Fralita Films
„Lietuvoje gana daug lentynėlių – tas kurią tą, anas – aną. Mudu nutarėme pažaisti“, – šypsosi kino prodiuserė, „Fralita Films“ įkūrėja Živilė Gallego, kartu su kino operatoriumi Ryčiu Kurkuliu režisavusi pirmąjį savo filmą – trumpametražę istoriją apie rašytoją, jogos mokytoją, buvusią žurnalų moterims leidėją Evą Tombak. O kodėl gi nepamėginus? „Pabandyti – visada įdomu“, – Živilei pritaria Rytis.
Penkiolikos minučių kino filmas „Gyvenimas yra gražus žaidimas“ žiūrovus nukelia į ramią Graikijos Zakinto salą, kurioje E. Tombak žmones surenka į transformuojančią stovyklą. Čia rašytoja, derindama jogą su srautiniu rašymu, jiems siūlo kūną ir sielą puoselėjantį augimą.
Ir pati Eva su filmo kūrėjais dalijasi asmeninėmis gyvenimo pamokomis. Šioje kelionėje ją lydi vyras Viktoras. Vaikščiodami po salą, jiedu prisimena išgyvenimus ir sunkumus, kuriuos turėjo įveikti, sprendžia svarbiausius gyvenimo klausimus, o Eva stovyklos dalyvius moko, priimti savo jautrumą, nežinomybę ir grožį, kuris slypi tame, jog ne į visus klausimus turime atsakymus.
Ž. Gallego baigė kino kursus Los Andžele, Niujorko kino akademijos filiale. Su savo prodiuserine kompanija „Fralita Films“ ji prodiusavo geriausio režisieriaus apdovanojimą iš Sundance kino festivalio Lietuvai parvežusį Alantės Kavaitės vaidybinį filmą „Sangailės vasara“, 14 apdovanojimų surinkusį Inesos Kurklietytės filmą „Drugelio širdis“, „GoEast“ kino festivalyje geriausiu filmu pripažintą ir Sidabrinę gervę laimėjusį Austėjos Urbaitės filmą „Per arti“, dokumentinį Agnės Marcinkevičiūtės filmą „Mūza“, didžiulio žiūrovų susidomėjimo sulaukusią Donato Ulvydo režisuotą „Emiliją iš Laisvės alėjos“, šiuo metu Lietuvos kino teatruose rodomą Manto Verbiejaus filmą „Smėlis tavo plaukuose“ bei daugelį kitų.
Antrasis filmo režisierius R. Kurkulis operatoriumi dirba daugiau nei penkiolika metų. Jo nufilmuotus vaizdus galima pamatyti ką tik pasirodžiusiame Manto Verbiejaus vaidybiniame filme „Smėlis tavo plaukuose“, dokumentinėje Agnės Marcinkevičiūtės istorijoje „Mūza“, Justino Krisiūno filme „Mažas didelis stebuklas“, dokumentiniame Martins Grauds filme „Tree opera“, Donato Ulvydo filme „Emilija iš Laisvės alėjos“ bei kituose.
Prieš filmo premjerą „Gyvenimas yra gražus žaidimas“ kūrėjus kalbino Laisvė Radzevičienė.
Filmo pavadinimas „Gyvenimas yra gražus žaidimas“ tarsi sufleruoja, kad į žaidimą įsitraukėte ir jūs?
R. Kurkulis: Išties, daug žaidėme (šypsosi).
Ž. Gallego: Operatorius ir prodiuserė kuria filmą! Lietuvoje mes turime daug lentynėlių, tas daro tą, anas – aną, bet kodėl negalime pasimatuoti kitų batų? Pastaruoju metu bent keli prodiuseriai režisavo trumpametražius filmus, matyt, ne mums vieniems norisi pažinti kino procesus giliau, nueiti patiems visą kelią.
Per studijas Niujorko kino akademijoje mus mokė, kad kiekvienas kino žmogus gali augti skirtingose pozicijose. Man tokia galimybė visada darė įspūdį, norėjau pabūti kitoje kūrybos pusėje.
R. Kurkulis: Pabandyti visada įdomu, nors šiame filme aš tikrai nesijaučiu režisieriumi. Mes tiesiog stebėjome, kas vyksta. Daugiau režisūros atsirado tada, kai reikėjo sudėlioti tai, ką nufilmavome, ir pakreipti istoriją taip, kad žiūrovai suprastų, ką norėjome jiems pasakyti.
Su Živile esame sukūrę ne vieną kino projektą, seniai pažįstami, tačiau šiame projekte abiem buvo kiek nedrąsu, vienas kitam padėjome, papildėme vienas kitą.
Fralita Films
Kodėl filmo heroje išsirinkote Evą?
Ž. Gallego: Kartą viename prekybos centre atsistojau į eilę. Eva stovėjo priešais mane, pažinau ją, buvau skaičiusi visas jos knygas. Žinote tą jausmą, kai atrodo, kad žmogų pažįsti, nors niekada su juo nesi bendravęs? Pasisveikinau. Ji paklausė, ar esu viena iš jos jogos mokinių? Pasakiau, kad jogos nelankau, esu kino prodiuserė. Įsikalbėjome, vėliau susitikome kavos, užsimezgė draugystė.
