-
- Filmo „Zitai“ premjera
- Fotografė Greta Kniežaitė-Novikovienė
Antradienio vakarą Vilniuje įvyko režisieriaus Vytauto V. Landsbergio filmo „Zitai“ premjera. Pasakodamas apie tautos atmintį ir tapatybę gaivinti bei puoselėti telkusią etnomuzikologę Zitą Kelmickaitę, filmas nukelia į 1980–1990-ųjų Lietuvą, kai etnosąjūdis tapo svarbia Nepriklausomybės atkūrimo dalimi. Tad neatsitiktinai į šalies kino teatrus jis atkeliauja simbolišku laiku – vasario 13-ąją, tarp dviejų Lietuvai svarbių datų.
„Kuomet reikėjo visą filmo esmę suspausti į vieną sakinį, atsirado labai gražus ją nusakantis sakinys: yra žmonių, kurie savo buvimu sutelkia ir sujungia tautą, ir jie tai daro net tada, kai jų nebėra. Tai – apie Zitą. Ji ir toliau yra Zita ir ji veikia. Veikia per tuos žmones, kurie toliau dainuoja, kurie kuria ansamblius, kurie važiuoja ir renka dainas, kurie viską tęsia“, – sako režisierius V. V. Landsbergis.
Simboliška, kad filmas „Zitai“ kino teatrų ekranuose pasirodo tarp dviejų Lietuvai svarbių datų – sausio 13-osios ir vasario 16-osios. Pasak režisieriaus, šis filmas – tarsi priminimas.
„Šiandien Lietuvoje didėja įšalas, tampame okupuoti iš vidaus – patys savęs, savo neapykantos, savo nuožmumo. O tada labai lengvai veikia propagandiniai dalykai – kad tik žmonės nesusikalbėtų. Daina tokiu metu tampa dar sakralesniu aktu – susitaikyti galime tik dainuodami. Sakyčiau, tai yra priminimas, kad Lietuva gali būti labai graži“, – pastebi V. V. Landsbergis.
Fotografė Greta Kniežaitė-Novikovienė
„Zita pasaulį matė per dainą, per jos garsą, ritmą, mitą. Ji atverdavo lietuviškos kalbos pasaulį – įpasaulindavo. Ji ne tik dainomis glostė žmones, bet ir tirpdė tarp jų esantį susvetimėjimą. <…> Zitai daina buvo vertybė, atspindinti kvėpavimą. Įkvepiant daina jai tarsi prasidėdavo gilia filosofija, o iškvepiant baigdavosi poetišku menu“, – po filmo premjeros mintimis dalinasi menotyrininkė, rašytoja Inga Laužonytė.
„Šis filmas, tai tarsi poezijos kinas, kuriame galime jausti, kaip atsiskleidžia dainos archajinis paveldas, atveriantis muzikines emocines saugyklas. Režisierius filme išryškina Zitos jausminius begalybės ženklus, nes ji neleisdavo išblėsti dainos jaustukams – visuomet privilegiją teikė jausmui. Gal todėl ir dainą padainuot Zitai reiškė tarsi gyvenimą nugyvent. O tai ji darė su prasme, su žaisme, tarsi su ilgesio pasąmonės giesme“, – priduria ji.
Dailininkas Mantas Petravičius sako filme pamatęs dar nematytą Z. Kelmickaitę. „Labai „skanūs“ tie vienspalviai, „ekspediciniai“, nebylūs kadrai, papildyti pasakojimais tų, kurie ten buvo. Ir tas keistas balso laukimas… Nejučiomis įsiveli į keistą asmens paiešką – to pažįstamo, tik jaunesnio balso savininkės paiešką niekada neregėtuose kadruose. <…> palaipsniui pradedi pastebėti tą įsitraukusią į veiksmą – mosikuojančią, rodančią, kažką pasakojančią ir retkarčiais klausančią – figūrą. Ir tie milžiniški platūs akiniai… Viskas. Asmuo identifikuotas – čia Ji, čia Zita. Niekada tokios nemačiau.“
„Filmas „Zitai“ sugrąžina žiūrovus į 1980-1990–ųjų etnografinį sąjūdį, bendruomeninį solidarumą, esmingai lydimą folk-rock skambesio. V. V. Landsbergis, pasitelkdamas kino kalbą, liudija kolektyvinį dainavimą, susibūrimus kaip alternatyvios galios lauką, virstantį nesmurtinio pasipriešinimo forma. Šis filmas tarsi Dainuojančios revoliucijos tęsinys, budinantis vilties sąmoningumą“, – pastebi kultūros publicistė, rašytoja Alma Laužonytė.
„Folkloras tampa sudedamąja dalimi Atgimimui. Daina – lietuvybės temos nešėja. Kokią lietuvišką dainą bedainuotum – ji yra sava. Yra sakoma, jog gali nesuprasti dainos žodžių, tačiau negali užginčyti folklorinės tautos jėgos, kuri persismelkia per ritmą, garsą, toną, bendrą dūsavimą, įkvėpimą, iškvėpimą…“ – sako A. Laužonytė.
Režisieriaus V. V. Landsbergio filmas „Zitai“ Lietuvos kino teatruose pasirodys jau šį penktadienį, filmo anonsas: