Aš kažkurią naktį bescrollindamas internetinius vaizdelius bandydamas užmigti užkliuvau už tokio keisto kompiuterinio žaidimo – atrodo tiesiog vaikštoma po kažkokią metro stotį, tuo pačiu koridoriumi, tiesiog ieškant išėjimo. Pasirodė visiškai neįdomu. Tiesiog kažkoks besikartojantis galvosūkis, kuriame žaidėjas neranda kaip išeiti iš koridoriaus.
Tik žiūrint filmą „Exit 8“ paaiškėjo, jog tas mano atsitiktinai matytas žaidimas yra, šiaip, visiškas fenomenas. Indie žaidimo „Exit 8“ parduota daugiau negu milijonas su puse kopijų. Būtent pagal šį žaidimą pastatytas ir filmas tokiu pat pavadinimu. O žiūrint filmą labai aiškiai supratau kodėl toks populiarus buvo ir žaidimas.
Siaubo filmai yra biški kaip aštrus maistas, arba, sakykim, liūdna muzika. Mes, žiūrovai (arba valgytojai) – kaip ir patiriam ne iki galo malonius jausmus. Skauda, liūdna, baisu, bet visa tai vyksta mūsų pačių kontrolės rėmuose. „Exit 8“ puikiai žaidžia tokia liminalia baime. Veiksmas toks paprastas, jog iš pradžių atrodo, kad nieko nevyksta – vyras eina per metro koridorių, žiūri į ženklą „Exit 8“ ir bando išeiti. Bet pasirodo, jog išeiti neįmanoma. Vienintelis būdas judėti į priekį – pastebėti kažką keisto, kažkokią “anomaliją” koridoriuje. Tik ją pastebėjus galima judėti toliau. Kitu atveju – tenka grįžti į pradžia. Ir čia ir gimsta siaubas. Ne iš kraujo, monstrų ar efektų, o iš tos baimės suklysti, iš obsesijos, kai iš esmės vienintelis priešas yra tavo pačio dėmesys. Ir šio filmo metu, aš, kaip žiūrovas, visiškai pergyvenu šitą jausmą.
Režisierius Genki Kawamura kompiuterinio žaidimo logiką pavertė filmu apie stebėjimą, klaidas ir savotišką sąmonės trūkinėjimą. Visas filmo veiksmas ir yra ta tyli, nepastebima siaubo forma. kai pasaulis atrodo vis tas pats, bet kažkur giliai jauti, kad kažkas pasikeitė. Ir man atrodo, jog filmas ir patį žiūrovą priverčia būti budriu iki paranojiškos ribos – stebime kiekvieną kadrą, patys ieškome ar kažkas koridoriuje pasikeitė, kol galiausiai, kai jau pasijaučiame ramūs filmas mus ir pagauna dėl ne dėl to kas rodoma, o dėl to kaip pats kūrinys mus išmokė bijoti.
Estetiškai „Exit 8“ irgi atliepia visus lūkeščius – minimalistinis, sterilus koridorius, ilgi, nenutrūkstantys kameros judesiai tik dar labiau įvilioja į tą sapnišką filmo logiką.
„Exit 8“ nėra apie bandymą nuo kažko pabėgti. Greičiau kaip tik, tai filmas apie sąmoningumą, apie tą trapų momentą, kai pastebi, kad kažkas ne taip, ir sprendi – apsimesti, jog viskas gerai, ar sustoti ir pažvelgti į savo baimei į akis. „Exit 8“ yra labai efektyvus dėl priminimo, jog tikrasis siaubas labai dažnai pasirodo ne iš tamsos, o slypi ten ką aiškiai matome dienos (arba koridoriaus) šviesoje.
Filmas „Exit 8“ kino teatruose bus rodomas jau nuo spalio 31 dienos.