Pradėsiu šią apžvalga nuo paskatinimo eiti žiūrėti šitą animacinį filmą vien dėl to, kad tai yra ukrainiečių modernios kultūros kūrinys. Ir, kas ne mažiau svarbu, šio filmo komercinė sėkmė gali padėti augti jų animacijos industrijai tokiu šaliai sunkiu metu. Nes bet kokiai tautai (ypač tokiai, kuri už savo teisę egzistuoti moka krauju), nuosavos modernios kultūros formavimas yra nemažiau svarbus nei duonos kepalas ant stalo. Taigi nuoširdžiai tikiuosi, kad šis ukrainiečių filmas keliaus plačiai ir daugelis jį pamatys.
Apie „Mavka: miško siela“ (rež. Oleg Malamuzh ir Oleksandra Ruban) pirmą kartą išgirdau prieš gerus penkerius metus, kai jie tik pradėjo savo projekto vystymą. Jau tada šis animacinis kūrinys pasižymėjo išsiskiriančia aurą bei animatorių užsidegimu jį įgyvendinant. „Mavka: miško siela“ žadėjo kitokią estetiką, pasaulį bei herojus, ir šį pažadą ištesėjo. Na, bent jau didžiąja dalimi.
Visi kūrinio trūkumui, kuriuos galima rasti, yra tokie, kurie pasireiškia animaciniuose filmuose, kai juos kuria dar mažai patirties turintys autoriai. Kadangi kitaip patirties įgauti neįmanoma, šie trūkumai yra mažareikšmiai ir ženkliai nepaveikia malonaus potyrio žiūrint šį ukrainietišką filmą.
Trumpai apie siužetą – filmas prasideda paaiškindamas žiūrovui, kad ne taip seniai vienas kaimietis giliai įėjo į mišką ieškodamas miško dvasių, kad šios išgelbėtų jo sunkiai sergančią dukterį. Miško sergėtojas pasigali šio žmogaus ir įteikia jam stebuklingo vandens iš gyvasties šaltinio. Tačiau žmogus netrukus grįžo vėl. Tik šį kartą su savimi parsivedė kariauną. Miško sergėtojas laimėjo kovą, tačiau giliai įskaudintas, kad už gerą jam atsidėkotą niekšiškumu, nuo to laiko dega žmonėms aistringa neapykanta. Todėl žmonėms buvo uždraustą įžengti į mišką. Draudimas, kurio vietiniai griežtai laikėsi.
Po daugelio metu į kaimą (kuriame gyvena vienas iš protagonistų – Lukas) grįžta jau subrendusi kaimiečio, kuris išdavė Miško sargo pasitikėjimą, dukra ir nori pasiglemžti gyvybę suteikiantį stebuklingą šaltinį. Tačiau nežinodama, kur jis yra, ji išsiunčia vietinius, kad pastarieji tiksliai pasakytų, kur randasi šis taip geidžiamas stebuklas.
Lukas tampa vieninteliu kaimiečiu, kuris bėdos spiriamas sutinka imtis šio uždavinio. Ir tokiu būdu sutinka miško dvasią Mavką. Abudu greitai susibičiuliauja. Tačiau tiek miško, tiek kaimo gyventojai nėra draugiškai nusiteikę vienas kito atžvilgiu, todėl nesvarbu, kur jie bebūtų, vienam iš jų nuolat gresia pavojus. Galiausiai Mavkai esant tarp žmonių ją pastebi kaimo gyventojai bei piktoji dukra. Konfliktas greitai ir nenumaldomai pradeda stiprėti ir netrukus žmonės ir miško dvasios vėl stoja į kovą vienas prieš kitą.
Labai keista tai rašyti, bet naratyvas yra ir silpniausia, ir stipriausia šio filmo dalis. Naratyvo problemos labiausiai susietos su tuo, kad filmas pilnas klišių. Beveik visi personažai yra elgesio, motyvacijų bei reakcijų šablonai. Didžiąją dalį filmo nesijaučia, kad jie būtų gyvi bei tikri, o tėra objektai, kurie tam tikru metu turi atlikti kažkokia naratyvinę funkciją. Apie logiką galima šnekėti tik labai sukandus dantis, kadangi vienu metu kino salėje net šalia sėdintis gal penkerių metų berniukas sugebėjo garsiai nusistebėti, kaip vanduo rūsyje, kuris bet kuria sekundę galėjo užgesinti Luko gyvastį, staiga (atidarius rūsio duris) nusėda beveik per vieną metrą.
