Marija Stonytė studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) vaizdo režisūrą. Jauna režisierė daugeliui žinoma dėl trumpametražio filmo „Paskutinis žmogus, su kuriuo kalbėjau“, kurį sukūrė kartu su režisiere Marija Kavtaradze. 2011 metais kasmetiniuose kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ šis filmas laimėjo akademiniam jaunimui skiriamą specialųjį prizą – „Sidabrinės gervės kiaušinį“. Merginos režisuotų projektų kiekis metams bėgant didėja. Bet tai palikime Jūsų įdomumui ir smalsumui. Panaršykite, ką yra nuveikusi ši jauna ir veikli mergina.
Marinos Juralevičiūtės nuotrauka
Šįkart su Marija kalbėjomės apie… beveik viską: pabėgimą trumpam į užsienį, ilsėjimąsi nuo filmų, apie mėgstamiausius filmus (juk nuo kino nepabėgsi!), žmonių stebėjimą troleibusuose, paskutinę skaitytą knygą, muziką… ir desertui – apie naują jos ir prodiuserio Aivaro Šidlos kuriamą filmą „Riksmas mėnesienoje“.
Į ausį pakuždėjo, kad buvai išlėkusi po pasaulį pasiblaškyti?
Pastarąjį pusmetį vis kažkur būdavau. Vasarą buvau Indijoje, dirbau Bolivude. O visai neseniai grįžau iš Portugalijos, kur buvau išvykusi pagal mainų programą.
Ko pasisėmei kaip režisierė?
Pradėjau vertinti tai, ką turiu. Supratau, kaip gera yra būti savo šalyje. Ir toje mūsų akademijoje (Lietuvos muzikos ir teatro akademija – aut. pastaba) žmonės skundžiasi, kad kino situacija yra nekokia, mažai finansavimo, sunku jo rasti.
Iš kitos pusės – gyvendama pusmetį Portugalijoje pajutau, kad čia žmonės labai nori kurti, dėstytojai suinteresuoti. Tačiau kaip ir Lietuvoje, taip ir Portugalijoje, žmonės skundžiasi tomis pačiomis problemomis. Tačiau manau, kad Lietuvoje kino kūrimu žmonės užsidegę labiau. Pasiilgau namų, filmų kūrimo, nes ten nelabai buvo galimybių to daryti…
Tai pasiilgsti, ilgiesi tada, kai kažko netenki?
Gal… Nors man visada čia buvo gerai. Man čia labai patinka, noriu čia būti, o užsienyje tiesiog pamatai, kaip yra kitur, pasikeičia požiūris… bet čia yra gerai. Lietuvoje yra galimybių kinui augti.
Galbūt įžvelgei tam tikrus kino skirtumus?
Portugalijoje kino situacija panaši į Lietuvos, tačiau gal ten mažiau menininkų, suinteresuotų dėstytojų, kuriems tai rūpėtų. O Indijoje pamačiau, kad žmonės gyvenime turi dvi pramogas – nueiti į restoraną arba nueiti į kiną. Ten pusė jų gyvenimo yra susiję su kinu. Ir šiaip, Bolivudas yra milžiniškas, ten kino industrija vaidina didžiulį vaidmenį.
Bolivudas neatsiejamas nuo šokio kine. Beveik kiekviename filme galime tai pamatyti. Juokaujama, kad net Bolivudo siaubo filmuose pamatysime sceną, kurioje šoks aktoriai…
(Juokiasi). Tai visiška tiesa. Aš pati šokau visą mėnesį, nuolatos. Net ir visa kūrybinė komanda, kuriai nereikia būti kadre, kuomet filmuojama, net ir jie šoka.
O ką veiki gyvenime, kai nekuri filmų? Kaip Tu nuo jų pailsi?
Aš turiu dar ir kažkokį gyvenimą… (šypsosi) Kai tik turiu progą, keliauju. Bet vis vien tai, kuo domiesi, nuo tavęs niekada nepabėga, mano atveju, tai yra kinas.
Tikrai nepabėgi. Susidaro įspūdis, kad tavo filmuose dominuoja žmonės, jų gyvenimai, pasirinkimai… Kodėl?
