Luko Šalna nuotrauka
Muštynių scenos, žirgais jojantys kariai, sudėtingi šuoliai ir pavojingi kritimai – kaskadininkų kasdienybė, be kurios kino pasaulis neįsivaizduojamas. Veiksmo scenų koordinatorius Saulius Janavičius apie sudėtingus sprendimus ir įspūdingus triukus galėtų pasakoti ilgai – jis yra vienas pirmosios Lietuvoje kaskadininkų komandos „Vilkas“ įkūrėjų, prisidėjęs prie kelių dešimčių Lietuvos ir užsienio filmų bei serialų.
S. Janavičiaus kuruotos kaskadininkų komandos bei aktorių suvaidintas scenas jau galima išvysti ir naujausiame režisieriaus Romo Zabarausko filme „Aktyvistas“. Filmui pradėjus kelionę kino teatruose – Vilniaus kino biuro inicijuotas pokalbis apie tai, kaip kino aikštelėje kuriami patys rizikingiausi filmo kadrai.
– Sauliau, papasakokite, kaip prasidėjo jūsų, kaip kaskadininko, kelias. Koks buvote anuomet ir kaip į darbą kino aikštelėje žiūrite šiandien?
Aš atėjęs iš jojimo srities, kiti kaskadininkai – iš akrobatikos, kovos menų, kitų sportų. Prisimenu, kad pradžioje jaunatviškas entuziazmas buvo didžiulis, bet daug ko reikėjo išmokti, mokytis reikia ir dabar. Viskas atrodė labai romantiška, tik vėliau atėjo supratimas, kad tai – įdomus, tačiau labai sunkus darbas.
Iš artimųjų teko išgirsti nuogąstavimų, kad penkiasdešimties jau būsiu luošas. Bet dabar metų man daugiau, o vis dar esu kino aikštelėje – kartais su kolegomis vis dar ir pakvailiojame. Džiaugiuosi, kad kaskadininkų grupė „Vilkas“ gyvena šiuo amatu nuo pat įkūrimo.
– Šiandien esate veiksmo scenų koordinatorius. Ką tai reiškia? Kuo tokios scenos pasižymi?
Veiksmo scenos – tai padidinto pavojingumo scenos, kuriose atsiranda rizika. Sprendžiame, ką gali atlikti aktoriai, o kokių užduočių geriau imtis kaskadininkams.
Praktika paprasta: jeigu kyla pavojus, kad aktoriai gali susižeisti, dažniausiai juos dubliuojame. Daug ką galėtų atlikti ir aktoriai, tačiau jų saugumas labai svarbus. Juk aktoriui ar aktorei susižeidus sustotų visas filmavimo procesas. Žinoma, kai kurioms scenoms reikia ir ištvermės, įgūdžių, fizinio pasirengimo, kuriuos turi tik kaskadininkai.
Kosto Kajėno nuotr.
– Jei visgi nusprendžiama, kad aktoriaus ar aktorės dubliuoti nereikia, kaip atrodo pasiruošimas scenai? Ką svarbu žinoti, ko mokytis?
Tokiu atveju aktoriai treniruojasi kartu su kaskadininkais. Įsivaizduokime, kad reikalinga scena, kurioje žmogus eina gatve ir yra nušaunamas. Jei vaidina aktoriai, kurie tokiam kadrui neturi patirties, mokome juos nukristi – naudojame apsaugas, čiužinius.
Krentant reikia žinoti, kada kūną atpalaiduoti, o kada atlikti tam tikrus judesius. Jei viską pavyksta padaryti, čiužinukai plonėja, apsaugų mažėja, galiausiai jie visai dingsta. Jei triukai daromi žolėje, kartais supurenama žemė, kad kristi būtų minkščiau.
– Praėjusią savaitę kino teatrus pasiekė režisieriaus R. Zabarausko juosta „Aktyvistas“. Čia sudėtingas scenas atliko ne tik kaskadininkai, bet ir aktoriai. Ar galite papasakoti daugiau?
Filme žiūrovai išvys pabėgimo, šuolio iš didelio aukšto, muštynių scenas. Dalį jų iš tiesų atliko ir patys aktoriai, tarp kurių – Robertas Petraitis. „Aktyvisto“ scenoms nemažai repetavome – bandėme tam tikras reakcijas, tikroviškus nukritimus.
Kai dirbi su aktoriais, kurių akys dega, kurie nori sužinoti, įsigilinti į techniką, procesas labai malonus. Beje, dalis muštynių scenų repeticijų vyko ant stogo, sykį – net NATO viršūnių susitikimo 2023-iaisiais metu. Tąsyk kovos scenos repeticijas reikėjo nutraukti dėl aplink skraidžiusio malūnsparnio (juokiasi).
– Ar filme tenka prisidėti ir prie kūrybinių sprendimų, padėti režisieriui, komandai?
Nori ar nenori, prisidėti prie kūrybinių sprendimų tenka. Režisieriui galiu pasiūlyti bent kelias opcijas, kaip nufilmuoti įspūdingiau, o kaip – ekonomiškiau. Jeigu filmuojama netradicinė, neišbandyta scena, daug ruošiamės, žiūrime, kas gaunasi, o kas keistina.
Daug kas priklauso nuo filmavimo grupės – režisieriaus, operatoriaus, pirmojo asistento – kokį toną jie užduoda. „Aktyvisto“ atveju džiaugiuosi, kad režisierius Romas Zabarauskas dalyvavo visose repeticijose, o pasiruošimą pradėjome labai anksti. Puiki komunikacija, vietoje sprendžiami kylantys klausimai, stebėjimas, kas atitinka personažo charakterį, lemia ir rezultatą ekrane.
– Išduokite, kaip kaskadininkai jaučiasi prieš sudėtingus triukus.
Dažniausiai jauti adrenaliną – taip į sudėtingą sceną natūraliai reaguoja kūnas. Atliekant triuką iš pradžių sunkiau psichologiškai, bet kai įsitikini, kad viskas saugu, atlikti tam tikrą veiksmą tampa paprasčiau.
Aukštuminis kritimas ar šuolis į vandenį nėra tokie baisūs, kai atsiranda pasitikėjimas ir psichologija nebėra pagrindinis motyvas. Jei žinai, kada palenkti galvą, kada išsitiesti, atsiranda motorika – kūnas dirba pats, daug kas daroma automatiškai. Visuomet sakau, kad svarbiausia yra draugauti su savo mintimis bei galva ir bereikalingai nerizikuoti.
Luko Šalna nuotrauka
– Treniruotis kaskadininkams tenka kasdien?
Kaskadininkai turi mokėti įvairiausių dalykų. Kuo daugiau įgūdžių turi, tuo esi patrauklesnis si kaip profesionalas. Vienas kitą mokome tam tikrų niuansų, todėl organizuojame bendras treniruotes, kurių metu bandome kritimus ar kitus akrobatinius triukus. Tačiau dažniausiai treniruojamės atskirai.
Niekad negali tapti tokiu profesionalu, kuris žino viską. Tam tikros sritys reikalauja įsigilinimo, skambučių užsienio kolegoms. Kiekvienai sudėtingesnei scenai reikia atlikti namų darbus, pasiruošti. Beje, kiekvienas turime savo „prieskonį“, todėl kiekvieną triuką atliekame skirtingai. Kūno sudėjimas, pojūčiai, įgūdžiai yra individualūs kiekvienam žmogui.
Luko Šalna nuotrauka
– Koks projektas ar scena per šiuos metus jums įsiminė labiausiai?
Vienas didžiausių projektų, prie kurių teko dirbti – Maroke ir Ispanijoje filmuotas režisieriaus Ridley Scotto filmas „Dangaus karalystė“. Dirbome šešias dienas per savaitę – buvo labai įdomu, tačiau filmavimų pabaigoje jautėmės gerokai pavargę.
Gerai prisimenu vieną kautynių sceną: dešimties metrų aukščio bokštas, nuo kurio nusileidžia tiltas, ir vienu metu nuo jo krentantys degantys kaskadininkai. Reikėjo stebėti, kad penkiolika žmonių nesukristų vienas ant kito, juos užgesinti ir dar užtikrinti, kad scena atrodytų įtikinamai bei gerai.
– Ar filmavimus keičia tobulėjančios technologijos, specialieji efektai, dirbtinis intelektas?
Keičia. Buvo laikas, kai filmavome ant juostos – dabar galime daryti daug daugiau dublių. Kadre jau lengviau ką nors pašalinti ar pataisyti. Pavyzdžiui, jei aktorius visai nemoka joti, šalia žirgo eina ir jį veda kino aikštelės personalas. Postprodukcijoje papildomas žmogus tiesiog išimamas.
– Kokių filmų ar projektų šiandien laukiate labiausiai? Gal turite mylimą žanrą ar režisierių, su kuriuo norėtumėte bendradarbiauti?
Pasiilgau geros komedijos ar pasakos, kuriose būtų galima nukrypti nuo logikos. Norisi filmo, kuriame vieno ar kito poelgio nereikėtų pateisinti, o filmuojant būtų galima šiek tiek paišdykauti.