65-asis Berlyno kino festivalis. Asmeninė patirtis ir įspūdžiai

Pirmąsyk atvykus į bet kokį didelio masto kino festivalį jautiesi tarsi įmestas į ugnį. Nežinai, kur eiti, kaip ir kur gauti bilietus į konkursinę festivalio programą, kaip nusigauti iki kino teatrų. Keliskart pasiklysti, būtinai nuvažiuoji ne į tą pusę arba pražiopsai savo maršrutą, kartais nerandi kino teatro, kartais pavėluoji į seansą arba atvyksti keletu valandų per anksti. Visa tai – tarsi privaloma pirmą kartą besilankančiam kino festivalyje lankytojui. Antrasis ir tolimesni vizitai – kardinaliai skiriasi nuo pirmojo. Aukštai iškėlęs galvą gali išvardinti, kas yra kas, viešojo transporto sistemą išmanai ne prasčiau už daugybos lentelę ir žinai kiekvieną festivalio smulkmeną. Taip antrąsyk atvykusi į Berlyno kino festivalį ir jo metu vykusią Europos kino mugę jaučiausi ir aš.

Nors daug kam atrodo, jog į festivalius važiuojama linksmintis, turiu išsklaidyti magišką jų aurą, pripažindama, jog festivaliai – sunkus darbas, reikalaujantis fizinės ir emocinės ištvermės. Nors… taip, festivalių vakarėliai yra patys įspūdingiausi, kokiuose man yra tekę dalyvauti, tačiau tam, kad į juos patekčiau, prieš tai tenka nudirbti labai daug darbų.

Įprasta Berlyno festivalio diena prasideda apie 6 val. ryto, kuomet po dušo ir pusryčių bėgama iki festivalio širdies, kur, atstovėjus eilę, išsiimami bilietai į kitos dienos konkursinės programos filmus. Po šios, kiekvieną rytą lydinčios procedūros skuodžiama į pirmąjį kino seansą ir kino sales. Su didesnėmis ar mažesnėmis pertraukomis, pamačius 3-7 filmus per dieną (paskutinis neretai prasideda 22.30 val.), nuo miego limpančiomis akimis vos pavelkant kojas sliūkinama į viešbutį svajojant apie miegą. Asmeniškai aš antrąją viešnagės dieną bet kokiame festivalyje prarandu laiko nuovoką. Dingsta laikas, savaitės dienos (ką jau kalbėti apie kalendorines), lieka tik kinas, Berlynas ir aš.

Iki festivalio pabaigos likus keletui dienų festivalis ištuštėja – atsiranda galimybė gatvę pereiti ne nešinam minios, nušvinta šansas atsigerti kavos radus sėdimą vietą kavinėje, o įėjimai į kino teatrų sales nebeprimena masinių demonstracijų. Tai – vasario 12 dieną pasibaigusios kino mugės (pats festivalis baigiasi vasario 15-ąją) rezultatas, kuomet miestą palieka žmonės, buvę čia tik dėl mugės arba išvažiuoja vos keletą dienų čia viešėję svečiai. Tačiau apie viską nuo pradžių, apžvelgiant įsimintiniausias festivalio akimirkas.

Pirmoji diena (šeštoji festivalio diena). Po atidėto skrydžio, gana ekstremalaus lėktuvo nusileidimo ir užtrukusios kelionės pagaliau atsiduriu Berlyne. Keliauju atsiimti akreditacijos ir festivalio krepšio. Šiemet – tai ypač jaukus medvilnės gaminys, primenantis paplūdimio rankinę, prigrūstas festivalio katalogų (pagrindinis festivalio katalogas šiemet sveria tiek, jog jį galima būtų priskirti šaltųjų ginklų kategorijai). Pasidabinusi dvejomis akreditacijomis (mugės ir festivalio) keliauju į viešbutį, kur sulaukus pietų (prie nenormaliai didelių vokiškų maisto porcijų priprasti užtrunka keletą dienų) galima pradėti festivalintis. Pirmąją dieną pradedu peržiūra „Berlinale Palast“ salėje. Raudonuoju kilimu žengiant Wimui Wendersui, Jamesui Franco (su pastaruoju netyčia susidaužiau kaktomuša) ir Charlotte Gainsbourg tipenu į salę, kurioje sėdimos vietos išdėstytos per keturis pastato aukštus. Gavusi pačias geriausias vietas salėje (taip pasisekė vos sykį) pasiruošiu naujausio Wimo Wenderso filmo „Every Thing Will Be Fine“ 3D (konkursinės programos dalyvis) peržiūrai ir… smarkiai nusiviliu. Tai istorija apie rašytoją, avarijos metu pražudžiusį vaiką bei jo santykius su žuvusiojo mama ir savigraužą, kamuojančią jį 12 metų.

