Lietuvos kino centro prie Lietuvos kultūros ministerijos direktoriui R. Kvietkauskui
Lietuvos kinematografininkų sąjungos Animatorių gildijos
VIEŠAS PAREIŠKIMAS
Dėl 2013 metų paraiškų svarstymo rezultatų
2013 balandžio 19 d.
Vilnius
Šių metų Kino tarybos kino projektų svarstymo rezultatai yra neteisingi Lietuvos animacijos kūrėjų atžvilgiu.
Šiuo pareiškimu raginame Lietuvos kino centro direktorių dar kartą pamąstyti apie animacinių filmų projektų finansavimą. Jeigu Kino centro požiūris į Lietuvos animaciją nepasikeis, tai turės lemtingų pasekmių tolesniam šios meno rūšies išlikimui.
Animacinio kino visiško nefinansavimo neigiami aspektai:
1. Lietuvos Kultūros ministerija nefinansavo profesionalių animacinių filmų gamybos projektų 2010–2012 metais. Per paskutinius ketverius metus buvo skirtas dalinis finansavimas tik vienam lietuviško animacinio filmo gamybos projektui. Kitų režisierių projektai tendencingai nebuvo finansuoti. Taip yra žlugdoma lietuviškos animacijos gamybinė industrija, prarandami profesionalai, galintys dirbti pagal pasaulinius kokybės kriterijus. Lietuva netenka galimybės dalyvauti tarptautiniuose gamybiniuose projektuose su kitomis šalims.
2. Lietuvos kino centrui neremiant net dalinai nė vieno projekto, Lietuvos prodiuseriams yra užkertama galimybė ieškoti koprodukcijos projektų užsienyje, nebetenka prasmės dalyvauti tarptautinėse mugėse, „Cartoon Finansing“ ar „Cartoon Forum“ organizuojamuose profesionaliuose projektų pristatymuose. Šiuo metu yra planuojamas Lietuvos stendas Anesi. Stendo ir delegacijos kaštai prilygsta vieno animacinio filmo sukūrimui. Kokia prasmė dalyvauti tarptautiniame festivalyje su stendu, kai mūsų šalyje nėra skiriama finansavimo animacijos vystymui, kai nėra paremta nė vieno projekto gamyba. Nėra jokios galimybės tartis su tarptautiniais partneriais dėl perspektyvų.
3. Neremdami nė vieno lietuviško animacinio projekto užkertate kelią Lietuvos kūrėjams pristatyti savo animacinius filmus prestižiniuose užsienio animacinių filmų festivaliuose. Lietuvių animatoriai nuolat garsina šalies vardą, parodo unikalius, nepakartojamus filmus, laimi prizus ir diplomus.
Pagrindiniai argumentai, verčiantys suabejoti Kino tarybos kompetencija:
Kino tarybos pareiškimas „projektai neatitinka šių laikų žiūrovų lūkesčių, todėl nebuvo finansuoti“ verčia pamąstyti apie Kino tarybos nusistatymą sužlugdyti lietuviškąją animaciją. Kitos citatos iš vertinimų: „tikėtina, kad tai nesudomins ir mažiausiųjų žiūrovų auditorijos“, „abejotina, ar būsimas filmas bus įdomus ir pačių mažiausių žiūrovų auditorijai“, „didelių abejonių kelia koprodukcijos realumas“, „abejojama tokio sprendimo sėkme ir kokybišku rezultatu“, „scenarijus literatūriškas ir vizualiai sunkiai pateikiamas“, „neaišku, kokiai auditorijai skirtas būsimas filmas“. Projektų vertinimai paremti ne anksčiau skelbtais vertinimo kriterijais, o išgalvotomis prielaidomis ir abejonėmis. Visi šie Kino tarybos vertinimai yra nekonstruktyvūs ir nekompetentingi.
Ar tikrai Lietuvos žiūrovai nenori filmų apie Lietuvos kultūrą, apie papročius, nenori matyti animacinių lietuviškų pasakų vaikams? Ar yra konkretūs argumentai ir statistiniai duomenys, kokie gi yra žiūrovų lūkesčiai?
Abejonių kelia Kino tarybos argumentai dėl scenarijų. Animacija – specifinė kino rūšis, sakytume, netgi meno rūšis, kurioje vizualinis sprendimas dažnai ne nusakomas žodžiais, o perteikiamas vaizdais. Animacinio kino scenarijus yra tik sumanymo tekstas, daugelis dalykų yra neaprašomi.
Meninės ir vizualinės projektų stilistikos Kino taryba iš viso neanalizuoja.
Ankstesniais metais Kultūros ministerija per vienerius metus paremdavo 6–7 skirtingus animacinius filmus. Išaugo režisierių karta, kuri garsino ir garsina Lietuvos vardą tarptautiniuose festivaliuose.
Jaunoji animacinių filmų kūrėjų karta neturi galimybių tikėtis tobulėjimo ir tolesnių filmų kūrimo. VDA nuo 2002 m., o VTDK nuo 2003 m. yra ruošiami profesionalūs animacijos meno kūrėjai. VDA jau išleido 4 bakalaurų – jaunų, perspektyvių, kūrybingų menininkų – laidas. Tarp abiejų mokyklų studentų yra įvairių tarptautinių festivalių nugalėtojų. Situacija Lietuvoje verčia pesimistiškai konstatuoti – jauniems menininkams nėra ir nebus kūrybinių perspektyvų.
Reikia įvertinti tai, kas buvo sukurta ir ką turime, reikia vertinti realią lietuvių animaciją, o ne įsivaizduojamąją. Lietuvių animacija jau tapo sudėtine mūsų nacionalinės kultūros dalimi ir įrodė turinti teisę egzistuoti tokia, kokia ji yra.
Reikalaujame peržiūrėti visus animacijos projektus ir surasti galimybių geriausius iš jų finansiškai paremti.
Naujai sukurtasis Kino centras prie Lietuvos kultūros ministerijos iškėlė sau uždavinį „padėti Lietuvos kino kūrėjams“, tačiau tokio požiūrio Lietuvos animacijos menininkų atžvilgiu nesimato. Yra užkertami keliai net ir pačiai kukliausiai šios kino rūšies raidai.