Kiekvienas filmas yra apie žmogų ir apie tai, kas tau svarbu. Net jei filmuojamas skruzdėliukų gyvenimas. Natūraliai stebiu aplinką ir žmonės (personažai) pasakoja tas istorijas. Kiekvienas išgyvena savo dramas, o tai man įdomu. Dėl to labai domiuosi ir dokumentiniu kinu. Man pats įdomiausias dalykas – vaidybinio ir dokumentinio kino sąveika. Man atrodo, kad ribų tarp to nėra. Tai yra beveik tas pats, be to, tai kino ateitis. O dokumentiniame kine, žmogus visada yra centras.
Marinos Juralevičiūtės nuotrauka
O kaip vertini Lietuvos dokumentinių ir vaidybinių filmų santykį? Provokuočiau sakydamas, kad mūsų dokumentinis kinas yra visa galva aukštesnis už vaidybinį, kuris dar tik pradeda dygti.
Mes turime labai stiprių dokumentikos kino autorių ir darbų… bet kodėl? Tiesiog ta tradicija… net nežinau kodėl (atsisuka į prodiuserį Aivarą Šidlą, abu ilgai galvoja).
Aš bandau suprasti, kodėl apskritai kuriami filmai, ir ieškoti kažkokių pavyzdžių. Šalyse, kuriose yra daugiau „mistikos“, „nerealumo“, pavyzdžiui, Indijoje, visi šoka, dainuoja, tai lyg pasakų pasaulis. Nes jų realybė – lakstyti neapsirengus, purviname mieste, gyvenant degtukų dėžutėje. Čia, Lietuvoje, mes tiek daug to išgyvenome.
Sovietmečiu žmonės labiau jautė norą kažką pasakyti, žinia buvo protestas… Čia galima nagrinėti labai daug aspektų, bet manau, kad Lietuvoje menu žmonės labai norėdavo išreikšti paslėptą kovą, todėl reikėjo rodyti žmones realiose situacijose, labiau apie tai, kas vyko, bet „užslėptai“, tam, kad to nepastebėtų, necenzūruotų SSRS valdžia. Gal dėl to mes neturėjome laiko panirti į fantazijų pasaulį, nes buvo konkrečios aplinkybės. Gal žmonės labiau norėjo kalbėti apie žemiškus dalykus, tam, kad tose situacijose, pavyzdžiui, filmo „Niekas nenorėjo mirti“ siužete, galėtų „užslapstyti“ savo pasipriešinimo minčių prieš tą režimą. Tačiau, tai tik mano versija.
Man atrodo, kad svarbu turėti apie ką kalbėti, o tada nėra didelio skirtumo, ar tai dokumentinis, ar vaidybinis filmas. Jeigu žinai apie ką nori sukurti filmą, tada forma nebėra svarbi. Aš manau, kad šios kino sritys gali „sugyventi“. Ateityje aš pati žadu nagrinėti šią sąveiką.
Grįžkim prie tavęs. Filmai ant kurių laikosi Tavo pasaulis?
Ne kartą esu minėjusi, bet kaip yra, taip yra, filmas, kuris man yra… tiesiog įkvėpimo šaltinis, aš jį žiūriu reguliariai – „Bufalas ’66“ (Buffalo ’66, 1998).
Šis filmas man yra pavyzdys, kaip autorius visiškai laisvai daro tai, ką nori, kaip nori ir jis gerai žino, ką nori pasakyti. Jis man yra pats gražiausias savo mintim, forma. Visada jį žiūriu prieš darydama montažą, jei man reikia kažkaip „pasikrauti“ – aš pasižiūriu tą filmą.
Gal pagal tematiką ir neatrodys labai išskirtina, bet mėgstu Larso Von Triero filmus. Reiškiu didžiausią pagarbą tokiam autoriui, kurio visa kūryba yra paremta principu „5 abstractions“. Jis visiškai neturi ribų, nestabdo savęs, visą laiką kažką atranda, jis yra vienas iš didžiausių kino atradėjų, kuris pats sau kuria kliūtis, kurios jam padeda sukurti savo filmus.
