Praėjusioje straipsnių ciklo „Lietuviai pasaulio ekranuose“ dalyje rašėme apie išgalvotus lietuvius kine, daugelis kurių, prieš pasirodydami kino ekranuose, pirmiau gimė literatūros kūrinių puslapiuose.
Vieną ryškiausių pasauliniu mastu kūrinių, kuriame figūruoja Lietuva, tiksliau – Vilnius, 1960-aisiais paskelbė prancūzų rašytojas Romain Gary (1914–1980). Tai – romanas „Aušros pažadas“ (La promesse de l’aube). Nors kūrinys kelis kartus ekranizuotas, nors didelė jo dalis vyksta Vilniuje, tačiau į straipsnį apie išgalvotus lietuvius jo įtraukti negalėjome, mat jis – ne tiek išgalvotas, kiek autobiografinis. Tad šiam kūriniui ir jo autoriaus saitams su kinu ir Lietuva skiriame atskirą tekstą.
Nors R. Gary laikomas vienu svarbiausių XX a. antros pusės prancūzų rašytojų, nei jo motina, nei tėvas nebuvo prancūzai. Būti prancūzu rašytojas (tiksliau, jo motina) pasirinko pats. Būsimas rašytojas gimė 1914-ųjų metų gegužę Vilniuje, tikrasis jo vardas – Romanas Kacewas. Jo tėvai – žydai. Tėvo, žymaus Vilniaus kailių prekiautojo sūnaus Leibos Kacewo, R. Gary praktiškai nematė, jis su rašytojo motina kartu negyveno, sukūrė kitą šeimą, galiausiai buvo nužudytas vienoje iš Antrojo pasaulinio karo metais nacių įkurtų mirties stovyklų.
Vaiką užaugino motina Mina, paties teigimu – laikrodininko iš Rusijos stepių dukra, iš tiesų – gimusi Švenčionyse. Kaip tvirtino R. Gary, jo motina vaidino tuometinės Rusijos teatruose, dažnai keliavo, tačiau šlovės kaip aktorė niekuomet nepasiekė. Kiek tame tiesos – sunku pasakyti, Lietuvos archyvuose saugomi Minos dokumentai painūs, aktore ji juose nenurodyta, tačiau motina tikrai buvo mačiusi pasaulio ir gyvenimo, santuoka su Leiba jai nebuvo pirmoji, iš pirmos santuokos turėjo vyresnį sūnų (plačiau apie tai skaitykite Elžbetos Šimelevičienės straipsnyje). Bet kokiu atveju, sūnaus atsiminimuose motinai priskirtų aktoriaus gabumų tikrai netrūko, o jei Mina scenoje ir nevaidino, tai kasdieniame gyvenime tikrai pasinaudodavo aktorės talentu.
Kaip teigė pats rašytojas, Vilnius buvo tik trumpa stotelė jo gyvenimo kelyje, čia jis gimė, čia, po Didžiojo karo audrų ir klajonių, trumpai gyveno 1921–1925 m. Tačiau keli Didžiosios Pohuliankos gatvės name Vilniuje (dab. J. Basanavičiaus g. 18) praleisti vaikystės metai R. Gary paliko ilgalaikį įspūdį, kuris atsispindėjo ir jo kūriniuose. Būtent šio namo kieme jis pro plyšį stebėjo konditerio Miškos meilės nuotykius, pats patyrė pirmą vaikišką meilę, lyg gladiatorius kovėsi su kiemo kaimynais lenkais, o vėliau nuo jų ir likusio pasaulio slėpėsi namo malkinėje.
Motina Mina Vilniuje laikė nedidelį „prancūziškų madų“ saloną. Ji buvo tikra frankofilė, visas savo viltis sudėjusi į jauną sūnų, iš kurio lipdė būsimą kultūros, politikos ar bent karybos gigantą. Kartą, kaimynams apskundus, jog motina galimai prekiauja vogtomis prekėmis, ji mažą vaiką išstatė namo laiptinėje ir pareiškė, jog jos kaimynai nė nenutuokia, su kuo jie turi reikalų – jos sūnus bus Prancūzijos ambasadorius, Garbės legiono kavalierius, didis dramaturgas ir netgi siūdinsis drabužius Londone.