Aišku, man buvo įdomiau, kaip rūsį galėjo apsisemti iki pat viršaus, kai prieš tai kelis kartus žiūrovams buvo parodytą, jog gerokai žemiau rūsio lubų yra nemaža skylė sienoje su keliais metaliniais strypais (taigi, jokio stiklo). Bet kūrėjai aiškiai nusprendė, kad logika neturi trukdyti įgyvendinti šį filmą, ir aš tai galiu gerbti. Šiaip ar taip, šis filmas žiūrovui patiks/nepatiks nepaisant (ne)logikos.
O stiprioji naratyvo dalis? Tai jau minėti ukrainietiški motyvai. Tikrai apima kažkoks gaivumo pojūtis matant animacinį kūrinį, kuris nėra dar vieną amerikietiškos pasaulėžiūros (t. y. kultūros, vertybių, dizaino ir humoro) manifestacija. Išėjus iš kino teatro net pagalvojau, kad buvo keista matyti priešindustrinį europietišką kaimą ir tarp dvidešimties kaimiečių nematyti lygiomis dalimis padalintų afroamerikiečių, azijiečių bei lotynų amerikiečių. Taigi, buvo malonu matyti, kaip animacinis kūrinys sugeba didžiuodamasis pristatyti europietišką kultūrą, o ne bando ją perdaryti pagal modernias (amerikietiškas) vertybes.
Estetinis animacijos išpildymas irgi labai banguoja. Pavyzdžiui, animacijos lygis savaime yra išties aukštas, o ir vizualiai filmas sugeba ne kartą pateikti žiūrovui reginį, kuris atrodo kaip iš paveikslo.
Atskirai būtinai reikia pažymėti etnografinius motyvus, kurie tikriausiai yra mano mėgstamiausias šio kūrinio elementas. Animatoriai puikiai sugebėjo išnaudoti juos sukuriant savitą bei turtingą pasaulį. Tačiau iš kitos pusės, ne visi personažų dizainai vykę. Dar daugiau, kai kurie iš jų balansavo ant keistojo slėnio (angl. uncanny valley; reiškinys kai personažai sukelia nejaukumą žiūrinčiajam) ribos. Taip pat ne visuomet animatoriai sugebėdavo suvaldyti vaizduojamą pasaulį – nemažai scenų, kuriose miškas dėl pasirinktų formų, spalvų bei kitų estetinių elementų, kurie sukeldavo tą netikrumo jausmą, atrodė plastmasinis.
Dar galėčiau paburbėti dėl labai statiško kameros vaizdo. Kadangi šį aplinkybė visiškai netrukdo mažiesiems žiūrovams mėgautis šiuo filmu, tai priskirsiu tai ne prie priekaištų, o tiesiog prie norų iš būsimų animatorių kino darbų.
Galiausiai noriu pagirti muziką. Kiekvieną kartą, kai pasigirsdavo specialiai šiam filmui sukurtas garso takelis, žiūrėjimo potyris pakildavo į visai kitą lygmenį. Tiesa, ši muzika pasigirsta vos du kartus (neskaitant Luko grojimo fleita, kuris, deja, neturėjo tokio efekto). Taigi belieka apgailestauti, kad nebuvo nuspręsta filmo padaryti miuziklo žanro animaciniu kūriniu.
Apibendrinant, „Mavka: miško siela“ yra gaivus potyris tarp lietuviško kino ekranuose karaliaujančių amerikietiškų animacinių kūrinių. Nemažiau svarbu, jog jis yra pajėgus suteikti žaismingą pramogą mažiesiems kino žiūrovams. Žinoma, filmas nėra tobulas (na, bent jau vyresnio amžiaus žiūrovams ir keliems akylesniems mažiesiems). Tačiau žiūrėdamas šį animacinį filmą pirmiausia matau ukrainiečių animacijos ateitį – būsimus unikalius kino kūrinius, sukurtus aistringų animatorių. Manau, tai yra svarbiausia, ką galėjau pamatyti, nes visa kita ateina su patirtimi.