Wenderso teigimu, tai – filmas apie gebėjimą atleisti kitam ir atleisti sau, tačiau, iš kitos pusės, tai – filmas beveik apie nieką, verčiantis žiūrėti į liūdnai kančios perkreiptą Franco veidą (Berlyne sklandė juokelis „Franco everyday, Franco everywhere“, nes iš viso festivalyje buvo parodyti trys filmai su šiuo aktoriumi). Iš tiesų filmas nuobodus, ilgas, lėtas, padrikas ir… nustebinantis 3D formatu. Pripažinkime – eiliniam vaidybiniam filmui be jokių veiksmo scenų ar juolab specialiųjų efektų, naudotis 3D – gana keistas sprendimas. Bet 3D puikus ir suteikia filmui „gilumo“. Baisus ir garso takelis (A. Desplat labai gerbiu, bet …) – verksminga ir blogus įvykius prognozuojanti muzika, dažnai primenanti trilerio garso takelį, kai tie blogi įvykiai neįvyksta, ilgainiui tai ima rėžti ausis, o dar vėliau imi galvoti, kad skambant tokiai muzikai galima išeiti iš proto. Didžiausias filmo pliusas – filmas ypač gražiai nufilmuotas: gražūs, paveikslus primenantys kadrai, vaiskios spalvos, nuostabūs kraštovaizdžiai ir… viskas.

Pavakarę praleidžiu „Sony“ centro aikštėje, kur įrengtame viename iš didžiųjų ekranų stebiu šiandienos spaudos konferencijas. Atsidūrus čia, kur šurmuliuoja tūkstančiai žmonių, visuomet apgaubia keista ramybė ir džiaugsmas, jog Berlyno kino festivalio dalyviams bei miesto svečiams sudaromos visos sąlygos pamatyti tai, sudalyvauti kur nebuvo galimybės. Po poilsio valandėlės manęs jau laukia „Zurich“ – įdomiai sukurtas filmas, keliantis daug klausimų apie pasimetusią pagrindinę veikėją, balansuojančią ant dabarties ir prisiminimų ribos. Gražūs kadrai, laiku ir vietoje naudojamas slow motion, daug bluro ir įdomaus muzikos mišinio, filmą daro emociškai paveikiu, bet… keistoku ir kiek dviprasmišku.

Antroji diena (septintoji festivalio diena). Ženkliai subjurus orui šiandien mane pasitiko net keletas puikių filmų. Pirmasis jų – „Life“ (kai nesitiki nieko – festivalis tau padovanoja puikų filmą) – 1955-aisiais prasidėjusi istorija apie fotografo Denniso Stocko, kurį vaidina Robertas Pattinsonas, bei tuomet dar niekam nežinomo pradedančiojo aktoriaus Jameso Deano draugystę. Aktoriuje pamatęs kažką ypatingo jaunasis fotografas bando įkalbėti jį nusifotografuoti žurnalui „Life“, tačiau įnoringas aktorius nėra linkęs taip lengvai sutikti. Nemažai laiko leisdami drauge vyrai susipažįsta artimiau, o kameros iš rankų nepaleidžiantis D. Stockas ilgainiui tampa pačių garsiausių J. Deano nuotraukų autoriumi (fotografo nuotrauka „James Dean haunted Times Square“ laikoma viena garsiausių XX a. nuotraukų). „Life“ – puikus filmas, o R. Pattinsonas čia tiesiog NUOS-TA-BUS, labai organiškas ir net sunku patikėti, jog tai tas pats vampyras, matytas „Twillight“ sagos filmuose! Tai, be abejonės, geriausias jo karjeros vaidmuo. Diriguojant režisieriui Antonui Corbijnui kino ekrane sugebėjo atsiskleisti kitoks R. Pattinsonas, kuriam, panašu, jog tokio tipo vaidmenys labai tinka. Puikus ir D. Dehaanas, puikiai atkūręs J. Deano manieras ir net kalbėjimo tembrą!