Nereikia nė sakyti, jog provincialaus Lenkijos paribio miesto namo laiptinėje tokie tvirtinimai skambėjo gana absurdiškai, tačiau savo gyvenimu R. Gary įrodė, jog vienos dienos absurdas gali būti kitos dienos realybė. Jis tikrai tapo žinomu ir populiariu rašytoju, ilgamečiu Prancūzijos diplomatu skirtingose šalyse, apdovanotu Antrojo pasaulinio karo veteranu, net siūdinosi kostiumus Londone, nors jų niekuomet nemėgo. Nereikia nė sakyti – rašytojas labai mylėjo savo motiną.
Veikiausiai Vilniuje R. Gary pirmą kartą susidūrė ir su kinu. Romane „Aušros pažadas“ jis rašė: „Kartais motina paskelbdavo: // – Šįvakar mudu eisime į kiną. // Atėjus vakarui, juokingai apsitaisęs voverės kailiniais arba, jei metų laikas būdavo gana šiltas, vilkintis lietpalčiu ir jūreiviška kepuraite, įsikibęs motinai į parankę, žingsniuodavau mediniais miesto šaligatviais. Ji nepailsdama tikrindavo ar aš laikausi gerų manierų. Turėdavau bėgti atidaryti jai duris ir prilaikyti jas, kol ji įeidavo į vidų <…> Nežinau, ar vienas iš tų mūsų drauge matytų filmų, ar motinos elgesys po jo paliko man tokį keistą ir neišdildomą įspūdį. Ir vėl regiu tą pagrindinį aktorių su juoda čerkesų uniforma, kailine kepure, iš ekrano įsmeigusį į mane blankų žvilgsnį iš po lenktų tarsi sparnai antakių, o salėje pianistas skambina trūksmingą melodiją“ (p. 62–63)[i].
Netrukus po filmo, mieste rengtame kaukių baliuje vaikams, pats vaidinpo čerkesą, panašų į tą, kurį matė kino ekrane.
Tarpukario metais Lenkijos kino industrija išties išgyveno neblogas dienas, apie tai jau esame kiek užsiminę šios serijos straipsnyje, kuriame rašėme apie kitą Vilniaus žydą – operatorių, režisierių Jakobą Jonilowiczių. Tačiau R. Gary į tuometinės Lenkijos kino industriją neįsijungė. 1925-aisiais su mama Vilnių iškeitė į Varšuvą, o 1928-aisiais jie pasiekė svajonių kraštą – Prancūziją, apsigyveno Nicoje. Būtent pietų Prancūzijoje dar tik būsimas rašytojas pamatė filmų kūrimo užkulisius. Ieškodamas papildomo lėšų šaltinio kaip statistas filmavosi keliuose prancūziškuose filmuose. „Aušros pažade“ jis aprašė savo patirtį filmo „Ničevo“ (Nitchevo, rež. Jacques de Baroncelli, 1936), su legendiniu Rusijos aktoriumi, po revoliucijos atsidūrusiu Prancūzijoje, Ivanu Mozžuchinu (1889–1939), filmavimo aikštelėje:
„Jis [Mozžuchinas – A. D.] ne kartą padėjo man gauti statisto vaidmenį savo filmuose, paskutinį – 1935 ar 1936 metais – gavau vienoje istorijoje apie kontrabandininkus ir povandeninius laivus, kur jis numirė paskutinėje scenoje, apgaubtas dūmų debesies, o Haris Boras [prancūzų aktorius Henri-Marie Baur] apšaudė iš pabūklų ir nuskandino jo laivą. Filmas vadinosi „Ničevo“. Uždirbdavau penkiasdešimt frankų per dieną: tai buvo tikras lobis. Man reikėjo žiūrėti į jūrą, atsirėmus į laivo bortą. Tai buvo pats gražiausias vaidmuo mano gyvenime. // Mozžuchinas mirė netrukus po karo [iš ties 1939-ųjų sausį, karui dar neprasidėjus – A. D.], visų užmirštas, nuskurdęs. <…> Kartais filmotekose susitariu, kad man leistų peržiūrėti senus jo filmus.“ (p. 68–69).