O kokių filmų dažniausiai vengi, nemėgsti?
Labai pretenzingų – dirbtinų filmų. Labai gerbiu autorius, kurie pasirenka laisvą formą, bet jie turi konkrečią mintį, sumanymą ir t.t. O yra autorių, kurie yra dirbtinai poetiški… Neseniai žiūrėjau filmą „Raganosių sezonas“ (Rhino season, 2012). Nenoriu daug jo kritikuoti, bet norėjau sušaudyti ekraną, man jis labai nepatiko. Autorius nelabai žino, apie ką daro filmą, turi raganosį, na va, gal jį apversiu? Šiaip sau. Ir bando kažkaip apdumti akis, kad tai yra kažkoks sprendimas, mintis… Iš tikrųjų aš manau, kad tai pretenzinga, dirbtina.
Italų filosofas, semiotikas, rašytojas Umberto Eco savo knygos „Rožės vardas“ postilėje teigia, kad įkvėpimas yra tai, ką neretai kūrėjai stato ant pjedestalo, todėl autorius sakydamas, jog dirbo pagautas įkvėpimo – meluoja. Jis akcentuoja, kad genijus – tai 20 procentų įkvėpimo ir 80 procentų prakaito. Sutinki ar prieštarauji tokiai minčiai?
Visada yra tas atspirties taškas – pirminė idėja. Tai galėčiau pavadinti įkvėpimu.
O tada pradedamas darbas. Jeigu jo neatsirastų, tokių idėjų, mažų dalykų, kurie įkvėpia, nebūtų. Važiuojant troleibusu, tu sutinki trisdešimt žmonių, kurie su tavimi važiavo tris stoteles. Kiekvienas iš jų gali tapti tavo įkvėpimo, atspirties tašku.
Trumpam sustokim… Stebi žmones troleibuse?
Aš ne tik juos stebiu, aš juos fotografuoju, persekioju.
Bet juk žmonės bijo fotoaparatų, kamerų…
Taip, visuomenė yra išgąsdinta televizijos. Žmogui iškart yra kažkokia atstūmimo reakcija – patraukit šitas kameras nuo manęs! Kažkada dar bijodavau, dabar tiesiog traukiu tą fotoaparatą ir fotografuoju. Labai daug kartų gyvenime esu patekusi į tokias situacijas, kai reikėjo bėgti, nes užtaikiau ant „marozų“, piktų ponių, bet… buvo verta. Iš to gimė naujos istorijos, nuotykiai, personažai.
Marinos Juralevičiūtės nuotrauka
Grįžtam prie įkvėpimo.
Tai va, įkvėpimas yra kasdien, didesnis ar mažesnis. Jei esi atviras, jį kvieti, jis pas tave gali labai greitai ateiti. Jei tik pradėjus dirbti yra viltis, kad kažkas bus, tada darbas pradeda generuoti naujus atsipirties taškus, toliau kurti ir tada kažkas pavyksta.
Kas sunkiausia kuriant filmą?
Gimsta idėja, geresnė ar blogesnė, bet svarbu, kad rezultatas man patiktų. Didžiausias iššūkis – sugebėti išlaikyti tą pasiryžimą ir padaryti taip, kaip tu sugalvojai. Visada atsiranda techninių problemų, buitinių situacijų, netgi psichologinių dalykų, kai imi savimi abejoti… Tad svarbiausia – išsaugoti savo viziją.
O jaunam žmogui sunku kurti filmą?
Lietuvoje yra daug gerų žmonių (šypsosi). Iš esmės, gal dėl to, kad mūsų yra mažai, Lietuvoje kultūros nėra daug, todėl visi yra pasiryžę padėti, dirbti. Štai aktorius Ainis Storpirštis. Neužtektų rankos pirštų suskaičiuoti, keliuose studentų režisuojamuose filmuose dabar jis vaidina. Kiek iš šių filmų kūrėjų jam kažką mokėjo? Nė vienas! Jis dirba, jis užsidegęs. Žmogus supranta, kad reikia daryti. Arba, pavyzdžiui, aktoriai Marija Korenkaitė, Sergejus Ivanovas. Jie ateina į aikštelę, žino, kad negaus jokio atlyginimo, bet jų požiūris į darbą – atsidavimas visa širdimi.