Pasikrovusi gerų emocijų toliau stebiu „Petting Zoo“. Septyniolikmetė Leila netrukus baigs mokyklą. Pagaliau išsiskyrusi su niekam tikusiu vaikinu mergina pajunta esanti nėščia. Svajonė apie abortą ir studijas, leisiančias išvykti iš Dievo pamiršto kampelio, dūžta tėvams uždraudus net pagalvoti apie jį. Panirusi į kasdienybės rutiną Leila susiranda naują darbą ir naują vaikiną, kuris yra kitoks nei kiti jo amžiaus vyrukai. Tačiau ar gražiai prasidėjusi istorija gali tęstis ilgai? Iš esmės filmas atrodo patraukliu, tačiau koją jam kiša nuobodumas ir… vyšnaitės ant torto trūkumas.

Po jo seka „In The Crosswind“. Į šį filmą mane nugynė smalsumas ir noras pasižiūrėti, kas vyksta kaimynų darže, o ypač po to, kai jau keleri metai manęs nėra nuvylęs nei vienas matytas estiškas filmas. Ir tikrai – žiūrėti estų filmus kaskart yra apmaudu, nes mintyse nekyla klausimas – kodėl jie moka kurti velniškai įdomias juostas apie gyvenimą, žmogų ir jo būtį, o mes dažniausiai mintame bukomis nacionalinėmis komedijomis ir filmais apie linguojančius beržus… „In The Crosswind“ pasakoja apie 1941-aisiais Tarybų Sąjungos įvykdytus masinius Pabaltijo šalių gyventojų trėmimus, kuomet dažnas vyro patekdavo į lagerį, o moterys išvykdavo į atokiausius Sibiro kampelius. Viena trėmimų aukų – jauna estė Erna, kartu su dukrele atskiriama nuo vyro. Kęsdama nepriteklių, badą, pažeminimus ir gyvendama nežmoniškomis sąlygomis, moteris stengiasi neprarasti savęs laiškuose, kuriuos rašo mylimajam. Juodai baltas filmas sukurtas pasitelkiant įdomias vaizdines ir kompozicines priemones, yra gražus, poetiškas, jautrus ir sukurtas kadrais – paveikslais, neįtikėtinai daug dėmesio skiriant detalėms, apšvietimui, muzikai. Tai vienas poetiškiausių ir kompoziciškai kruopščiausių mano kada nors matytų filmų tokia tema, tad dar sykį bravo Estijai, pagal tikrą istoriją sukūrusiai jautrų filmą, skirtą Pabaltijo tremtiniams ir jų šeimoms.

Po filmo, beieškant vietelės pietums, užsuku į šalia „Sony“ centro esantį prekybos centrą „Arkaden“. Čia įsikūrusios pagrindinės festivalio bilietų kasos (iki jų nuolatos tįso ilgiausia eilė, nedingstanti iki pat festivalio pabaigos) bei nuolatos apgulta suvenyrų krautuvėlė, iki festivalio pabaigos išparduosianti praktiškai visas savo siūlomas gėrybes. Į prekybos centrą užsukus prieš pat jo uždarymą prie bilietų kasų galima pamatyti miegmaišiais „apsiginklavusius“ sinefilus, dėl bilietų į norimą filmą pasiryžusius naktį praleisti čia. Deja, net ir toks metodas suveikia ne visuomet – kartais ryte tenka matyti nusivylimo kupinus jų veidus, išgirdus frazę, jog bilietų paprasčiausiai nebeliko.

