Baltas films
„Mūsų amžiaus grupėje jau pradeda matytis, kas tampa tetulėmis, o kas – dar gyvas, aktyvus, kieno akys dega. Aš nuoširdžiai nenoriu į tetules, ten visada spėsiu“, – juokiasi dainininkė, aktorė Inga Jankauskaitė. Šį savaitgalį Lietuvos kino teatruose žiūrovai išvys naują Ingos darbą – debiutinėje Vytauto Adomaičio romantinėje komedijoje „Kai nesitiki“ ji suvaidino meile netikinčia architektę Rasą, beveik – tetulę. Tik čia istorija nesibaigia.
Romantika, meilė, juokas, nejaukūs pasimatymai, vasariškai šiltas Kaunas ir puikus aktorių Ingos Jankauskaitės ir Valentino Krulikovskio duetas – tokią komediją žiemos pabaigai žiūrovams siūlo trys Kaune gimę ir užaugę kino kūrėjai – režisierius Vytautas Adomaitis, prodiuseris Julius Balašaitis ir scenaristas Matas Vildžius.
Romantinis kino filmas „Kai nesitiki“ pirmųjų šiltų atsiliepimų jau sulaukė. „Režisierius V. Adomaitis, o ypač scenarijaus autorius M. Vildžius žiūrovo dėmesį prikausto ne mėgindami kuo nors šokiruoti, o itin skoningo humoro dialogais, plastiška ir labai organiška aktorių vaidyba, neperlenktomis emocijomis“, – taip po premjeros apie filmą rašė kultūros žurnalistas Valdas Puteikis.
Jis paminėjo ir ypatingą I. Jankauskaitės vaidmenį: „Prisipažinsiu, kad Ingos Jankauskaitės, kaip aktorės, nebuvau matęs nei kine, nei teatro scenoje – tik dainuojančią gražią moterį, kuriai nepriekaištingas makiažas yra tarsi alter ego. Ir štai šiame kine ji vaidina tiesiog moterį, netgi pernelyg paprastą eilinę moterį, įkopusią į penktą dešimtį, akivaizdu jau pavargusią nuo gyvenimo šiaurio, emociškai sutrikusią ir sutrikdytą, nuolat erzinamą iš paauglystės neišlipančio, tačiau labai išmintingo ir empatiško sūnaus elgesio“.
Išties filme pasakojama daugeliui itin artima istorija: netikėtai susitikę du vieniši, suaugusius vaikus turintys žmonės išdrįsta atsiduoti meilei. Sigis – svajotojas žvejys, Rasa – uždara architektė. Abu seniai susitaikę su mintimi, kad didžiausios gyvenimo meilės – praeityje. Netikėtas įvykis juodu suveda tada, kai mažiausiai to tikisi.
Baltas films
Rasos ir Sigio pažintis tampa puikiu pretekstu lažyboms. Sigis su dukra sukerta rankomis – penki pasimatymai, ir jiedu plauks drauge žvejoti. Rasos sūnus mamai pažada už penkis jos pasimatymus išsikraustyti iš namų.
Po premjeros Vilniuje su aktore I. Jankauskaite kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.
Inga, tavo personažas filme tikrai daugiaplanis, turbūt kaip ir visos mes, moterys. Rasa – kieta architektė, daug pasiekusi, tačiau asmeniniame gyvenime tarsi nieko ir nevyksta. Avantiūros jos nevilioja, kasdien – darbas, namai, sūnaus problemos. Kaip perskaitei savo personažą? Ką jame pamatei?
Pamačiau didžiulę baimę gyventi. Jos amžiaus grupėje yra daugybė panašiai gyvenančių žmonių – jaunatviški pirmieji kartai išgaravę, turi atrasti naujas gyvenimo prasmes. Iš gyvenimo baimės, baimės patirti skausmą kyla stiprus gynybinis mechanizmas, atrodo patogu likti senajame, įprastame konstrukte. Bet iš tikrųjų tai – inercija. Žmonės pradeda senti lygiai nuo tos akimirkos, kai jiems pasidaro sušiktai nuobodu vieninteliame savo gyvenime. Rasa tokia yra. Tai supratusi, žinojau, ką turiu sukurti. Manau, daugelis tai atpažins, juk daugiau ar mažiau visi esame įlipę į tą pelkę.