Kartais su patirtimi ateina ciniškumas aplinkai. Labai dažnai žmonės, kol dar nėra susidūrę su tomis kino kūrimo problemomis, mąsto, kad galima paskambinti „žvaigždei“ ir paklausti, o gal… Kol esi jaunas, tol turi būti naivus ir nebijoti sustabarėti. Mano tikslas – visą gyvenimą išlaikyti tokį požiūrį, nebijoti. To linkiu ir kitiems režisieriams, prodiuseriams, jauniems žmonėms.
Jeigu į tave įdėmiai pažiūrėtų ir rimtu balsu paklaustų, Marija, kokie yra tavo kuriami filmai, ką atsakytum?
Tai yra žmonės, patekę į ribines situacijas, kai jie turi priimti sprendimą, o nuo priimto sprendimo priklausys jų gyvenimas. Žmogus išgyvenantis kažkokį perversmą. Ir tie momentai, kai reikia rinktis…
Priėjome iki pokalbio dalies apie naująjį Marijos filmą, kurį prodiusuoja Aivaras Šidla. Kol kalbėjomės su mergina Aivaras maigė telefoną, tačiau įdėmiai klausėsi mudviejų pokalbio.
Tad, Aivarai, kaip čia viskas vyko, kad pradėjai dirbti kartu su Marija?
Studijuoju LMTA meno vadybą. Marija mane pasikvietė kurti naują filmą, tad esu atsakingas už jo prodiusavimą. Tai pirmasis mūsų bendras darbas. Esu dar tik pirmakursis, tad didele patirtimi pasigirti negaliu, tačiau teko padirbėti su Armu Rudaičiu (filmo „Avarija“ režisierius), su užduočių scenarijumi „Kino pavasaryje“ ir keletas kitų darbų, susijusių su prodiusavimu.
Kuriate naują filmą „Riksmas mėnesienoje“. Tai tarsi aliuzija į Juozo Apučio novelę „Horizonte bėga šernai“?
(Abu papildydami vienas kitą) Tai net ne aliuzija, o tikra šios knygos ekranizacija (abu juokiasi)! Tai bus mano trečiojo kurso ir Aivaro pirmojo kurso atsiskaitomasis darbas (kursinis darbas). Užduotis – lietuvių autoriaus kūrinio ekranizacija.
Kaip bandysite Juozo Apučio rašytą kūrinį ekranizuoti kine?
Kuriame filmą, remdamiesi istorija, kurią parašė J. Aputis. Kūrinio mintį mes vaizduojame šiais laikais. Gal mūsų personažas neturės kupros, bet visa tai, ką rašė autorius, bus. Filmu mes norime išreikšti pagarbą jam ir parodyti kaip kūrinys gali būti pavaizduotas kinematografiškai.
Mūsų filme randasi personažas, kurio visiškai nėra J. Apučio novelėje, tačiau jis padės dramatinėse situacijose atskleisti istoriją. Literatūros kūrinys skiriasi nuo filmo – kine negali būti tiesiog vien jausmas net pačiame tuščiausiame kadre… Jokiais būdais nenorime „perrašinėti“ autoriaus istorijos.
Marinos Juralevičiūtės nuotrauka
Ar jau galime kalbėti apie aktorius, kurie vaidins jūsų filme?
Ir galima ir negalima (šypsosi). Kuprelį, kuris yra pagrindinis personažas, palikime paslaptyje. O visi kiti žmonės, pavyzdžiui, Julija ir t.t. bus mūsų akademijos studentai, o kai kurie iš Mažosios teatro studijos.
Pagrindiniai mūsų personažai – senis ir jauna mergaitė. Visi kiti – antraeiliai. Filme jie du – prieš visą pasaulį. Yra jie ir yra aplinka. Bet jie nėra kartu. Jie yra atskirai, vieniši.
Kas sunkiausia kuriant naująjį filmą?
Dar tik pati kūrimo pradžia (susižiūri vienas į kitą, lyg svarstydami, kuris kalbės pirmiau).
