LKC
Sakoma, kad po trisdešimties reikia atsinaujinti. Kas 20-30 m. reikia taisyti stogą, langus, pasirūpinti hidroizoliacija. Taip, kalbame apie daugiabučius, bet režisierės Gabrielės Urbonaitės „Renovacija“ pasakoja apie vidinio atsinaujinimo prašančius, ketvirčio amžiaus krizę išgyvenančius žmones. Ir daro tai itin ramiai, švelniai ir neskandalingai.
Filme pasakojama apie 30-ojo gimtadienio laukiančią Iloną. Su vaikinu Matu jiedu atsikrausto į miegamojo rajono butą, kur juos užklumpa rutina ir idilišką gyvenimą pertraukiančios smulkmenos – tokios kaip ant padėkliuko nededamas arbatos puodelis. Ilona dirba vertėja, tačiau ramiam darbui iš namų pradeda trukdyti namo renovacijos garsai: nuolatiniai gręžimai, bildesiai ir lietuviškai nekalbančių statybininkų šūksniai. Su vienu iš jų, mokančiu angliškai, Ilona susipažįsta – tai Olegas, atvykęs iš Ukrainos iškart po karo pradžios. Persvarstydama savo ir aplinkinių patirtis, Ilona bando išgyventi nelaukiamo gimtadienio etapą.
Kažkam gali nepatikti veikėjų, ypač Ilonos, (ne)priimami sprendimai ir pernelyg didelis susitelkimas į save bei savo pirmojo pasaulio problemas. Tačiau kam patiems neseniai buvo dvidešimt keli ar kurie gerai pamena permainingą gyvenimo etapą – tuos filmas turėtų paliesti.
Tai laikas, kai pažįstami perka butus, tuokiasi, rimtai įsitvirtina karjeroje – kai atrodo, kad esi rimtas, suaugęs žmogus, turintis tvirtą ateities planą ir norus. Ilona tarsi turi viską, net ir jos vaikinas bando pirštis, tačiau ji nėra tikra, ar visa tai, kas aplink ją – jos svajonės. Gyvenusi iš inercijos, herojė pradeda galvoti apie atsinaujinimą ir tikrosios savęs supratimą. Tačiau tam jai prireikia išorės veiksnių – renovacijos ir Olego.
Kitai daliai auditorijos gali atrodyti, kad juostoje mažokai veiksmo. Tačiau nebijokite pakliūti į kažką nuobodaus. „Renovacija“ netgi nėra lėta. Ji nepretenzinga ir tiesiog neskubi, kasdieniška. Rodomas butas neiščiustytas, kaimynai – smalsaujantys, renovacijos garsai – užknisantys. Ši istorija gerai žiūrisi greičiausiai dėl tvarkingai parašyto scenarijus ir gyvų, atpažįstamų personažų bei gero susidirbimo tarp aktorių.
Beje, ramus ir neskandalingas – nelygu apolitiškas. „Renovacija“ drąsiai reaguoja į dabarties realijas. Pirmiausia, žinoma, vienas iš pagrindinių personažų – ukrainietis. Nors daugiausiai istoriją matome iš Ilonos perspektyvos, filme kupina Olego, iš karo baisumus patiriančios šalies atvykusio žmogaus, gyvenimo detalių.
Tai ir jo žmona, vaikai ir draugai, dalis kurių šiuo metu kariauja, tad Olegą bei kitus pabėgėlius nuolat neramina iš fronto gaunamos informacinės nuotrupos – ar pažįstamas sužeistas? Ar geras bičiulis dar grįš namo? Šalia girdime Ilonos vaikino svarstymus – o kodėl sveikas ir stiprus Olegas dirba Lietuvoje, o ne gina savo šalį? Matomi ir nepalankūs kaimynų žvilgsniai, nepasitenkinimas atvykėliais. Ši politinė dalis tik dar labiau išryškina Ilonos egzistencines dramas ir padeda jai pažvelgti į savo idilišką gyvenimą iš šalies.
„Renovacija“ – šiltas ir gražus filmas apie jaunus žmones, bet skirtas ne tik jiems. Jei jaučiatės panašiai kaip vaizduojama personažė, lengvai įsigyvensite į režisierės kuriamą pasaulį, tačiau net jei ir herojai jums svetimi – jų veiksmus ilgainiui tikrai suprasite ir bent dėl kažkurio tikrai jaudinsitės. Juk ir kaimyninių namų baigta renovacija atneša džiaugsmo, ar ne?
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2026“ tekstas