Baltas films
Suaugę bijome patirti skausmą, nes žinome, kaip gyvenime kartais nutinka. Bet mums tik atrodo, kad žinome, iš tiesų – nežinome nieko, joks rytojus mums nepažadėtas, jokie scenarijai neparašyti. Aš netikiu stebuklais, bet tikiu, kad mūsų pasirinkimai gali atrakinti visiškai naują gyvenimo skyrių. Kartais užtenka vieno neįprasto sprendimo, filmo atveju – nueiti į pasimatymą, ir viskas ima keistis. Scenarijuje nebuvo parašyta, bet savo fantazijoje turėjau susikurti istoriją, kas Rasą taip sutraumavo, kad sulindo į kiautą, užsidarė. Ji turi darbą, gražius namus, suaugusį sūnų juose, bet kas iš to turėjimo, jei neturi su kuo dalintis?
Kaip išsprendei rebusą? Kas tavo personažę galėjo taip sužeisti? Ir kiek kurdama vaidmenį pasitelkei asmeninės patirties?
Čia ir glūdi aktorystės stebuklas – personažas yra teritorija, į kurią galiu sudėti visas savo žaizdas, traumas. Tai veiksminga, veikia tarsi terapija. Talentingų nebūna nesužeistų… Kiekvieną vaidmenį reikia pakelti nuo žemės, nuprausti, įpūsti jam gyvybės. Tokia jau kino specifika – aktorius visą filmo istoriją laiko savo asmeniniame icloude – tarsi interneto debesyje. Turi aiškiai suprasti, kurioje istorijos vietoje esi, – filmuojama juk ne iš eilės, šokinėjama nuo scenos prie scenos iš skirtingų istorijos vietų, dažnai pradedama netgi nuo pabaigos. Ir tai reiškia, kad personažo pokytį, kuris turi įvykti, savyje jau turi būti išgyvenęs.
Baltas films
Ir filmo kūrėjai, ir jau matę filmą pabrėžia vaidmeniui itin tinkančią tavo energiją – esi labai stipri, bet atrodai itin pažeidžiama moteris. Ar tai – tiesa?
Labai gražiai ir labai tiksliai pasakyta. Tik papildyčiau, kad mano stiprybė ir yra tame pažeidžiamume, negali jų atskirti. Neabejoju, kad prisidėjo 5 terapijos metai ir atsiradęs aiškus supratimas, kad gyveni su savimi ir tik pats esi atsakingas už savo laimingumus, nelaimingumus. Visa tai – ne duotybė, o apsisprendimas. Svarbu pažinti savo šešėlinę pusę, savo užkaborius, savo traumas ir vadinti juos tikrais vardais. Svarbu neįstrigti scenarijuose, nekaltinti kitų, o save pažinti, pamatyti ir priimti tiesą: žinau, kas man yra, nebijau to jausti, parodyti, apie tai rašyti.
Ankstyvas viešumas paveikė mano ypatingai jautrią prigimtį, sukėlė ne tik vidinį konfliktą, bet ir uždėjo didžiulius baimės blokus. Buvau stipriai išgąsdinta komentarų, žurnalistų elgesio, fakto, kad bet kas gali apie tave bet ką parašyti, o tu nieko negali padaryti, nes esi pernelyg jaunas, kad suprastum, jog pramogų verslas taisyklių neturi, tavęs niekas nesaugo. Aš tik prieš keletą metų supratau, kokio dydžio tai buvo trauma.
Baltas films
Teatre, kine, televizijoje aktorių saugo patikimas skydas – svetimas tekstas, režisūros rėmai. Visai kas kita, kai turi parodyti savo poeziją, dainas. Šis nuogas atvirumas yra labai baisu, teko save laužyti, kad pajėgčiau tai daryti.
Turbūt keista, kad žmogus šitiek metų dirbo, gyveno, o tik prieš 6 metus sugalvojo kurti dainas, jas dainuoti, leisti albumus. Bet visa tai ir vyksta iš tos pačios gyvenimo baimės. Manau, kad su filmo heroje mudvi esame toje pačioje lentynoje – abiejų vidiniai vaikai sužeisti, turime prisiimti atsakomybę už mažas mergaites savo viduje, jas auginti, net jei aplinkui ir buvo skriaudėjų.