Šiandien – puiki proga išbandyti jau praėjusiais metais plačiai apkalbėtus maisto furgonus, įsikūrusius prie įėjimo į prekybos centrą (kad būtų lengviau įsivaizduoti, prisiminkite filmą „Chef“, kur Jonas Favreau žadino apetitą furgone kepdamas sumuštinius). Būdamas gana garsus gastronomas, Berlyno kino festivalio direktorius Dieteris Kosslickas ne tik įvedė festivalio naujovę, kulinarinio kino programą, tačiau ir sukūrė savotišką festivalio tradiciją – gausiausiai lankomoje festivalio vietoje suburti kokybišką, skanų ir nebrangų maistą siūlančius įvairaus maisto furgonus, draugėn suburiančius festivalio svečius. Išbandžiau, ragavau, patiko ir rekomenduoju. Nors gatvės maistas Lietuvoje dažniausia suvokiamas kaip kebabai apšiurusiame miesto kampe, tokio pobūdžio iniciatyvos demonstruoja kaip toli esame atsilikę nuo gatvės maisto kultūros.

Po pietų keliauju į Venecijos kino festivalyje pristatytą Fatiho Akino filmą „The Cut“, nes tiesiog negalėjau nenueiti į režisieriaus, esančio mano mylimiausiųjų sąraše, filmą. Tai istorija, pasakojanti apie 1915-ųjų armėnų genocidą ir jo metu šeimą praradusį vyrą, kuris, vedinas noro rasti artimuosius, leidžiasi į neįtikėtiną kelionę. Puiku, kaip visada, nes panašu, kad kitaip žanrais žaidžiantis F. Akinas paprasčiausiai nemoka.

Anksti pasibaigus šiandien suplanuotoms filmų peržiūroms keliauju į vienos kinų įmonės vakarėlį, kur įsitikinu, jog festivalyje rengiami vakarėliai visuomet būna fantastiškai puikūs!

Trečioji diena (aštuntoji festivalio diena). Ant kojų atsiradus pūslėms (be jų festivalis– ne festivalis), sugriebus peršalimui, o temperatūrai rodant skaičių 39, šiaip ne taip keliauju į pačių vokiečių labai lauktą ir liaupsintą filmą dar vieną konkursinės programos dalyvį – filmą „Elser“. Istorija apie nacionalsocializmą ir asmens bandymą pasipriešinti Hitleriui, nužudant jį. Na taip, filmas turėtų būti neblogas, istorija kaip ir įdomi, bet man, kaip ne vokietei, ji nebuvo nei labai artima, nei labai emocionali – veikiau, varantį nuobodulį ir žiovulį. Vienas tų filmų, po kurio peržiūros gaila jam sugaišto laiko.

Po baisaus filmo keliauju į antrąjį, tikėdamasi stebuklo. Manęs laukia konkursinėje festivalio programoje dalyvaujantis „As We Were Dreaming“, pasakojantis keturių draugų (buvusių pionierių) istoriją, griuvus Berlyno sienai. Dar vakar galiojusios taisyklės šiandien nieko nebereiškia, tad naktinį Leipcigą pavertę savo žaidimų aikštele jaunuoliai kuria savo svajones čia, išbandydami tai, kas ilgą laiką buvo uždrausta ir nepasiekiama. Prarastos jaunystės, maišto, meilės ir svajonių istorija miesto gatvėse įtraukia ir susižiūri akimirksniu. Ne tik todėl, jog istorija iš dalies yra artima buvusio Sovietinio bloko žmogui. Tai – iš tiesų lengvai žiūrimas ir įtraukiantis filmas, po kurio peržiūros keliauju atgal į lovą su viltimi rytoj pabusti sveikai.