Apie filmą nebuvo kalbos, bet niekada nežinai, kas ateis į tavo gyvenimą, kai esi atviras. Pradėjome daugiau bendrauti, sužinojau apie srautinę rašymo terapiją, apie tai, ką Eva veikia dabar, apie jos gyvenimo filosofiją. Šiandien jos gyvenimas kardinaliai pasikeitęs. Man toji aktyvios, skubančios, verslus kuriančios moters transformacija buvo labai įdomi.
Lietuvoje vyresniame amžiuje būti aktyviam nėra norma. Man buvo smalsu, iš kur randasi toks gyvybingumas. Tada ir pagalvojau, kodėl tuo nepasidalinus su Ryčiu? Tik ar sutiks operatorius, nufilmavęs „Emiliją iš Laisvės alėjos“, imtis tokio mažo projekto?
R. Kurkulis: Su Živile kūrėme dokumentinį filmą „Mūza“ apie pianistę Mūzą Rubackytę. Buvo įdomu stebėti žmogų iš šalies, daryti savo išvadas. Šiandien man visiškai aišku, kad Eva yra per didelė asmenybė 15 minučių filmui. Neįmanoma jos visapusiškai atskleisti per tokį trumpą laiką. O gal ir nereikia. Tegu tai bus universalus portretas, įvaizdinantis pozityvų, gyvybingą pradą. Tokį turi kiekvienas, jei tik yra kupinas meilės sau ir kitiems, nori ta meile dalintis.
Ar filmą kūrėte tik dviese?
Ž. Gallego: Su mumis keliavo garso režisierius Jonas Jocys, vėliau prisijungė montažo režisierius Linas Grubys, kompozitorius Titas Petrikis. Jis, beje, filmo garso takelyje panaudojo kvėpavimą. Įdomiai skamba, tarsi muzikinis intarpas, leidžiantis suprasti, kaip svarbu kiekvieną dieną prisiminti, kad būtent kvėpavimas yra mūsų būsenos, jausmo, netgi nuotaikos pagrindas.
R. Kurkulis: Kvėpavimas – gyvybė, laisvė. Tą pačią, pozityviąją nuotaiką atspindi ir saulė, šviesa.
Fralita Films
Filmas trunka vos 15 minučių, tačiau jame – nepaprastai daug erdvės…
R. Kurkulis: Žmogus yra didi asmenybė. Erdvė gražiai įvaizdina mūsų sumanymą.
Ž. Gallego: Daug kartų esu galvojusi apie tai, kodėl žmogui reikia išvažiuoti iš savo aplinkos, kad atsivertų mintys, o savo gyvenimą jis galėtų pamatyti didingesnį nei kasdieniniai rūpesčiai ir buitis. Galbūt kaip tik dėl to populiarėja poilsio, saviugdos kelionės.
Tačiau mūsų filmas yra ne apie kūrybinę stovyklą, o apie gyvenimą ir mirtį. Eva klausia stovyklos dalyvių, ko labiausiai būtų gaila, jei sužinotumėte, kad po savaitės mirsite? Suvokimas, kad esame mirtingi, yra tikrasis sąmoningumo ugdymas. Nepaprastai svarbu suvokti, kad laikas, kiekviena jo akimirka yra brangi.
Man atrodo, mirties tema atskleidžia ir Evos gyvenimo filosofiją, kaip ji gyvena, kaip atsiduoda žaidimui.
Ar patys apie tai susimąstėte? Ką nuveiktumėte, jei žinotumėte, kad gyventi liko savaitė?
Ž. Gallego: Mes sukūrėme filmą. Galėjome galvoti, gal ne dabar, gal kada nors, bet ėmėm ir padarėm. Ir kokia prabanga, kad galėjom!
Kurdama šį filmą padariau tokį atradimą: nenoriu blogai jaustis ir galvoti, kad prastai jaučiuosi, nes tai – ne mano diena. Kiekviena diena yra mano, o kai išmuša ne mano valanda, noriu, kad ji kuo greičiau baigtųsi.
Esu tikra: nereikia laukti, kol kiti mums duos ką nors gero ir gražaus, mes patys tai turime savo viduje. Mokau savo sūnų: jei neturi atsakymo, pasibelsk į galvą ir jį atrasi.
R. Kurkulis: Jau vien tai, kad apie tai galvojame, keičia mūsų elgseną, svarbu to nepamiršti, neįsisukti į nereikalingus dalykus.
Jei esi bent kiek susipažinęs su Evos istoriją, supranti, kad ji turėjo daugybę pasirinkimų ir kelių – pradedant žurnalo „Ieva“ leidyba, išvykimu į Australiją ir baigiant jos knygomis…
Ž. Gallego: Tai, kad ji neteko žurnalo, drąsiai kūrėsi naujoje šalyje, vėl sulaukė nesėkmės ir grįžo, yra didžiuliai išmėginimai. Stebuklas, kad jai pavyko per visa tai peržengti ir atsitiesti. Tačiau tai nėra biografinis filmas, kur kas įdomiau buvo ją stebėti ir klausytis jos patirčių.