Nežinia, kokie santykiai siejo R. Gary ir Ivaną Mozžuchiną, ir ar tikrai rusų aktorius padėdavo naujai iškeptam prancūzui gauti nedidelius vaidmenis savo filmuose. R. Gary teigimu, I. Mozžuchinas buvo gerai pažįstamas su jo motina Mina, neva jie kartu vaidino Rusijos teatruose. Rašytojo teigimu, aktorius tarpukariu net lankėsi jų namuose Vilniuje, prie namų sustojęs I. Mozžuchino automobilis atkreipė visų dėmesį ir trumpam pavertė mažąjį Romainą kiemo įžymybe: „Man atvipo žandikaulis, akys išsprogo, sustojau kaip įbestas prieš stebuklą. Vilniaus gatvėse automobiliai buvo dar retas daiktas, o tie, kurie jais važinėjo, turėjo labai mažai ką bendra su tuo nuostabiu žmogaus genijaus kūriniu, į kurį aš stebeilijau. Vienas mano bičiulis, batsiuvio sūnus, pagarbiai pašnibždėjo man: „Jis atvažiavo pas jus.“ (p. 66).
Aktorius mėgo tvirtinti, jog jis pats galimai yra nesantuokinis savo mamos ir I. Mozžuchino sūnus, tai, žinoma, vargu, ar tiesa. Nors tokias mintis galėjo skatinti nenuneigiamas R. Gary ir I. Mozžuchino išvaizdos panašumas. Bet tai, jog būsimas rašytojas vaidino filmuose su I. Mozžuchinu – faktas, mums jo ir užtenka.
Toliau sekė teisės studijos, pirmieji rašiniai išspausdinti Prancūzijos laikraščiuose, tarnyba aviacijoje ir Antrojo pasaulinio karo kovos, su kariška uniforma parašyta pirmoji knyga – „Europietiškas auklėjimas“ (Éducation européenne, 1945), vedybos su britų keliautoja, istorike, rašytoja Lesley Blanch (1944), bei… mamos mirtis (1941). Pokariu R. Gary pradėjo diplomato karjerą bei toliau publikavo literatūros kūrinius, išleido net kelias dešimtis knygų. Pokariu, jau ne kaip eilinis statistas, o literatas, kurio kūriniai adaptuojami didžiajam ekranui, kaip kino scenaristas, grįžo ir į kiną.
Pirmiausia buvo susidomėta penktuoju rašytojo romanu – „Dangaus šaknys“ (Les Racines du ciel, 1956, lietuvių kalba – 2011). Tam buvo rimto pagrindo – jis buvo apdovanotas prestižine Prancūzijoje Goncourt‘ų premija, vos metai po pasirodymo jis buvo išverstas į anglų kalbą, o dar po metų į pasaulį išleistas kaip Holivudo kino klasiko Johno Hustono režisuotas filmas (The Roots of Heaven, 1958). Tai buvo vienas pirmųjų modernių romanų su aiškia ekologine idėja. Kūrinyje veiksmas vyksta Prancūziškoje Afrikoje, pagrindinis herojus siekia išsaugoti labiausiai į žmones panašią gyvūnų rūšį – dramblius, užkirsti kelią jų medžioklei dėl pramogos, ką kiti romano personažai, suprantama, laiko kvaila ir Don Kichotiška kova.
Romano ekranizavimo teises studija „20th Century Fox“ įsigijo dar prieš jį išspausdinant Amerikoje, už 10 000 dolerių. JAV išleistas romanas tapo bestseleriu, o štai Johno Hustono filmas buvo finansinė nesėkmė. Nepadėjo nei pagrindinį vaidmenį atlikusio kino nutrūktgalvio, aktoriaus Errolo Flynno, vardas, nei tai, jog filme pasirodė legendinis režisierius ir aktorius Orsonas Wellesas. Johnas Hustonas prisiėmė visas kritikos strėles – teigė, jog filmas galėjo būti puikus, deja, toks nebuvo dėl jo kalės.