Ketvirtoji diena (devintoji festivalio diena). Vis dar kamuojant peršalimui ir sudėjus maksimalias pastangas greitam atsigavimui, dieną pradėjau tragikomišku islandišku „Virgin Mountain“, kai kuriais aspektais panašiu į „Teddy Bear“. Tai istorija apie milžiniško dydžio drovų skaistuolį, gyvenantį su valdinga mama ir jos vaikinu. Oro uoste kroviku dirbantis vyras kartą apsilanko šokių pamokoje, kur susipažįsta su tokia pat vieniše mergina – prasideda jautri, juokinga ir miela istorija…

Po „Virgin Mountain“ seka Terrence Malicko „Knight of Cups“. Daugelio apkalbėtas ir… nemažo žmonių rato tiesiog nesuprastas filmas. Ne išimtis iš aš – man ši istorija tebuvo padrikų vaizdų, veiksmų, garsų pamėtymų, kuriame skaičiavau objektus ir galvojau, kaip neužmigti, o pasitaikius pirmai progai, dingau iš kino salės. Nesupratus filmo, sunku vertinti jo gerumą arba blogumą, tačiau vargu ar ryžčiausi jį žiūrėti dar sykį…

Po pakelto antakio efektą sukėlusio „Knight of Cups“ manęs jau laukia labai norėtas pamatyti „Sworn Virgin“. Albanijoje egzistuoja paprotys, jog be artimųjų likusi moteris, neturinti vyro ir norinti likti ją priglaudusioje šeimoje, kaimo vyrams turi prisiekti niekuomet neištekėsianti bei neturėsianti santykių su vyru. Dar daugiau – ji pati tampa vyru, gauna teisę leisti laiką su jais, turėti ginklą, vartoti alkoholį ir rūkyti. Kuomet našlaitę Haną priglaudusi šeima miršta, taip gyvenusi ir Marku pasivadinusi moteris išvyksta į Italiją aplankyti sesers. Ištrūkus į didmiestį, kuriame verda gyvenimas, bendraudama su aplinkiniais Hana pamažu ima atrasti užsklęstą savo moteriškumą, potraukį stipriajai lyčiai ir smulkmenas, formuojančias moters kasdienybę – regis, prasideda naujų atradimų kupinas Hanos gyvenimas. Žiūrint filmą sunku patikėti, jog režisierė – didžiojo kino debiutantė! Filmo tema – velniškai įdomi, ją lydi „švarūs“ kadrai, kurių centre – emocinga ir jautri istorija, kupina kultūrinio paveldo, o kur dar muzika, kurią norisi turėti savo grojaraštyje…

Po velniškai patikusio „Sworn Virgin“ keliauju į „600 Miles“. Tai istorija apie policijos pareigūną, kovojantį su nelegalia ginklų, narkotikų ir tabako prekyba. Ėmęs persekioti jaunuolį, prekiaujantį ginklais, pareigūnas padaro klaidą, todėl tampa savo aukos įkaitu. Tad dabar dviem vyrams, medžiojantiems vienas kitą, teks išmokti pasitikėti vienas kitu ir dirbti kartu, norint išvengti nemalonumų… Neseniai vienas iš draugų pasakė, jog kai negaliu kažko apibūdinti ar paaiškinti, tą dalyką visada įvardiju žodžiu „keista“. Filmui „600 miles“ kito žodžio tiesiog negaliu parinkti – įdomus, bet… keistas ir keliantis dvejopus jausmus. Kad ir kaip ten būtų, sunku paneigti, jog neabejotina filmo stiprioji pusė – kaip visuomet fantastiškas Timas Rothas.

Penktoji diena (dešimtoji festivalio diena). Penktąją festivalio dieną galima būtų pavadinti rusų kino diena, kadangi mačiau du puikius šios šalies filmus. Pirmasis jų – į 2017-uosius nukeliantis Aleksejaus Germano jaunesniojo filmas „Under Electric Clouds“. Karo laukimu gyvenančio režisieriaus pasaulio herojai – pasimetę ir tarsi niekam nereikalingi žmonės, kovojantys už gyvenimą. Kaip visuomet A. Germano rankose – daugiasluoksnis, sudėtingas, labai gilus, protingas ir metaforiškas filmas, keliantis aibę klausimų, į kuriuos turbūt bus sunku rasti atsakymus. Puikiai nufilmuotas, velniškai patrauklus akiai filmas yra vienas tų, kurie žiūrimi po keliskart norint perprasti filmo daugiasluoksniškumą. Puikus darbas, turintis išliekamąją vertę.

