Tarptautinis „Scanoramos“ trumpametražių filmų konkursas vyksta nuo 2008 m. Šiemet varžosi 24-i režisieriai iš visos Europos. Šis konkursas yra skirtas kino kūrėjams, dar nedebiutavusiems pilnametražiu filmu. Bus apdovanoti Geriausias trumpametražis filmas bei Geriausias lietuviškas trumpametražis filmas. Nugalėtoją išrinks tarptaurinė keturių narių žiuri.
Šiemet konkurse dalyvauja šeši lietuvių režisierių darbai. Kviečiame susipažinti su jų kūrėjais trijų pokalbių serijoje. Pirmoje dalyje pokalbis su Auguste Gerikaite ir Dovydu Drakšu.
Režisierė Augustė Gerikaitė.
Filmas „Artumo jausmas“.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Keliais žodžiais apie save ir savo veiklas.
Esu Augustė, augau Kretingoje, kur ir baigiau mokyklą. Po jos baigimo išvykau į Vilnių, jame norėjau studijuoti kino režisūrą LMTA. Deja, iš karto įstoti mokytis nepavyko, tačiau nepasidaviau ir žinojau, kad po dvejų metų vėl bus renkamas kursas. Nenorėjau išvaistyti tų metų, todėl nusprendžiau mokytis fotografijos profesinėje mokykloje, kurioje mokslai būtent ir trunka dvejus metus. Baigusi fotografijos studijas grįžau į stojamuosius ir iš antro karto man pavyko įstoti į vaizdo režisūrą, kurią šiemet ir baigiau Audriaus Stonio kurse.
Studijos buvo labai smagios, turiningos, turėjau garbės mokytis iš geriausių Lietuvos kino bendruomenės kūrėjų. Na, o svarbiausia, atradau komandą, su kuria malonu kurti ir dirbti drauge.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Šiuo metu rašau debiutinio trumpametražio filmo scenarijų (debiutinio už akademijos ribų), taip pat kuriu ateities planus. Taip pat dirbu aikštelėse kaip kostiumų asistentė bei siekiu tapti aktorių atrankos režisiere. Norėčiau išbandyti save ir reklamose ar muzikinių klipų kūrime, kadangi manau, jog tai leistų eksperimentuoti ar išbandyti naujas technikas.
Trumpai papasakokite, kaip atsirado šis filmas ir jo idėja?
Šis filmas yra mano trečiojo kurso studijų darbas – ekranizacija. Prieš rašant scenarijų perskaičiau daug kūrinių, tačiau labiausiai įsiminė du – Sigito Parulskio „Musė“ ir Lauros Sintijos Černiauskaitės „Kaip daromi vaikai“. Juose atsispindėjo santykių pradžia. Novelėje „Kaip daromi vaikai“ – meilė netikėtomis aplinkybėmis, „Musė“ – troškimo, kad viskas greičiau baigtųsi.
Skaitydama šiuos du kūrinius mintyse jungiau juos ir supratau, kad šiais laikais dažnai didelė meilė netikėtomis aplinkybėmis baigiasi dideliu troškimu, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Kai gatvėmis važinėja automobiliai su linksmomis reklamomis, skelbiančiomis, kad skyrybos greitos ir lengvos, galima greitai susidaryti įspūdi, kad toks požiūris tvyro į santuoką, bei įžadus.
Taigi nusprendžiau papasakoti tokią neįprastą romantinę istoriją su laiminga pabaiga, teikiančią vilties – svarbu atrasti būdų, kaip išsaugoti ar iš naujo pažvelgti į savo santykius bandant ir vėl atrasti meilę savo antrai pusei, o ne pasiduoti.
Santykių tema domino visada, ypač kai ji susiklosto neįprastomis aplinkybėmis, kai iš pirmo žvilgsnio skirtingi žmonės vienas kitame randa panašumų, o ir sakymas „aš noriu“ išauga į klausimą „Ko iš tikrųjų man reikia?“.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Kaip sekėsi filmuoti, su kokiais sunkumais ar nutikimais susidūrėte jūs ar aktoriai?
Kadangi tai buvo trečio kurso darbas, tai ir nutikimų bei sunkumų tikrai netrūko. Reikėjo „apsitrinti“ komandoje. Visi buvome tarsi asmenybės, kurie buvo aš, bet po truputį tai peraugo į mes, kaip komanda, žvelgianti viena linkme į savo tikslą ir išsikeltus uždavinius.
Taip pat mažas biudžetas, viešbutis, penkios pamainos nepalengvino darbo. Pirmą kartą teko dirbti su intymumo koordinatore, kas procesą tikrai palengvino ir leido labiau susitelkti į darbą su aktoriais. Aktoriai buvo puikūs, tikrai problemų su jais nebuvo.
