Šių metų „Nepatogaus kino“ festivalio programa plati ir įdomi, tad pasirinkti vieną filmą nėra paprasta, tačiau reaguojant į viso pasaulio žiūrovų susidomėjimą, savo populiarumu išsiskiria „Ne jūsų žemė“ (No Other Land, 2024).
Nenuostabu – Izraelio-Palestinos konfliktas šiomis dienomis (mėnesiais, metais) kaip niekad karštas, galintis turėti įtakos ir JAV prezidento rinkimų svyruojančioms valstijoms, ir Lietuvos ateičiai. Net rašant šias eilutes keliauju per aplinkui – galbūt dėl Lietuvoje vyraujančios nuomonės ir neišspręstų istorinės atminties klausimų – šiukštu ko neleptelti nepritariant Izraelio veiksmams, nes gali atsidurti teroristų palaikytojų pusėje. Bet juk šįkart ne apie tai. Ne apie tai ir filmas.
Šio ilgus dešimtmečius trunkančio konflikto, kurio savo nuomonės išsakymu nepakeis nei sofos, nei ne sofos kritikai, kontekste norėčiau pasiūlyti pažvelgti į Vakarų Krantą taip, kaip siūlo filmo kūrėjai – ne per konflikto prizmę ir politikų veiksmus, bet per žmonių – palestiniečių ir izraeliečių – gyvenimus.
Pagrindinis dokumentikos herojus – Baselis Adra, palestinietis aktyvistas iš Misafer Jatos kaimo. Baselis filmuoja, kaip kareiviai griauna palestiniečių namus okupuoto Vakarų kranto kaimuose ir vykdo priverstinį iškeldinimą. Aplink tai sukasi visas Baselio gyvenimą – pirmas jo prisiminimas buvo penkerių, kai kareiviai įsiveržė į jo namus ir suėmė aktyvistą tėvą. Kitas pagrindinis herojus – izraelietis žurnalistas Juvalis. Jis gyvena kiek lengvesnį gyvenimą – gali sau leisti parvykti į gimtuosius namus, nusiprausti, ramiai miegoti, tačiau didelę savo laiko dalį praleidžia Misafer Jatoje, dokumentuodamas įvykius, bendraudamas su Baseliu ir jo šeima.
„Tu iš tų žydų, kur už žmogaus teises?“ – kiek pašaipiai Juvalio teiraujasi vienas iš kaimo gyventojų. Tačiau tolimesnis bendravimas nepaiso didelių svarstymų dėl kilmės ir linksta prie praktinių klausimų: namų išsaugojimo, statymo, kariuomenės veiksmų dokumentavimo.
Ir pats filmas yra jungtinis bendros kūrybos darbas: jį režisavo Baselis su Juvaliu bei palestinietis Hamdan Ballal ir izraelietė Rachelė Szor. Žinoma, svarbu atkreipti dėmesį, jog filmas baigtas kurti 2023 m. spalį – būtent tuo metu, kai įvyko Hamas atakos, smarkiai eskalavusios konfliktą. Todėl didesnės refleksijos apie dabartinius įvykius kūrėjai įterpti nespėjo – iš pačių naujausių akimirkų matyti, kaip gyventojai galutinai bėga iš Misafer Jatos bei tai, kaip susistumdymų ir aukščiausios įtampos taške metu buvo nužudytas Baselio pusbrolis.
Kad ir kaip būtų, filmas gali atlikti ir šviečiamąją funkciją. Festivalio metu „Ne jūsų žemė“ lydėjo pokalbis su Lietuvoje dvejus metus gyvenančia palestiniete, pabėgėle be pilietybės Noura Al-Mawed. Interviu Bernardinai.lt Noura sakė, kad „visuomenė nežino, kokioje okupacijoje gyvena palestiniečiai, lietuviams labai trūksta žinių apie Palestiną ir užuojautos jos žmonėms.“
„Ne jūsų žemė“ nepateikia daug faktinės informacijos, tačiau tai dokumentika, kurioje iš labai arti parodomi palestiniečių gyvenimai. Nors filme daug skausmo – sugriautų namų, pastogių, aprėkiamų žmonių, o galiausiai net ir sunkiai sužeistų ar nušautų – paveikiausios scenos vystosi tarp pagrindinių juostos herojų.
Vienu metu abu vyrai svarsto apie pribrendusį metą vestuvėms. Jei ne konfliktas, abu, ko gero, būtų paskendę maloniose tradicinio gyvenimo buitinėse realijose, ieškodami vaikams geriausio darželio. O kol kas Baselis nežino, ar bestovės jo namai (ne, nestovės).
Visa savo esybę „Ne jūsų žemė“ prašo nutraukti ugnį ir atsižvelgti į vienoje žemėje gyvenančiųjų panašumus. Premjerą atšventęs „Berlinalėje“, filmas laimėjo geriausio festivalio dokumentinio filmo apdovanojimą.
Vis tik keli Vokietijos pareigūnai išvadino filmą antisemitišku, o Juvalis sulaukė grasinimų nužudyti: „Man, Holokaustą išgyvenusiųjų sūnui, stovėti Vokietijos žemėje ir būti išvadintam antisemitu yra ne tik nežmoniška, bet ir pavojinga žydų gyvybėms“. Tad filmo sėkmę vertinti sudėtinga, bet pažiūrėti rekomenduojama visiems.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas
