Režisieriaus Dušano Hanáko vaidybinis debiutas „Diagnozės kodas: 322“ (322, 1969 m.), Slovakijos kino kritikų ir tyrėjų buvo pripažintas geriausiu Slovakijos šimtmečio filmu. Šis filmas yra vienas svarbiausių Čekoslovakijos Naujosios bangos kūrinių. Normalizacijos laikotarpiu po Prahos pavasario jis buvo uždraustas, pradūlėjo šalies archyvuose ir žiūrovus pasiekė tik po Aksominės revoliucijos. Vasario 10 d. „Diagnozės kodas: 322“ bus parodytas paskutiniame „Taip toliau“ kino klubo šio sezono, kuris buvo skirtas draustiems ir cenzūruotiems filmams, seanse.
Režisieriaus Dušano Hanáko psichologinė drama „Diagnozės kodas: 322“ (1969 m.) pasakoja apie Jozefą Lauko – vyrą, sužinojusį turint neaiškią ligą ir priverstą iš naujo įvertinti savo gyvenimą, praeities sprendimus bei moralines atsakomybes. Lauko situaciją traktuoja ir kaip bausmę už praeities darbus, ir kaip galimybę išsivaduoti nuo kaltės jausmo, išvalyti sąžinę. Koliažo struktūrą primenantis filmas buvo įkvėptas Jano Johanideso novelės „Jūros šaltiniai traukia narą“, tačiau išplečia personažo portretą įtraukiant jo politinius veiksmus ir pažiūras.
7 dešimtmetyje, kuomet jau aktyviai kūrė Čekoslovakijos Naujosios bangos režisieriai Milošas Formanas, Jiří Menzelis ir Věra Chytilová, Prahos FAMU mokykloje brendo nauja kūrėjų karta. Tarp jų buvo ir Hanákas. Filmą „Diagnozės kodas: 322“ jis pradėjo kurti tuo metu, kai Čekoslovakija išgyveno didžiausią pakilimą ir politinio atšilimo laikotarpį, tačiau baigė tik įsigalėjus komunistiniam režimui.
Patvirtintas scenarijus, tačiau uždraustas filmas
Nors scenarijus buvo patvirtintas 1967 m., filmavimas prasidėjo tik po Prahos pavasario. 1969 m. Manheimo tarptautinio kino festivalio direktorė slapta išgabeno filmo kopiją į užsienį, nepaisydama Čekoslovakijos „Filmexport“ pasipriešinimo, ir filmas buvo įtrauktas į konkursinę programą, kur pelnė Didįjį prizą. Tačiau savo šalyje filmas buvo uždraustas, „padėtas ant lentynos“ ir žiūrovus pasiekė tik 1990 m. po Aksominės revoliucijos. Šiame istoriniame kontekste filmas atspindi ne tik asmeninę pagrindinio veikėjo ligą, bet ir visuomenės krizę, socializmą, bei totalitarinio režimo įtaką žmonių gyvenimams.
Dušanas Hanákas vaidybinius filmus pradėjo kurti po 1968 m. rugpjūčio Sovietų Sąjungos vadovaujamų kariuomenių įsiveržimo į Čekoslovakiją. Dauguma jo filmų iškart po užbaigimo buvo uždrausti, tačiau po 1989 m. komunistinio režimo žlugimo kūryba sulaukė plataus tarptautinio pripažinimo ir apdovanojimų.
„Diagnozės kodas: 322“ išlieka vienu ryškiausių Čekoslovakijos Naujosios bangos kino pavyzdžių. 1990 m. Bratislavoje vykusiose Čekijos ir Slovakijos kino dienose Hanákas buvo apdovanotas Pagrindiniu prizu ir Auksine vinimi „lentynoje laikytų filmų“ kategorijoje už šį bei kitus savo filmus „Myliu tave, tu myli mane“ (1980 m.) ir „Senojo pasaulio vaizdai“ (1972 m.). 2021 m. Slovakijos kino kritikai ir tyrėjai šį filmą išrinko geriausiu hpirmojo šalies kinematografijos šimtmečio filmu.
Vidinė laisvė režimo gniaužtuose
Hanákas savo kūryboje domėjosi žmonėmis, kurie išsaugojo vidinės laisvės jausmą ir neprarado tapatybės. Apie savo kūrybos kontekstą jis pasakojo: „Normalizacijos laikotarpiu laisviausi buvo tie, kurie gyveno už struktūrų ribų, visuomenės paraštėse. Buvusio režimo akimis „priešas“ buvo kiekvienas, kuris buvo vidumi laisvas ir nepriklausomas. Dėl šios priežasties mano filmai „Diagnozės kodas: 322“, „Senojo pasaulio vaizdai“ ir „Myliu tave, tu myli mane“ buvo uždrausti. Visuomenės pakraščiuose gyvenę žmonės buvo autentiški, nieko nevaidino ir turėjo turtingą vidinį gyvenimą.“
Praėjus daugeliui metų po filmo „Diagnozės kodas: 322“ sukūrimo Hanákas galėjo pagaliau ir sau pripažinti, jog šis filmas yra „antisocialistinis“. „Manau, jog tuo metu man pavyko išreikšti savo gyvenimo jauseną,“ – teigia režisierius. Iš kitų Naujosios bangos kūrėjų darbų jis išsiskyrė tuo, jog pagrindinis personažas buvo komunistas, kai įprasta buvo kreipti žvilgsnį autentiškus „paprastų“ žmonių gyvenimus. Persipynusios įvairių personažų istorijos ir koliažiška filmo struktūra Hanákui padėjo sukurti nevienpusišką ir platų suvaržytos visuomenės paveikslą.
Paskutinis šio sezono „Taip toliau“ kino klubo seansas vyks vasario 10 d. 18 val. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Muzeotekoje. Filmą pristatys ir žiūrovų diskusiją po seanso moderuos kino tyrėjas, rašytojas ir keliautojas Narius Kairys.