrovams.   

Apibendrinant, šis filmas (ypač tiems, kurie dar šviežiai prisimena paskutinįjį studijos filmą „Batuotas katinas Pūkis: paskutinis noras“) nėra toks, kuris sukeltų susižavėjimą ir dar ilgai jį prisimintum išėjus iš kino salių. Tačiau dėl stiprios juostos vizualiosios dalies, simpatiškų personažų ir šeimai skirtos žinutės „Jūrų pabaisa. Rubė Gilman“ yra filmas, kurį tikrai verta aplankyti su savo mažaisiais. Ypač – su dukromis.

Komentarai