Ar tavo gyvenime buvo situacijų, kai sau sakei: viskas, daugiau jokių vyrų, gyvensiu viena?
Aš ne apie tai kalbu. Taip sakyti – perkelti atsakomybę! Didysis gyvenimo stebuklas yra tai, jog mes nieko, ničnieko nežinome. Dažnai tai, kas iš nedidelio atstumo atrodo didžiausia tragedija, po kurio laiko, kai iš aukščiau pamatai savo šachmatų lentą, pasirodo esant didele dovana! Gerbiu save už tai, kad nebijojau priimti nepopuliarių sprendimų, kai visiems atrodė, kad viskas sklandu ir ramu. Būtent – ATRODĖ, bet aš niekada negyvenau taip, kaip kiti įsivaizduoja. Ir čia labai padeda tikėjimas, kad viskas yra mūsų pasirinkimų rezultatas, o į šį gyvenimą mes tikrai neatėjome tam, kad mus kas nors baustų. Ir jei negalime pasirinkti įvykių, kurie su mumis vyksta, visada galime pasirinkti, kaip į juos reaguojame.
Baltas films
Metams bėgant turbūt daromės atlaidesni, tačiau kai kurių žmonių reakcijos tikrai kandžiojasi. Ar sugebi praleisti pro ausis kandžias pastabas ir vertinimus?
Nesugebu, o ir nereikia sugebėti, nes tai būtų tokie pat šarvai. Vienintelis būdas yra pripažinti, kad jaučiu tai, ką jaučiu. Jeigu man skauda, nepuolu savęs įkalbinėti, kad tai nesvarbu. Kai nesislepi nuo savęs, nuo savo emocijų, kai jas supranti, jos žymiai greičiau praeina. Juk aišku: tai nesitęs amžinai, žinau, kaip sau padėti. Įvardiju, kas mane sužeidė, ir po 5 minučių – jau lengviau. Man labai padeda kasdienis sportas, ritualai, išvalyta aplinka nuo tų, kurie nuodija gyvenimą. Nepaprastai svarbu su savo aplinkos žmonėmis kalbėtis tiesiai, kaip jauti, rodyti jiems tikrąją savo versiją. Update’ų nebėra, grįžtam į motininę plokštę.
Kokio storumo raidėmis motininėje plokštėje įspaustas žodis „meilė“?
Storiausio. Tik sąlyga – meilė turi būti veiksmažodis. Meilė yra meilė. Tai ne draugystė, ne pagarba. Meilė yra tai, vardan ko viskas. Vardan ko nepatogu, vardan ko skauda, vardan ko konfliktas. Parašiau penkis dainų albumus apie meilę ir dar nepriartėjau prie jos įžodinimo. Meilė yra aiškumas. Juk žiūri į savo vaikus ir tau nekyla klausimų. Ji neprasideda ir nesibaigia, ji tiesiog yra arba jos nėra. Meilė – besąlyginis jausmas.
Idealus variantas romantiniams filmams…
Romantiniai filmai dažniausiai baigiasi vestuvėmis, o ne tuo, kas vyksta po jų. Santykių transformacijos ir tai, kaip žmonės augina arba griauna vienas kitą, yra jau kitas žanras.
Mano dvyniams jau 15, Jonui romantiniai filmai natūraliai ne tokie įdomūs, bet su Marija labai mėgstam pasigaminti užkandžių, susikuisti į lovą ir žiūrėti kvailiausius, banaliausius romantinius filmus. Esu užaugusi paniatkių laikais, kai žodis malonumas reiškė egoizmą. Bet gyvenimas juk turi teikti malonumą, kaip kitaip išgyvensime skaudžius, baisius momentus? Turime turėti taškų, kai tu tiesiog esi ir kaifuoji, nesvarbu, nuo ko ir nesvarbu, kodėl. Kai žiūrime romantinius filmus, aš kaifuoju dėl to, kad esu su savo dukra, ji mano pažastyje kaifuoja lygiai taip pat. Saugume, juoke ir meilėje.
Baltas films
Na, meilės filme „Kai nesitiki“ netrūksta…
Nepažįstu nė vieno adekvataus žmogaus, kuriam žiūrėti į save nebūtų diskomfortas, tuo požiūriu nesu pats dėkingiausias žiūrovas. Tiesiog per daug žinau kūrinį iš vidaus. Bet akivaizdu, kad po filmo lieka gelsvo mielumo ir šilumos jausmas. Lyg būtum apkabintas, išklausytas ir priimtas. Toks tikras ir nuoširdus jis yra. Man regis, tai didelis dalykas. Filmo komanda rinkta lyg specialiai – jautrūs intravertai, filmavimuose supratę, kaip gera kurti kartu. Pamilau tuos žmones, ilgiuosi jų ir esu dėkinga už priminimą, kad kurti bijant yra tikrumo rodiklis. Filmas tiesiog negalėjo nepavykti. Man patiko, kad čia nėra idiotiško juokinimo, kad žmonės realūs, kad nėra nei geriečių, nei blogiečių.
Filmavaisi po gana ilgo laiko. Ar pasiilgsti kino?
Kino kaip ir teatro ilgiuosi visada. Skaudžiai. Net tampu fataliste, nes turiu raminti save įsikibdama minties, kad tai, kas yra tavo, ateis. Negalėčiau skųstis, nes ir teatre, ir kine turėjau didelių vaidmenų, o tai nėra savaime suprantama. Teko dirbti su geriausiais Lietuvos režisieriais – Jonu Vaitkumi, Oskaru Koršunovu, Gyčiu Padegimu, Aidu Giniočiu, Adolfu Večerskiu, Kostu Smoriginu, Emiliu Vėlyviu, Tadu Vidmantu, Donatu Ulvydu. Esu atsisakiusi ne vieno projekto, nes man svarbu, ne ką filmuoti, o su kuo. Ypač Lietuvos kine, kur nėra pažado apie galutinį rezultatą, man svarbu procesas. Apskritai, kad ir ką kurčiau, mane domina kūryba ir jos procesai, o visas pasekmes – raudonus kilimus, premjeras, interviu ar fotosesijas aš tiesiog atidirbu, nes tai yra neišvengiama kūrybos dalis.
Baltas films
Neįtikėtinas jausmas apėmė, pamenu, savo automobilyje pasijutau lyg su didžiule spindinčia karūna, kai man paskambino filmo „Kai nesitiki“ prodiuseris ir pakvietė sukurti Rasą be jokio kastingo! Tikrai malonus jausmas! Jis truko, tiesa, penkias minutes, vėliau atslinko atsakomybė ir baimės. Gerai, kad žinau, jog daryti bijant yra vienintelis tikrumo kanalas.
Pafantazuokime, kaip baigsis Rasos ir Sigio istorija jau po to, kai ekrane praeis titrai?
Aš manau, jei jie liks gyventi atskirai ir susitikinės, baigsis gerai, bet jei sugrius į vieną trobą, gali būti visaip. Čia ir slypi visas įdomumas!
Romantinė komedija „Kai nesitiki“ visuose Lietuvos kino teatruose – nuo vasario 20 dienos.
Filme vaidina I. Jankauskaitė, V. Krulikovskis, Sofija Gedgaudaitė, Deividas Breivė, Leonardas Pobedonoscevas, Ineta Stasiulytė, Vaidas Baumila, Sakalas Uždavinys, Andrius Bialobžeskis, Romuald Lavrynovič, Mantas Bendžius, Anupras Jucius, Šarūnas Zenkevičius. Operatorius – Jaunius Sarapinas, garsistai – Giedrius Aleknavičius ir Iveta Macevičiūtė, filmo dailininkas – Daumantas Levickas, kostiumų dailininkė – Akvilė Klimavičiūtė, montažo režisierius – Dalius Kalinauskas, spalvų dailininkas – Jonas Sunklodas, muzikos koordinatorius – Vaiper Vitalijus Puzyriov. Prodiuseriai – „Baltas films“.
Filmo anonsas: