Berlinalė 2026: ryškūs vardai ir sudėtingi klausimai

Tarptautinis Berlyno kino festivalis šiemet prasidėjo pirmais kartais. Festivalį atidarė režisierės Shahrbanoo Sadat filmu „Nėra gerų vyrų“ („No Good Men“) – tai pirmasis afganų filmas, kuriame rodomas bučinys. Aktorė Michelle Yeoh tapo pirmąja azijiete moterimi, apdovanota „Auksiniu lokiu“ už gyvenimo nuopelnus.

Tačiau festivalio pradžia neapsiėjo ir be polemikos: spaudos konferencijoje žiuri, kuriai pirmininkavo Wimas Wendersas, buvo užduotas klausimas apie jos poziciją Izraelio veiksmų Gazos ruože atžvilgiu. Wenderso atsakymas, kad kinas gali pakeisti pasaulį, tačiau ne politiką, susilaukė aštrių reakcijų iš festivalio dalyvių bei kino industrijos atstovų. Po šių žodžių indų autorė Arundhati Roy, turėjusi dalyvauti klasikinio filmo „In Which Annie Gives It Those Ones“ restauracijos premjeroje, pasitraukė iš festivalio, o Egipto kino paveldo centras „Cimatheque“, boikotuodamas renginį, iš programos atsiėmė savo filmus.

Žvelgiant į šių metų filmų programą, Berlinalėje greta politinį toną turinčių ar formos ieškančių filmų juntama ir strategija pristatyti žinomus vardus bei prieinamus, komercinį potencialą turinčius darbus.

„Panoramos“ programoje parodyta debiutinė mokumentika „Akimirka“ („The Moment“) apie popmuzikos atlikėją Charlie xcx ir jos albumo „brat“ fenomeną. Filmo režisierius – atlikėjos klipų kūrėjas Aidan Zamiri. Charlie xcx, jos prodiuseriai ir Alexanderio Skarsgårdo įkūnijamas ekscentriškas filmo-koncerto režisierius Johanesas siekia šlovės akimirką paversti amžinybe. Filme brėžiama skirtis tarp autentiškumo ir konformizmo, o įdomiausia stebėti, kaip transformuojama „brat“ įvaizdžio reikšmė.

Akimirkos iš filmo pristatymo ir premjeros: 

Saviironiškas, konceptualiai vientisas pasakojimas apie laikinumą, šlovę, tapatybę ir išnaudojimą kartu pašiepia ir kino industriją – pradingus Charlie, Johanesas entuziastingai svarsto galimybę sukurti „Amy“ prilygstančią dokumentiką. Vis dėlto, nors Skarsgårdo vaidyba pakelia filmą į kitą lygmenį, kiti veikėjai, taip pat ir pati Charlie – kurios sutrikimo ir pervargimo išraiška išlieka monotoniška – atrodo gana vienpusiai ir foniniai.

Konkursinėje programoje suintrigavo, tačiau nuvylė naujas brazilų režisieriaus Karimo Aïnouzo („Nematomas gyvenimas“, „Motelis Destino“) filmas „Rožės krūmo genėjimas“ („Rosebush Pruning“), laisvai paremtas 1965 m. Marco Bellocchio filmu „Kumščiai kišenėse“ („Fists in the Pocket“). Turtinga amerikiečių šeima – neregys tėvas, trys broliai ir sesuo – gyvena Ispanijoje. Jie tarsi amžini vaikai ir turistai: nors jau suaugę, vis dar gyvena kartu ir nepritampa prie vietos gyvenimo. Vyresnėliui Džekui įsimylėjus ir ketinant palikti namus, šeimoje ima skleistis toksiški santykiai, represuoti jausmai ir paslaptys.

Filmas klaustrofobiškas, ryškus, Aïnouzas meistriškai moka kalbėti vaizdais – kadruose iškalbingai žybčioja aukso spalva nulakuoti nagai, raudona spalva pranašauja tragišką finalą, o dantų pastos baltumas – pasibjaurėjimą. Vis dėlto buržuazinės apatiškos šeimos portretas praranda septintojo dešimtmečio socialinės kritikos aštrumą ir skamba nebe taip aktualiai. Nuorodos į mados pasaulį, graikų mitologiją praturtina filmo stilių, bet nesuteikia dramaturginio svorio. Įdomus pasakotojas Edvardas, išgalvojantis posakius ir balsu imituojantis brolį, tačiau išnaudojimu grįsti šeimos santykiai ir jų amoralumas taip ir nesusiejami su dabartimi – veikėjai lieka tolimi ir neįtraukiantys.

Akimirkos iš filmo pristatymo: 

„Special Gala“ programoje pristatyta Gore’o Verbinskio („Karibų piratai“, „Vienišas klajūnas“) veiksmo komedija „Sėkmės, pasilinksmink, nemirk“ („Good Luck Have Fun Don’t Die“) – apie pasaulį, kuriam dėl dirbtinio intelekto ima grėsti apokalipsė. Iš ateities nebe pirmą kartą grįžtantis vyras užkandinėje suburia vis naują komandą, siekdamas sustabdyti DI įsigalėjimą – ateityje jo paveikti žmonės nebesugebės atsijungti nuo ekranų. Pamažu aiškėja ir pagalbininkų motyvacija: visi jie dėl dirbtinio intelekto yra patyrę skaudžių netekčių.

Greitas filmo tempas ir linksmi dialogai kontrastuoja su tamsiu apokaliptišku pasauliu, kuriame žmonės, pavilioti DI siūlomos naujos realybės, nebenori būti. Šiame kontekste ypač skaudžiai suskamba susišaudymų Amerikos mokyklose tema. Nors komedija pavykusi ir įtraukianti, DI grėsmė joje pristatyta daugiausia santykių plotmėje, todėl išlieka gana abstrakti ir emocinė. Vis dažniau kine minint DI pavojus, norėtųsi sulaukti gilesnio žvilgsnio į jo poveikį aplinkai, gamtos ištekliams ar socialinei tikrovei.

Akimirkos iš filmo pristatymo ir premjeros:

Konkursinėje programoje autentiškumu, gyliu ir plačiu užmoju išsiskiria prancūzų ir senegaliečių režisieriaus Alaino Gomiso („Félicité“) trijų valandų trukmės hibridinės dokumentikos filmas „Dao“. Prieš Glorios dukters vestuves abi moterys iš Prancūzijos vyksta į Bisau Gvinėją – aplankyti protėvių vietų ir prisišaukti Glorios tėvo sielą. Mama ir dukra, nors kilusios iš šios šalies, čia atvyksta kaip stebėtojos: jos iš naujo mokosi vietos ritualų, klausosi šalies istorijos.

Pasakojimą struktūruoja paraleliai dėstomi epizodai iš Bisau Gvinėjos ir vestuvių Prancūzijoje. Režisierius jautriai ir intelektualiai kelia klausimą – kaip vaizduoti postkolonijinę Bisau Gvinėją? Neskubriai filme skleidžiasi šalies visuomenė, kultūra, kolonializmo pėdsakai, moterų socialinė realybė. Pradžios titruose paaiškinama Dao reikšmė – tai amžinas cikliškas judėjimas, apjungiantis visą pasaulio esybę. Gomis meistriškai jungia praeitį su dabartimi, kolektyvinį pasakojimą su asmeniniu: atotrūkis nuo kultūrinės tapatybės, santykis tarp skirtingų kartų atsispindi epizodiškuose interviu su neprofesionaliais filmo aktoriais, svarstančiais apie savo veikėjus, kolonializmą ir Bisau Gvinėją.