Kino pavasaris
„Grįžtame jausmo“ – toks buvo šių metų festivalio „Kino pavasaris“ šūkis. Tiesa, tiek išvydus festivalio programą, tiek ir pažiūrėjus kelis labiausiai išgirtus filmus, neliko aišku, kokių jausmų grįžtama, o dauguma filmų herojų, atrodo, net ne grįžta, o išvyksta. Išvyksta ieškodami savęs, kito žmogaus, prarastų santykių, teisybės.
Atidarymo filmas ir viso festivalio pagrindinis veidas – Joachimo Triero „Sentimentali vertė“ (Sentimental Value, 2025). Juostoje pasakojama apie seserų ir jų nutolusio tėvo dramą. Tėvas (Stellan Skarsgård), žymus režisierius, kalbina jo filme norinčią vaidinti vieną iš dukrų (Renate Reinsve) – Norą, ypač jautrią aktorę, kuriai šis tėvo dėmesys atrodo keliasdešimt metų pavėluotas. Nora išgyvena daug skaudžių jausmų, traumų, niekaip nerasdama kelio atgal pas tėvą ir negalėdama atleisti jam už tai, kad jis paliko savo šeimą.
Niekas neabejoja J. Triero meistryste (o festivalio programos dalis buvo paskirta kūrėjo retrospektyvai). Tačiau ar pagal geriausias skandinaviško kino tradicijas sukurtas filmas nustebins ir pasiūlys šį tą daugiau nei emociškai sunkią istoriją? Man atrodo, vargu. Filmą neabejotinai rekomenduoju norintiems pasimėgauti puikia vaidyba ir žiūrovams, kurie seanso metu nori išsikrauti ir išlieti vieną kitą ašarą.
Ne mažiau pravirkdyti norėjo (ir tikriausiai pavyko) ir filmo „Hind Radžab balsas“ (The Voice of Rind Rajab, 2025) seansai. Tai tikrais įvykiais paremta (praktiškai juos atkartojanti) istorija apie Palestinos pagalbos centrą. Į jį prisiskambina maža mergaitė Hind – ji įkalinta automobilyje pavojingoje susišaudymo zonoje. Visi drauge su Hind buvę jos šeimos nariai – nužudyti. Pagalbos centro darbuotojai bando surasti ir išgabenti mergaitę iš pavojingos vietos, tačiau karinė situacija pernelyg įtempta ir saugiai pasiekti Hind negali net greitosios pagalbos automobilis.
Dramoje nuolat girdimas Hind balsas – tai audiorekonstrukcija, o kartais ją pakeičia net ir tikras balso įrašas. Tai baisi ir svarbi istorija, tačiau ar ribų tarp tikrovės ir fikcijos ištrynimas bei visiškas pasidavimas emocijoms tikrai buvo geriausias būdas papasakoti apie Hind? Filmas balansuoja tie manipuliatyvumo riba, tačiau negirdėjusiems Hind Radžab istorijos ir norintiems apie Izraelio-Palestinos konflikto aukas išgirsti saugioje kino salėje – gali būti teisingas pasirinkimas.
Kitame populiariame festivalio filme „Tiesiog atsitikimas“ (It Was Just an Accident, 2025) paieškos nuo žmogaus ar santykio išsiplečiamos iki teisingumo paieškų. Mechanikas Vahidas išgirsta keistą dirbtinės kojos girgždėjimą. Netrukus vyrą, buvusį politinį kalinį, išpila šaltas prakaitas – lygiai tokį patį garsą skleidė jo kankintojo koja. Vahidas kartu su keliais kitais buvusiais režimo kaliniais bando suprasti, ar šis sutiktas vyras tikrai buvo jų budelis. O jei ir taip – kas tuomet? Grasinti, išsikalbėti, gal net – nuskriausti? Iš pirmo žvilgsnio „Tiesiog atsitikimas“ gali atrodyti kaip keršto istorija, tačiau režisierius Jafaras Panahi, pats patyręs Irano režimo terorą, nenuklysta į vienpusę įvykių/emocijų/žanro plotmę. Vos po kelių scenų filmas persimaino į ir į smagų kelio filmą, ir į komediją, ir vėl grįžta prie dramatiškų svarstymų, ką daryti ir rinktis atsidūrus tokioje sudėtingoje situacijoje.
KP archyvas
Į dar abstraktesnes paieškas nukėlė Lavo Diazo „Magelanas“ (Magalhães, 2025). Patekdami į XVI a. pasaulį žiūrovai susiduria ne su emocija, o nuoboduliu. Geriau to nė neslėpti – trijų valandų epinis filmas yra be galo lėtas, nedaugžodžiaujantis ir sustingęs ilguose, paveiksliškuose (kartais groteskiškuose) kadruose. Bet jei Magelanas ištvėrė trejų metų kelionę, verta paaukoti tris valandas ir būti užliūliuotiems lėtai plaukiančių laivų, skarlatinos protrūkių ir pūvančių kojų.
Ieškodamas šlovės ir naujo pasaulio, Magelanas atrado Filipinus, svetimas religijas ir kalbas, o žiūrovams priešais akis atvėrė skaudžias kolonizacijos bei misionierių žiaurumo pasekmes. Nors tai ir kantrybės išbandymo filmas, mažiau įprasta filmo kalba leidžia panirti į lengvą transą ir patirti tokias emocijas, kokias sau leisime – ne tik griežtai diktuojamas melodramas.
Šių metų „Kino pavasaris“ siūlė tikrai nemažai emociškai paveikių istorijų. Galbūt tai tas festivalio šūkio jausmas – pabėgimas nuo realybės ir skaudžių emocijų (pykčio, neteisybės, liūdesio) išgyvenimas filmo metu. Vis tik įdomesnis pasikartojantis leitmotyvas yra filmo herojų paieškos – ypač tos, kurios papasakotos nestandartiškai.