Filmas filmuotas natūroje Afrikoje – Belgijos Konge, Čade, Kamerūne. Romano autorius R. Gary nurodytas ir kaip filmo scenaristas, šiame darbe jam gelbėjo britų rašytojas Patrickas Leigh Fermoras. Nors filmas buvo nesėkmė, tačiau koją į Holivudą R. Gary įkėlė, beje, tai jis buvo padaręs ir seniau tiesiogine to žodžio prasme – nuo 1956-ųjų buvo Prancūzijos konsulas Los Andžele, čia susipažino su daugeliu to meto kino žvaigždžių.
Netrukus Holivude ekranui adaptuotas kitas rašytojo romanas „Dienos spalvos“ (Les Couleurs du jour, 1952), tiesa, prie filmo „Žmogus supratęs moteris“ (The Man Who Understood Women, rež. Nunnally Johnson, 1959) scenarijaus autorių R. Gary pavardės jau nerandame.
Kaip kino scenaristas R. Gary vėl nurodomas filmo apie Antrąjį pasaulinį karą „Ilgiausia diena“ (The Longest Day, rež. Ken Annakin, Andrew Marton, Bernhard Wicki, 1962) titruose. Monumentalus, epinis, kone trijų valandų trukmės filmas pasakojo apie sąjungininkų išsilaipinimą Normandijoje 1944-aisiais, taip vadinamą D-dieną (D-day). Net ir šiandien šis jis laikomas vienu realistiškiausių filmų apie Antrąjį pasaulinį karą. Sąjungininkų išsilaipinimas parodomas iš kelių – amerikiečių, britų, prancūzų, vokiečių – perspektyvų, personažai kalba ar yra įgarsinti savo nacionalinėmis kalbomis, filmas kurtas pasinaudojat pseudodokumentine stilistika.
Kaip ir „Dangaus šaknyse“, jame pasirodė daug žymių aktorių, tokių kaip Holivudo kaubojus Johnas Wayne, Henry Fonda ar Seanas Connery, kuris kiek vėliau tais pačiais metais pasauliui pristatytas ir kaip agentas 007 – Džeimsas Bondas. Bet, kitaip nei „Dangaus šaknys“, filmas tapo ir didele komercine bei kritine sėkme, puikiai pasirodė kino ekranuose, buvo nominuotas penkiems „Oskarams“, du iš jų laimėjo. Tiesa, šį kartą filmas nebuvo paremtas R. Gary knyga, atvirkščiai, tai buvo žurnalisto Cornelius Ryan to paties pavadinimo bestselerio ekranizacija, tuo tarpu R. Gary ir dar būrys kitų skirtingų tautybių rašytojų pasiūlė filmo scenarijui naujų epizodų, rašytojas, žinoma, buvo atsakingas už epizodus, kurių veiksmas vyksta Prancūzijoje.
Tarp „Dangaus šaknų“ ir „Ilgiausios dienos“ pasirodymo R. Gary į kino pasaulį įklimpo ne tik profesinėje srityje, bet ir asmeniname gyvenime. Užmezgė romaną su 24-eriais metais jaunesne amerikiečių aktore Jean Seberg (1938–1979). Pora 1962-aisiais susilaukė sūnaus, vienintelės R. Gary atžalos, tačiau jo gimimas, kaip ir tėvų romanas, buvo slepiamas, kol rašytojas išsiskyrė su pirmąja žmona ir vedė naująją meilę. J. Seberg į kino pasaulį pateko 1956-aisias, kai Holivudo režisierius Otto Premingeris išsirinko jauną niekam nežinomą merginą iš daugiau nei 18 000 kandidačių atlikti pagrindinį Žanos d‘Ark vaidmenį filme „Šventoji Žana“ (Saint Joan, 1957). Amerikos kritikų J. Seberg vaidmuo filme nesužavėjo, geriau aktorei sekėsi Europoje, tiksliau Prancūzijoje, kurioje, po pagrindinio vaidmens Jeano Luc-Godardo filme „Iki paskutinio atodūsio“ (À bout de souffle, 1960), ji tapo tikra kino ikona.