A: Didelių norų įgyvendininimas. Didžiausi sunkumai su rėmėjais. Esame dar tik studentai, didelio vardo neturime, tad reikia stengtis, ieškoti, „prakaituoti“ iš kur galima gauti visko, nes jeigu kažko negauni, tai viskas gali žlugti.
M: Šiaip sunkiau yra bendrauti su firmomis, rėmėjais nei su aktoriais.
Kas sunkiausia dirbant kartu?
A: Turbūt susitikti laiku. Viskas toliau lyg ir gerai.
M: Iš tikrųjų viskas labai gerai. Įdomus reiškinys apie kurį vakar pagalvojau – žmonės būna visiškai nepažįstami, kažkas rekomenduoja, atsiunčia numerį ir va, pradedi labai daug bendrauti su nauju žmogumi, dirbti… Ir viskas vyksta sklandžiai, idėjos dėliojasi. Džiaugiuosi, kad pavyksta sutikti tinkamus žmones.
Kai nagrinėjai J. Apučio novelę, ar labai „nukentėjo“ filmo scenarijus: braukymai, pildymai, vėl išbraukymai?
M: Iš tikrųjų nemažai… Pati praėjau tą kelią kaip žiūrovas: tikėjau vienu, suabejojau kitu, kažką naujo atradau. Būtent atradau. Dabar tai, ką pajutau, reikia perkelti į filmą.
Ar bus filme kraštutinimų? Kaip, pavyzdžiui, tavo ir Marijos Kavtaradzės filme „Paskutinis žmogus, su kuriuo kalbėjau“?
M: Hmm, visko bus. Tik gal ne taip tiesiogiai. Žmonėms gal netiesiogiai reikės įveikti save, kitus, priimti didžiausius sprendimus ir pasirinkti. Tas pasirinkimo momentas tikrai bus… Daugiau detalių dar nenoriu atskleisti, juk bus neįdomu žiūrėti.
Po ilgo Marijos kamantinėjimo nusprendžiau užduoti dar kelis trumpus klausimus ir užbaigti mūsų pokalbį mintimis, kurios iš esmės tiesiogiai nėra susijusios su mūsų pokalbiu. Tačiau net ir paprasti klausimai, ir dar paprastesni atsakymai, galbūt leis kitaip pažvelgti į Mariją.
Marinos Juralevičiūtės nuotrauka
Klausimai pabaigai:
Paskutinis matytas tavo filmas?
Hmm, net neprisimenu… Aj, žinau! „Jaunikliai“ („The Brood“). Filmas apie psichoanalizę, toks „nurautas“. Mane labai domina psichoanalizė, žmonių sugebėjimas daryti psichologinę įtaką, nes man atrodo, kad režisieriaus darbas yra apie tai, bet ne iš blogosios pusės. Tas filmas baisus, man patiko.
Paskutinė skaityta knyga?
Vakar baigiau Frederico Begbedero „Meilė trunka trejus metus“. Mmm… Gera, patiko. Meilė trunka trejus metus.
Paskutinė klausyta daina?
Kažkokia „hipsteriška“ (juokiasi). Tai buvo youtube‘as. Jeigu pasakyčiau, bet kokią, nesumeluočiau, bet iš principo noriu prisiminti tą (tuo metu „užgrojo“ Marijos telefono skambutis).
Marija pažadėjo prisiminti, tuo mūsų pokalbį ir užbaigėme.
P.S. Judant pokalbiui į pabaigą, uždaviau vieną klausimą Marijai, kurį nutariau palikti epiloge.
Kiekvienas filmas kaip ir plaukiantys laivai, neša tam tikrą žinutę – kokią neš tavo naujasis filmas?
Marija kiek pagalvojo ir pasakė: „Aš tau pasakysiu, bet tu pagalvok, ar tai reikia minėti šiame mūsų pokalbyje. Nesinori atskleisti visų kortų, nes žmogus žinutę turi suprasti pamatęs filmą, o ne dar prieš jį…“
Pagalvojau. Nesakysiu.
Tikrai, geriau palaukime naujojo Marijos Stonytės filmo, ir kiekvienas pagalvokime, kokią žinutę jis siunčia.
