Scanorama
Europos kino festivalis „Scanorama“ šį rudenį jau dvidešimt trečią kartą kvies atrasti ryškiausius ir įdomiausius Europos režisierių kino pasakojimus. Kasmetinė kino šventė įvyks lapkričio 6–23 dienomis, o šiandien organizatoriai atskleidžia pirmuosius festivalio filmus.
„Intensyvus darbas dėliojant programą, kuri būtų aukštos meninės vertės ir paliktų gilų emocinį pėdsaką, jau baigtas. Šiandien kino gerbėjams pristatome keletą šių metų programos filmų, kuriuose kalbama apie skirtingų likimų žmonių vidinį pasaulį ir išgyvenimus“, – sako festivalio įkūrėja Gražina Arlickaitė.
„Ką palieka meilė“, rež. Hlynur Pálmason
Šių metų „Scanoramą“ atvers islandų režisieriaus Hlynuro Pálmasono švelni ir filosofiška drama „Ką palieka meilė“. Juosta kviečia pažvelgti į yrančios šeimos gyvenimą, kuriame meilė – didžiausia išliekanti gyvenimo vertybė, įprasminanti kasdienybę net ir po skyrybų.
Magnusas ir Ana nebegyvena kartu, tačiau vyras vis dar lankosi jų bendruose namuose, leidžia laiką su trimis poros vaikais. Kartu jie užsiima įprastomis veiklomis – žaidžia krepšinį, eina į žygius, renka uogas, grybauja.
„Scanoramos“ žiūrovams jau pažįstamas islandų režisierius šeimos santykių raidą glaudžiai sieja su Islandijos kraštovaizdžiu, kuris formuoja filmo toną, spalvas bei energiją. Vis dėlto, stebint šeimą iš šono žiūrovui natūraliai gali kilti klausimas – ar visa tai yra realybė, o gal tik vienišo, meilės pasiilgusio vyro sapnas?
„Ką palieka meilė“ buvo pristatyta Kanų kino festivalio programoje „Premjeros“. Ankstesni režisieriaus filmai „Žiemos broliai“, „Balta, balta diena“ ir „Prakeikta žemė“ rodyti Lokarno, Kanų bei kitų svarbiausių festivalių programose, pelnė pripažinimą ir leido H. Pálmasonui tapti vienu svarbiausių šiuolaikinių Islandijos kino balsų. Jubiliejinėje „Scanoramoje“ (2022 m.) žiūrovai filmą „Prakeikta žemė“ išrinko savo favoritu.
Scanorama
„Kika“, rež. Alexe Poukine
Kika – moteris, įstrigusi tarp pareigos ir aistros. Jos ilgą laiką buvęs stabilus gyvenimas staiga pasikeičia, kai ji pajaučia stiprius jausmus kitam vyrui. Tačiau romantika ilgai nesitęsia – Kika lieka viena, nėščia ir slegiama skolų. Moters išgyvenimo strategijoje atsiranda sekso paslaugų pasaulis, kuriame Kika pradeda žaisti pavojingus žaidimus, peržengdama įprastines elgesio ribas.
Belgų režisierė Alexe Poukine nesiekia šokiruoti, bet subtiliai stebi savo heroję ir nelengvus jos pasirinkimus. Filmas buvo pristatytas Kanų kino festivalio programoje „Kritikų savaitė“ ir apibūdinamas kaip šiuolaikinė, ironiška populiaraus amerikiečių filmo „Graži moteris“ versija, atskleidžianti vienišų mamų realybę bei jų nelengvą kelią į finansinę nepriklausomybę.
„Kika“ – A. Poukine ilgametraižio vaidybinio filmo debiutas. Jos ankstesni dokumentiniai pasakojimai, tokie kaip „Miegoti, miegoti tarp akmenų“, „Kas nenužudo“ ir „Kam rūpi?“ pelnė daugybę apdovanojimų prestižiniuose festivaliuose, o vidutinio metražo filmas „Palma“ nuskynė Didįjį prizą Brivo festivalyje ir žiuri prizą Klermono-Ferano trumpametražių filmų festivalyje.
Scanorama
„Kurčia“, rež. Eva Libertad
Kinas nėra deramai dėmesingas kurčiųjų patirtims. Ispanų režisierė ir sociologė Eva Libertad šį vakuumą užpildo jautriu ir reikalingu filmu „Kurčia“. Remdamasi asmenine patirtimi, aktorė Miriam Garlo kuria įtikinantį kurčios moters Anchelos personažą, kuri su vyru Ektoru ruošiasi tapti tėvais. Ši autentiška perspektyva istorijai suteikia išskirtinio ir jaudinančio tikrumo.
Filmas „Kurčia“ atskleidžia baimę dėl nežinomybės, vidinius konfliktus, motinystės iššūkius kurčio asmens dar nepriimančioje visuomenėje. Režisierė akcentuoja tarpusavio ryšio svarbą ir tylą, kurioje gali tilpti begalybė garsų.
Libertad ilgametražis filmas sukurtas remiantis to paties pavadinimo trumpametražiu filmu, kuris 2023 m. buvo nominuotas „Gojos“ kino apdovanojimuose ir jau pelnė prizų daugelyje tarptautinių festivalių.
Scanorama
„Svajonės“, rež. Dag Johan Haugerud
Kai paauglė Johana įsimyli savo mokytoją, ji nusprendžia savo jausmus išlieti popieriuje. Po metų, kai audros jos viduje jau nurimusios, intymus tekstas netikėtai atsiduria mamos ir močiutės rankose. Tai sukelia sumišimą, tačiau netrukus pirminį šoką pakeičia suvokimas, kad tekstai turi literatūrinį potencialą.
Svarstydamos, ar publikuoti kūrinį, jos leidžiasi į gilius apmąstymus apie tai, kas yra tikra, o kas – tik fantazijos? Gyvi filmo dialogai atskleidžia, kad visos trys filmo moterys susiduria su skirtingais požiūriais į meilę, seksualumą ir savęs pažinimą.
Emociškai stipri norvegų režisieriaus D. J. Haugerudo drama užbaigė jo trilogiją apie seksualumą („Meilė“, „Seksas“, „Svajonės“) ir pelnė Norvegijai pirmąjį Berlyno kino festivalio „Auksinį lokį“. Pirmieji du trilogijos filmai jau buvo pristatyti „Scanoramoje“, o artėjančiame festivalyje žiūrovai galės pasidžiaugti Berlynalės nugalėtoju.
Šiais metais Europos kino festivalis „Scanorama“ vyks lapkričio 6–23 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Alytuje, Gargžduose, Vilkaviškyje ir Visagine.