Buvo įdomu dirbti su aktoriais, kai vienas yra profesionalus ir daug kine vaidinęs, o kitas – po ilgos pertraukos į kino ekranus sugrįžęs aktorius. Tai sukūrė gerą balansą bei suteikė organikos ir naujų perspektyvų.
Po filmavimo atrodė, kad buvo tiek daug sunkumų ir iššūkių, bet dabar žvelgiant atgal jie pasimiršo ir prisiminimuose išliko tik geros emocijos bei draugystės, gimusios aikštelėje. Su šia komanda dirbome filmuojant diplominį darbą, kartu ruošiamės dirbti ir ateityje.
Apibūdinkite savo filmą vienu sakiniu.
Dramedija apie neįprastus santykius ir jų išsaugojimo būdus.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Kokie artimiausi ateities planai? Būsimi kūrybiniai projektai?
Planų, norų bei svajonių yra daug, vieni tolimesni, kiti artimesni ar labiau įgyvendinami šiuo metu. Dabar rašau trumpametražio filmo scenarijų, kurį labai tikiuosi nufilmuoti ateinančiais metais, šiuo metu būtent juo ir gyvenu. Tolimesnių planų taip pat yra, tačiau jų dar atskleisti nenoriu.
Režisierius Dovydas Drakšas.
Filmas „Praeis“.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Keliais žodžiais apie save ir savo veiklas.
Esu iš Klaipėdos, bet pastaruosius dešimt metų praleidau gyvendamas užsienyje, Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Mano susidomėjimas kinu atsirado gan netikėtai, paauglystėje filmų beveik nežiūrėjau ir tik studijų metais iš nuobodžiavimo pradėjau rankioti atsitiktinius DVD iš bibliotekos.
Kaip tik papuolė po ranka kolekcija visų Michael Haneke filmų, kurie turbūt man šiek tiek sujaukė protą. Tuomet nusprendžiau baigti režisūros magistrą Londone, o dabar toliau bandau rasti savo vietą ir įprasminti save kurdamas filmus.
Trumpai papasakokite, kaip atsirado šis filmas ir jo idėja?
Po nemažai metų užsienyje pajutau stiprų norą grįžti ir kurti filmą namuose. Mane patraukė tėvų ir vaikų santykių tema, kuri atrodė ypač aktuali dviejų skirtingų kartų kontekste – vyresnės kartos, suformuotos priespaudos, ir jaunesnės kartos, kupinos vilčių ir troškimų pokyčiams. Mane domino, kaip mūsų požiūris į tėvus keičiasi mums augant, ir šis projektas tapo būdu ieškoti klausimų šia tema ir ją pažinti giliau.
Kaip sekėsi filmuoti, su kokiais sunkumais ar nutikimais susidūrėte jūs ar aktoriai?
Filmas yra ganėtinai ilgas, 27 minučių trukmės, ir jame yra nemažai scenų, todėl pirmasis didelis iššūkis buvo viską aprėpti per šešias filmavimo dienas. Taip pat, kadangi filmavome Klaipėdoje, kur kino infrastruktūra nėra itin išvystyta, teko gabentis įrangą, rekvizitus, kostiumus, net komandą iš Vilniaus, ir tai pareikalavo papildomo pasiruošimo.
Laimei, komanda ir aktoriai kartu dirbo sklandžiai bei sulaukėme įvairios paramos iš vietinių Klaipėdos žmonių – tiek pagalbos su lokacijoms ir filmavimo aikštelėje, atsirado nemažai savanorių, norinčių vaidinti masuotėje. Tad dėl bendrų pastangų anksčiau minėti iššūkiai pasidarė visai įkandami ir filmavimas praėjo labai sėkmingai.
Šiemet jūsų filmas buvo atrinktas ir parodytas specialioje Kanų kino festivalio programoje „La Cinef“. Ką jums reiškia šis pripažinimas ir kaip filmas buvo sutiktas festivalyje?
Šis įvertinimas suteikia pasitikėjimo savimi ir motyvacijos kurti ir dirbti toliau. Taip pat džiaugiuosi, kad tai pavyko pasiekti su lietuvišku filmu, parodant, kad mūsų problemos, lietuviškame kontekste yra aktualios ir suprantamos įvairiai auditorijai.
Kokie artimiausi ateities planai? Būsimi kūrybiniai projektai?
Šiuo metu vystau ilgametražio vaidybinio filmo scenarijų, kurio veiksmas vyksta taip pat Lietuvoje. Be to, pastaruoju metu atradau mane itin dominančias kūrybines galimybes kuriant dokumentiką, tad ateityje norėčiau išbandyti save ir šioje plotmėje.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas
