KINFO archyvas
Lietuvoje startuoja nauja iniciatyva „Atitrūk legaliai – pamatyk čia!“, kuri keičia požiūrį į filmų ir serialų žiūrėjimą, kovoja su piratavimu ir skatina naudotis legaliomis turinio platformomis. Iniciatyva sujungia patrauklią informaciją, interaktyvius įrankius ir įkvepiančias istorijas, kurios įrodo, kad legali pramoga yra ne tik paprasta, bet ir būtina. Tarptautinio Vilniaus kino festivalio „Kino pavasaris“ direktorius Algirdas Ramaška dalinasi įžvalgomis apie tai, kaip piratavimas veikia kino industriją.
Kultūros ginklas iš Rytų
Ankstyvaisiais „Kino pavasario“ metais festivalis susidurdavo su rimta problema – Baltijos šalių kino platinimo rinka buvo glaudžiai susijusi su Rusija. Pastaroji pirkdavo filmų teises visai buvusios Sovietų Sąjungos teritorijai. Filmai buvo superkami už grynuosius pinigus, be jokių sutarčių ar mokesčių, ir platinti be taisyklių. Taip vos po kelių savaičių nuo premjeros filmai atsidurdavo televizijoje, kurią matydavo ir Lietuvos žiūrovai. Tokia praktika menkino festivalių reikšmę.
Rusijos noras valdyti filmų teises nebuvo tik verslas. Ramaška pabrėžia, kad tai – kultūrinės įtakos strategija. Per filmus, per televiziją, per popkultūrą galima daryti stiprią įtaką visuomenei. Štai kodėl Rusija siekia pirkti teises Baltijos šalyse net ir šiandien, kai prasidėjo karas Ukrainoje. Tokiu būdu festivaliams tenka rinktis – bendradarbiauti su rusiškomis įmonėmis arba atsisakyti rodymo. „Mes atsisakome, nes nenorime turėti verslo santykių su Rusija,“ – sako Ramaška.
Kai žiūrovas apvagia pats save
Nelegalus turinio platinimas kenkia ne tik kūrėjams ar festivalio organizatoriams, bet ir patiems žiūrovams. Ramaška prisimena atvejį, kai pora filmą salėje slapta filmavo paprasta kamera. „Jie apvagė save, nes tokio filmo, kaip „Aštuoni kalnai“, negali patirti mažame ekrane – prarandi visą kalnų didybę, kūrėjų sumanymą ir atmosferą,“ – sako jis. Kitaip tariant, piratavimo metu žmogus atima iš savęs galimybę patirti kino magiją.
Piratavimo mastą geriausiai iliustruoja filmo „Parazitas“ atvejis. Po triumfo Kanų festivalyje šis filmas pelnė dar per 200 apdovanojimų, o vėliau ir „Oskarą“. „Kino pavasaris“ laukė, kad galėtų parodyti filmą savo programoje, tačiau vasario mėnesį auditorija jau buvo jį matę nelegaliai. Ramaška prisimena, kad pristatydamas programą organizacijoms prieš festivalį paklausė: „Kas jau matėte šį filmą?“ Ir aštuoni iš dešimties pakėlė rankas. Rezultatas – prarastos pajamos ir nuostolis festivaliui.
Vienas filmas išlaiko devynis
Kino platinimas yra labai rizikingas verslas. Ramaška atskleidžia, kad iš dešimties nupirktų filmų septyni būna nuostolingi, du – vos atsiperka, o vienas turi atpirkti visus kitus. Jeigu būtent šis „auksinis filmas“ patenka į piratų rankas ir žiūrovai jį pamato nelegaliai, visa sistema griūva. „Kai žmonės žiūri piratinius filmus, jie pavagia po aštuonis ar devynis eurus. Atrodo smulkmena, bet jeigu taip elgiasi tūkstančiai, nuostoliai tampa milžiniški,“ – aiškina jis.
Algirdas Ramaška prisimena situaciją, kai diskusijoje apie piratavimą, į susitikimą atėjęs Seimo narys demonstravo prezentaciją, bet kartu jo kompiuteryje matėsi nelegaliai parsisiųsti filmai. Tokia akimirka, anot festivalio vadovo, yra itin simboliška – kaip galima kalbėti apie kovą su piratavimu, kai pats esi jo dalyvis? Ramaška tuomet atsistojo ir pareiškė, kad tokiame „cirke“ nedalyvaus. Pasak jo, piratavimas yra ne tik įstatymų pažeidimas, bet ir nepagarba kūrėjui bei visai auditorijai.
Vaikai kaip moralinis kompasas
Ramaška sako nebetikintis, kad suaugusius galima perauklėti. Tačiau vaikams jis nevengia tiesiai sakyti: „Jeigu jūsų tėvai žiūri piratinius filmus – jie vagia.“ Tokia atvira kalba veikia, nes vaikai pradeda klausti tėvų, kodėl jie taip elgiasi, ir šeimoje atsiranda spaudimas. Anot jo, būtent vaikai gali tapti pokyčio jėga – jie priverčia suaugusiuosius bent jau susimąstyti, ar tikrai „truputį pavogti yra gerai“.
Dar vienas šokiruojantis atradimas – tyrimai parodė, kad virš 90 proc. mokytojų mokyklose rodo filmus, tačiau dauguma tai daro naudodamiesi nelegaliais šaltiniais. Tai reiškia, kad vaikai iš pačių autoritetų mokosi, jog vogti yra normalu. „Jeigu mokykloje žiūrima piratinė produkcija, tai kaip galima kalbėti apie sąžiningą ugdymą?“ – retoriškai klausia Ramaška.
Milijardinė šešėlinė industrija
Pasaulinis piratavimas yra ne pavieniai veiksmai, o galinga šešėlinė industrija, kurioje sukasi milijardai. Kovoti su ja smulkiais projektais ar pavienėmis akcijomis yra beviltiška. „Tai ne vieno festivalio ar šalies problema – tai globali industrija, kuriai mes tiesiog nepajėgūs pasipriešinti tradiciniais būdais,“ – konstatuoja Ramaška.
Kaip spręsti šią problemą? Vienas veiksmingiausių pavyzdžių, anot jo, yra Vokietija. Ten, prisijungus prie nelegalios platformos, vartotojas pirmiausia gauna įspėjimą, o jei vis tiek naudojasi – gauna apie 150 eurų baudą. Surinkti pinigai pervedami kūrėjams. Tai kelia diskusijų dėl interneto tiekėjų atsakomybės, bet realiai sumažina piratavimo mastus.
Nepaisant visko, Ramaška išlieka optimistas. Jis tiki, kad pokyčius galima sukurti tik per sistemingą edukaciją. Jei pradinėse klasėse kiekvienas vaikas išgirstų, kas yra piratavimas, kokią žalą jis daro ir kodėl tai yra vagystė, po keliolikos metų turėtume kitokią visuomenę. „Tai turėtų būti privaloma ugdymo dalis, kaip ir matematika ar istorija. Tik taip galime užauginti kartą, kuriai legalus turinys bus savaime suprantama vertybė,“ – pabrėžia jis.
Daugiau informacijos projekto internetinėje svetainėje pamatykcia.lt.
Projektą „Žiūrėk legaliai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.