Po vieno rusų filmo ateina eilė kitam – kardinaliai priešingam savo tematika. „14+“ tapo vienu iš mano asmeninių festivalio favoritų. Tai istorija apie pirmąją meilę, kuomet tau vos 14-lika. Kuomet tavo gyvenimas verda socialiniuose tinkluose ir daugiabučio kieme, o širdyje kirba skausmas dėl JOS… Deja, šiuolaikinė Romeo ir Džiuljetos meilės istorija vystosi nelengvai – koją kiša karas, tarp mokyklų, kuriose mokosi įsimylėjėliai, skirtingi gyvenamieji rajonai, gatvės chuliganai, brukantys gąsdinančias savo taisykles bei baimė būti atstumtam. Tačiau mylėti galima ir tuomet, kai tau 14-lika. Net jeigu suaugę numos ranka, sakydami, jog tai netikra, net jeigu tam priešinsis, regis, visas pasaulis. Net jeigu iš pradžių šios istorijos tęsinys atrodė tiesiog neįmanomas…

„14+“ – labai švelnus, gaivus, tyras pasakojimas, su tobulai atkurtomis paauglių gyvenimo peripetijomis (pirmieji išgėrimai, gatvės muštynės, vierchai ir marozai, karas tarp mokyklų, pirmas bučinys ir seksas) bei puikiu humoru ir dialogais. Nei lašo pigumo ar netikrumo, ypač didelis dėmesys skiriamas muzikai – old school muzikinės kompozicijos komponuojamos su šiuolaikiniais muzikos hitais. Filmas prabėga per keletą minučių ir akimirksniu grįžti į savo 14-16-us gyvenimo metus. Po filmo salę palikau su didele šypsena ir širdį kutenančiu maloniu jausmu, nes tai buvo tikra ir tarsi nesuvaidinta.

Savaime suprantama, jog po tokių filmų eiti į kitą filmą visai nesinori, nes tarsi bijai, kad jis sugadins patikusio filmo įspūdį. Visgi, surizikavau ir atsidūriau „Angelica“ peržiūroje. Iš šiuolaikinės Rusijos į Viktorijos epochą perkeliantis filmas balansuoja ant dramos, psichologinio filmo ir siaubo žanro ribos. Apie vienos šeimos „spintos skeletus“ pasakojantis filmas nesudomino, nepatiko, o vos pajutusi, kad grimztu į miegą, palikau salę.

Šiandien – paskutinė mano viešnagės Berlyne diena. Paskutinę festivalio dieną visuomet jaučiu liūdesį dėl to, kad viskas baigiasi, sklaidosi festivalio magija, o į nugarą alsuoja realybė. Mieste leidžiant paskutines valandas norisi sugerti miesto kvapą, emocijas, pojūčius ir, saugiai supakavus juos į lagaminą, parsivežti į Vilnių, kur lauktum kitų metų ir kitos Berlinalės. Apima dvejopi jausmai – kaip visuomet, norisi, kad festivalis dar nesibaigtų, pabūtų dar nors vieną dieną, tačiau kartu tebegali svajoti tik apie miegą ir poilsį, tad ta viena diena grasina galutinai nuvaryti tave nuo kojų. Pabaigai norėčiau išversti ir panaudoti savo kolegės, taip pat rašiusios apie festivalį, žodžius, tobulai iliustruojančius tai, kas dedasi Berlyne: „Lankantis festivalyje beveik neįmanoma įsivaizduoti, jog kažkur ten, už Potsdamo aikštės ribų, verda gyvenimas. Kažkas kepa sausainius ar verda kavą, skiriasi ar veda vaiką į darželį. Todėl, jog čia viskas vyksta kitaip – čia yra tik kinas ir nėra nieko svarbiau už jį. Kažkur ten gyvena žmonės, kuriems visiškai nerūpi, kas gaus auksinį lokį, o tau tai staiga tampa nepakeliamai svarbu, tarsi svarbiausiu dalyku tavo gyvenime.“

Ir tik grįžus namo ir pajutus įprasto gyvenimo tėkmę supranti, kiek daug tiesos jos žodžiuose, tačiau sunku paneigti, jog kino festivaliai – iš tiesų magijos savyje turintys įvykiai.