R. Kurkulis: Tai nėra vaidybinis filmas, buvome tik stebėtojai, jos gyvenimas diktavo tai, ką pamatėme.
Ž. Gallego: Iš pradžių Evos vyras Viktoras nenorėjo filmuotis. Tačiau Viktoras yra artimiausias Evos palydovas, nuolat dalyvaujantis jos veiklose. Jis yra jos stiprybė, būtinai turėjome tai parodyti. Gal Eva būtu visai kitokia, jei Viktoro nebūtų šalia, gal kitaip gyventų, kitais dalykais užsiimtų.
Kaip pavyko Viktorą įkalbėti filmuotis?
Ž. Gallego: Eva įkalbėjo, o mums tik reikėjo juos sekti, stebėti ir klausytis.
R. Kurkulis: Be to, Viktoras turi labai gerą humoro jausmą.
Fralita Films
Ar Eva filme buvo visiškai atvira? Galbūt liko scenų, kurių nesudėjote?
Ž. Gallego: Ji mums pasakė žymiai daugiau, nei tilpo į 15 minučių. Dalijosi ne tik savo sėkme, bet ir pasakojo apie tai, kas nesisekė. Eva nebijo būti atvira, ji ganėtinai apsinuogina savo knygose. Žaviuosi šia jos savybe, juk žmonės dažnai nori pasirodyti gražesni, labiau mylimi, patrauklūs, sėkmingi. Kalbėti apie iššūkius ir nepatogumus yra stiprybė.
Montuodami filmą, tikriausiai sau atsakėte į klausimus, kas bus jūsų žiūrovai ir ką jiems norėtumėte perduoti?
Ž. Gallego: Filmas yra gana filosofinis, kalbantis apie žmogaus egzistenciją. Eva labai įkvepiančiai kalba, kad sulaukęs 50-ies, aiškiai suvoki, kiek laiko tau liko, todėl jo nebešvaistai. Neabejoju, kad jaunesniems žiūrovams bus svarbu tai išgirsti. Vyresnieji galbūt matys pavyzdį, kad amžiaus kartelė kyla aukštyn, kad išėję į pensiją žmonės gyvena aktyviai, randa įdomiausių veiklų. Man patinka Evos filosofija, kad sąmoningas gyvenimas prasideda tik tada, kai suvoki jo baigtinumą.
R. Kurkulis: Filmas man įgavo prasmę, kai ši mintis pradėjo matytis montaže. Rodos, daugiau nieko ir nereikia pasakyti.
Ar manote, kad įmanoma žaisti gyvenimą?
Ž. Gallego: Labai tikiuosi, juk kartais mes taip sureikšminame nereikšmingus dalykus, kad imame juose ir įstringame. Šis filmas yra tarsi patarimas iš tokių momentų išsilaisvinti. Man patinka mintis, kad iš tikrųjų esi svarbus tik sau, ir kuo mažiau gyvenime susvarbini dalykus, tuo labiau sekasi. Tas lengvumas ir yra žaidimas.
Filmas žiūrovo gal nieko ir neišmokys, bet gali būti, kad po 15 minučių giliai įkvėpsi oro ir apie daug ką pagalvosi.
R. Kurkulis: Gyvenimą mes žaidžiame nuo pat gimimo, kol neįsisukame į rutiną, socializaciją, kurios mus nuneša kita kryptimi, ir vėliau reikia mokytis iš naujo. Svarbu suvokti, kad esi gyvas, gyveni, esi sąmoningas.
Fralita Films
Ar filmą supras bet kurios tautybės žmogus?
R. Kurkulis: Aš manau, kad supras, nors žmonėms vis dar reikia dramų. Mes patys gyvename tarsi filme ir nuo to pavargstame. Galvoju, gal mudu su Živile ne tuo laiku gyvename, kad tokius šviesius filmus kuriame.
Ž. Gallego: Aš irgi kartais pagalvoju, gal nepatogu taip atsipalaiduoti, galvoti apie gerą jausmą, kai aplinkui tiek baisių dalykų vyksta ir pasaulis keliauja žemyn.
R. Kurkulis: Bet ar ne dėl to pasaulis ir keliauja žemyn, kad dauguma taip šneka, taip gyvena, taip elgiasi? Kai taip vyksta, gal geriau likti pozityviems.
Ž. Gallego: Pastaruosius metus gyvenau baimėje ir nerime, tačiau man pavyko persilaužti. Filmas – irgi vienas iš persilaužimo momentų.
R. Kurkulis: Baimė augina baimę. Lygiai taip pat meilė užaugina meilę, o pozityvas – pozityvą.
Ž. Gallego ir R. Kurkulio filmą „Gyvenimas yra gražus žaidimas“ bus galima pamatyti kovo mėnesį trumpametražių filmų programoje „Ieškokite moters“. Filmo montažo režisierius – Linas Grubys, garso režisierius – J. Jocys, kompozitorius – T. Petrikis, prodiuserinė kompanija – „Fralita Films“.