Dėl žmonos R. Gary dar labiau įsitraukė į kiną. Po studentiškų jaunystės metų vėl grįžo prieš kameros objektyvą, pasirodė keliuose epizodiniuose vaidmenyse filmuose, kuriuose vaidino J. Seberg. Kino aktoriaus karjerą baigė fokusininko-šnipo, sabotuojančio NATO raketų sistemas, vaidmeniu režisieriaus Cloude‘o Chabrolio Graikijoje filmuotame filme „Kelias į Korintą“ (La route de Corinthe, 1967). Toliau jėgas bandė kitoje kameros pusėje – pats parašė ir režisavo kelis J. Seberg skirtus filmus.
Pirmasis – „Paukščiai mirs Peru“ (Les oiseaux vont mourir au Pérou, rež. Romian Gary, 1968) prasideda orgijos paplūdimyje vaizdais, joje dalyvauja melancholiška moteris (Jean Seberg) ir būrys jūreivių. Jaunos moters įtemptai ieško pagyvenęs jos vyras ir karingai nusiteikęs jo vairuotojas, tačiau ji jų vengia. Pasirodo, nuo vyro ji dingsta ne pirmą kartą. Ar gali būti, jog ji – tikros meilės ieškanti nimfomanė? Aišku viena – po jos kojomis krenta visi jos sutikti asmenys.
Kone pusę amžiaus ankščiau už Larso von Triero filmą „Nimfomanė“ (Nymphomaniac, 2013) pasirodęs provokuojantis R. Gary darbas buvo vienas pirmųjų juostų JAV, gavusių „X“ (t. y. leidžiama tik suaugusiems) amžiaus cenzą (jie buvo įvesti 1968-ųjų lapkritį). Nuogybių ir smurto taip pat netrūko ir antrajame rašytojo režisuotame filme „Žudyk!“ (Kill!, rež. Romian Gary, 1971). Pastarasis pasakojo apie narkotikų ir pornografijos platintojų pogrindį, nešvarius JAV politikių ir specialiųjų tarnybų žaidimus. Šiame satyriniame šnipų filme šį kartą J. Seberg personažas ieško savo vyro, į pavojingą slaptą misiją išsiruošusio JAV federalinio narkotikų biuro tyrėjo.
Tenka pripažinti, jog rašyti R. Gary sekėsi geriau nei režisuoti. Abu filmai buvo be gailesčio sutrypti kritikų, tiesa, dėl skirtingų priežasčių – pirmasis pasirodė perdėm ištęstas, monotoniškas ir nuobodus, antrasis – perkrautas idėjomis ir eksperimentais, kakofoniškas ir absurdiškas. Psichoanalize besidomintis žiūrovas veikiausiai taip pat turėtų ką pasakyti apie šiuos filmus, mat ekrane matomas veiksmas atrodo painiai susipynęs su R. Gary ir J. Seberg bendro gyvenimo faktais.
Abipusė sutuoktinių neištikimybė, romanai, buvo anokia naujiena. Teigiama, jog R. Gary net buvo iškvietęs į dvikovą Clintą Eastwoodą, su kuriuo jo žmona buvo užmezgusi romaną muzikinio vesterno „Nudažyk savo vežimą“ (Paint Your Wagon, rež. Joshua Logan, 1969) filmavimo metu, bet C. Eastwoodas dvikovoje atsisakė dalyvauti. Dar 1968-aisiais J. Seberg užpildė skyrybų dokumentus, procesas buvo baigtas 1970-ųjų vasarą, tuomet poros gyvenimas buvo visiškas košmaras ir tokiu jį pavertė… JAV slaptosios tarnybos.
7 deš. pabaigoje Jean Seberg aktyviai pradėjo remti afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimus JAV. Skaičiuojama, jog „Juodosioms panteroms“ paaukojo daugiau nei 10 000 dolerių, palaikė judėjimą ir viešumoje, taip garsindama jo norimas perduoti žinias tarp savo gerbėjų. JAV Federalinis tyrimų biuras (FTB) tokią žymių žmonių paramą judėjimams, kuriuos matė kaip „griaunančius Ameriką“, laikė žalinga. Prieš J. Seberg (bei panašiais įžymybes) buvo pradėta šmeižto kampanija, siekianti diskredituoti aktorę ir sumenkinti jos įvaizdį visuomenėje.
FTB sekė aktorės veiksmus, įsilaužė ir įtaisė klausimo įrangą jos namuose. 1970-aisiais žiniasklaidoje skelbė melagingas naujienas, neva aktorė laukiasi kūdikio nuo vieno iš „Juodųjų panterų“ lyderio, o ne nuo savo vyro (tiesa, vaikas nebuvo ir R. Gary, tačiau skandalo akivaizdoje jau buvęs aktorės vyras jį „įsivaikino“).
Slapta FTB operacija turėjo ilgalaikių neigiamų padarinių aktorės psichinei sveikatai. Teigta, jog dėl streso aktorė patyrė kūdikio mirtį lėmusį priešlaikinį gimdymą. R. Gary ir J. Seberg įsivėlė į teismo bylas su melagingus straipsnius apie juos skelbusia žiniasklaida, neišnešioto kūdikio laidotuvių metu laikytas atvertas karstas, jog visuomenė galėtų įsitikinti, kad kūdikio tėvas nėra afroamerikietis.
J. Seberg paniro į depresiją, ją kamavo paranoja dėl persekiojimo, aktorė ne kartą bandė nusižudyti, kol tai galiausiai pavyko 1979-aisiais. Po kelių savaičių nuo aktorės mirties, FTB patvirtino jau seniai sklandžiusius gandus ir įtarimus, jog Biuras įvairiais būdais persekiojo J. Seberg ir jos aplinkos žmones. R. Gary teigimu, filmą „Žudyk!“ jis taip pat kūrė siekdamas užimti ir nuo tamsių minčių atitraukti J. Seberg. Prieš aktorę vykdyta FTB operacija 2019-aisiais pavaizduota vaidybiniame biografiniame filme „Seberg“ (rež. Benedict Andrews), jame amerikiečių aktorę suvaidino „Saulėlydžio“ žvaigždė Kristen Stewart, o R. Gary vaidmenį atliko prancūzų aktorius Yvanas Attalas.
Po išsiskyrimo su J. Seberg rašytojas daugiau kino filmų nerežisavo. Tačiau jo romanai buvo toliau aktyviai ekranizuojami, o R. Gary vardas kartais nurodomas ne tik prie originalo – knygos, bet ir filmo scenarijaus autorystės. Viso rašytojo kūriniai kaip kino ar televizijos filmai ekranizuoti daugiau nei dvidešimt kartų. Dar rašytojui esant gyvam pirmą kartą ekranus pasiekė ir autobiografinis, vilnietiškas „Aušros pažadas“ (Promise at Dawn, rež. Jules Dassin, 1970).
Jis buvo finansuojamas amerikiečių, tačiau labai prancūziškas darbas buvo filmuotas Prancūzijoje ir Sovietų Sąjungoje. Tiesa, ne gimtajame R. Gary Vilniuje, o tuometiniame Leningrade (dab. Sank Peterburgas). Rašytoją skirtingais gyvenimo tarpsniais (9, 15 ir 25 metų) įkūnijo skirtingi aktoriai, vyriausią – Izraelio aktorius ir režisierius Assi Dayanas; atkurta filme buvo ir šiame straipsnyje minėta scena iš filmo „Ničevo“, kuriame R. Gary vaidino su I. Mozžuchinu.
Skaitytojams veikiausiai geriau pažįstama naujesnė, šalies kino teatruose ir televizijoje ne kartą rodyta, „Aušros pažado“ ekranizacija (La Promesse de l’aube, rež. Éric Barbier, 2017). Joje suaugusį R. Gary vaidino aktorius Pierre‘as Niney, neseniai pasirodęs prancūzų epe „Grafas Montekristas“ (Le Comte de Monte-Cristo, rež. Matthieu Delaporte, Alexandre de La Patellière), o rašytojo motinos vaidmenį atliko visiems žinoma, ta pati L. von Triero „nimfomanė“ – Charlotte Gainsbourg. Daug filmo scenų vyksta Vilniuje, tik filmuotos jos ne Lietuvos sostinėje, o Budapešte ar Prancūzijos studijose.
Paminėti norisi ir 1977-aisiais į ekranus perkeltą rašytojo romaną „Gyvenimas dar prieš akis“ (1974), jame taip pat svarbus motinos vaizdinys. Romane pasakojama apie senyvą Paryžiaus kurtizanę – madam Rozą. Ji – holokaustą išgyvenusi žydė, išlaikanti namus, kuriuose rūpinasi kitų prostitučių paliktais vaikais, už tai kartais gauna atlygį iš jų motinų ar tėvų. Tarp šių vaikų auga ir alžyrietis Momo. Nors Roza žydė ir kartais turi stiprią nuomonę apie musulmonus, tačiau jaunąjį Momo augina gerbdama jo kultūrą, skatina jį mokytis arabų kalbos, domėtis religija ir t. t.
Tarp senutės, prastos sveikatos Rozos ir jaunuolio Momo užsimezga tvirtas ryšys. Už šį romaną R. Gary 1975-aisiais antrą kartą įvertintas Goncourt‘ų premija. Tai – unikalus atvejis, mat šia premija apdovanojama tik vieną kartą. Rašytojas apėjo taisykles romaną parašydamas Émile‘io Ajaro slapyvardžiu, viešumoje išgalvotą autorių vaidino rašytojo pusbrolio sūnus, o tikroji šio bei kitų É. Ajaro kūrinių autorystė nebuvo žinoma iki pat rašytojo mirties.
Todėl šis vardas figūruoja ir to paties pavadinimo filmo (La vie devant soi, rež. Moshé Mizrahi, 1977) titruose. Čia madam Rozą suvaidino prancūzų aktorė Simone Signoret (1921–1985), kadaise išgarsėjusi vaidmeniu filme su taip pat Lietuvoje augusiu aktoriumi Laurence Harvey, tą kartą už filmą „Kambarys viršuje“ (Room at the Top, rež. Jack Clayton, 1959) aktorė įvertinta „Oskaru“, dabar gi už geriausią moters vaidmenį gavo prancūzų „Cezarį“. Pats filmas įvertinas „Oskaru“ kaip geriausias tų metų filmas užsienio kalba. Vėliau romanas ekranizuotas dar kelis kartus, paskutinį – 2020-aisiais.
Šioje, itališkoje, romano adaptacijoje (La vita davanti a sé, rež. Edoardo Ponti, 2020) madam Rozą suvaidino kino legenda Sophia Loren. Beje, ne pirmą kartą vaidinusi filme pagal R. Gary istoriją, tai ji darė dar 1965-aisiais filme „Ledi L.“ (Lady L, rež. Peter Ustinov, 1965).
R. Gary, kaip ir Jean Seberg, gyvenimą baigė savo noru, 1980-ųjų gruodį nusišovė savo namuose Prancūzijoje. Pomirtiniame raštelyje prašė nesieti jo savižudybės su prieš daugiau nei metus įvykusia J. Seberg mirtimi, taip pat pripažino, jog jis yra ir É. Ajaras. Tiek R. Gary kūryba, tiek asmeninis gyvenimas dar ir šiandien domina skaitytojus ir filmų kūrėjus.
Naujausias rašytojo kūryba paremtas filmas pagal to paties pavadinimo autobiografinį romaną sukurtas kanadiečių. Drama „Baltas šuo“ (Chien blanc, rež. Anaïs Barbeau-Lavalette) pasirodė 2022-aisiais. Tuo tarpu R. Gary santykiui su Vilniumi atminti J. Basanavičiaus gatvėje, šalia namo, kuriame kadaise gyveno, 2007 m. atidengta Romualdo Kvinto skulptūra „Berniukas su kaliošu“. Pastarojoje pavaizduotas devynerių metų berniukas, rankose laikantis kaliošą, kurį yra pasirengęs suvalgyti, jog sužavėtų savo pirmąją meilę. Toks pats epizodas aprašytas ir R. Gary autobiografinėje knygoje „Aušros pažadas“.
[i] Čia ir toliau cituojama iš: Romain Gary „Aušros pažadas“. Vilnius: Baltos lankos. Vertė: Violeta Tauragienė. 2018.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas
