Fotografė Vytautė Ribokaitė
Kanų kino festivalis jau dešimtmečius išlieka viena svarbiausių kino industrijos platformų pasaulyje. Čia gimsta garsiausios metų premjeros, formuojasi kino tendencijos, o festivalio konkursinė programa neretai tampa savotišku ateinančių kino metų žemėlapiu. Tačiau kartu Kanai šiandien yra ne tik kino šventė, bet ir sudėtinga industrijos, prestižo, politikos bei verslo sistema.
Apie tai, ar Kanai vis dar diktuoja kino kryptis, kaip keičiasi festivalinis kinas, kokį vaidmenį šiandien turi kino kritikas ir kodėl Lietuvai šių metų Kanai yra istorinė sėkmė, kalbamės su kino kritiku Dmitrijumi Gluščevskiu.
– Ar Kanų kino festivalis šiandien vis dar diktuoja kino tendencijas, ar jau labiau jas atspindi?
– Man atrodo, kad Kanai vis dar yra ta platforma, iš kurios startuoja ryškiausi filmai. Tai galima gana objektyviai matuoti pagal tai, kiek Kanų programoje parodytų filmų vėliau atsiduria „BAFTA“, „Auksinių gaublių“ ar „Oskarų“ sezonuose. Kol kas būtent Kanai dažniausiai surenka tuos filmus, kurie galiausiai nueina visą distanciją iki pat finišo. Aišku, didelę konkurenciją Kanams dabar sudaro Venecijos kino festivalis, ypač kalbant apie Holivudo produkciją. Tačiau europietiško kino kontekste Kanai vis dar yra nepralenkiami. Kita vertus, sunku atskirti, ar jie tikrai surenka geriausius filmus, ar tiesiog turi stipriausią kino produkcijos „išsukimo“ mašineriją. Šitie dalykai glaudžiai susiję.
– Kiek Kanų programoje svarbus pats kinas, o kiek kino politika?
– Kino politika Kanuose tikrai egzistuoja. Su dabartiniu festivalio direktoriumi Thierry Frémaux yra nusistovėję tam tikri santykiai tarp festivalio ir didžiųjų tarptautinių platintojų. Kai kurie vardai ar kompanijos į Kanus patenka lengviau. Kartais kartu su stipriu režisieriaus vardu į konkursą patenka ir silpnesni filmai. Bet tai tam tikra prasme natūralu. Festivalis veikia kaip ekosistema – dirbama su tais kūrėjais ir platintojais, kuriais pasitikima, kurie nuolat kuria ir kurių filmai sulaukia dėmesio. Kanai šiuo požiūriu yra labai aiškiai susiformavęs mechanizmas.
– Vis dėlto Kanai daugeliui asocijuojasi su kino magija. Ar pats festivalis dar turi tą ypatingą atmosferą?
– Įdomu tai, kad Kanai man nėra pats jaukiausias ar maloniausias festivalis. Tai nėra vieta, kur jautiesi apsuptas romantiškos sinefilijos. Kanai yra verslas. Ten daug darbo, mažai miego ir labai daug žmonių, kurie atvažiuoja ne ilsėtis, o dirbti.
Pats miestas kartais net atrodo kaip „Palanga labai turtingiems žmonėms“ – daug kičo, demonstratyvios prabangos ir pinigų. Tačiau žmonės į Kanus važiuoja ne dėl to. Jie važiuoja tam, kad pirmi pamatytų filmus, apie kuriuos visas pasaulis kalbės artimiausius metus. Ir tas jausmas – stovėti eilėje kelias valandas dėl filmo, kurio dar niekas nematė – vis dar yra ypatingas.
– O kuris festivalis jums asmeniškai atrodo artimiausias idealui?
– Vienas gražiausių festivalių man yra Bolonijos archyvinio kino festivalis „Il Cinema Ritrovato“. Ten vyksta tikra kino šventė. Festivalis labai demokratiškas, atviras, ten lengva kalbėtis apie kiną. Iš šalies jis gali atrodyti snobiškas, nes rodomas archyvinis ar nišinis kinas, bet iš tiesų ten daug meilės kinui ir labai mažai industrinio spaudimo. Kanai akcentuoja industriją ir įtaką, o Bolonija – kino žiūrėjimo džiaugsmą.
– Pastaraisiais metais daug kalbama apie konfliktą tarp festivalinio kino ir platformų. Ar ši riba vis dar egzistuoja?
– Kanai tą ribą labai aiškiai saugo. Viena pagrindinių taisyklių norint patekti į festivalį – filmas turi būti parodytas Prancūzijos kino teatruose. Dėl šios priežasties jau daug metų vyksta konfliktas tarp Kanų ir „Netflix“. Platformoms svarbiausia pritraukti žiūrovą į savo sistemą, todėl jos ne visada suinteresuotos tradiciniu rodymu kino teatruose. O Kanai labai aiškiai gina tradicinę kino platinimo logiką: pirmiausia kino teatras, tik po to internetas ir televizija. Kita vertus, pačioms platformoms vis tiek reikia festivalių prestižo. Jei nereikėtų, jos tiesiog išleistų filmus pas save ir tuo viskas pasibaigtų. Bet industrijoje vis dar egzistuoja supratimas, kad norint būti pripažintam, reikia premjerų, festivalių ir fizinės kino patirties.
– Kokius pagrindinius pokyčius matote Kanų programoje per pastarąjį dešimtmetį?
– Pokyčiai vyksta, bet jie nėra radikalūs. Pavyzdžiui, pagrindiniame konkurse šiandien matome daugiau moterų režisierių negu anksčiau, daugiau skirtingų tapatybių ir temų. Tačiau tuo pačiu Kanai išlieka gana konservatyvūs. Festivalis vis dar stipriai remiasi garsiais vardais – Pedro Almodóvaru, Cristi Puiu, Nuri Bilge Ceylanu ar kitais režisieriais, su kuriais festivalio vadovybė dirba jau daug metų. Kanai renkasi saugesnį modelį: geriau paimti kiek silpnesnį žinomo režisieriaus filmą negu labai rizikuoti su visiškai nauju vardu. Tai susiję ir su spauda, ir su prestižu, ir su ilgalaikiais santykiais.
– O ar šiandien festivalinis kinas netampa pernelyg saugus?
– Kartais tikrai kyla toks jausmas, kad norėtųsi daugiau rizikos ar netikėtumo. Bet kartu nemanau, kad kiekvienas Kanų filmas privalo būti šedevras. Šiandien gyvename laikais, kai mums labai lengvai prieinamas visas pasaulio kinas – tiek legaliai, tiek nelegaliai. Dėl to atsiranda neadekvatus lūkestis, kad festivalyje kiekvienas filmas turi išmušti iš vėžių. Iš tiesų kinui reikia leisti kvėpuoti. Reikia leisti talentingiems režisieriams sukurti ir vidutiniškesnį filmą. Kritikai kartais pamiršta, kad kūrėjai irgi jaučia milžinišką spaudimą.
– Kiek šiandien festivalio sėkmę lemia pats filmas, o kiek – marketingas?
– Festivaliuose labai svarbu viskas: kada filmas parodytas, kokį laiką gauna programoje, kaip dirba komunikacija, kokia atmosfera sukuriama aplink premjerą. Tačiau net ir su labai stipria reklama neįmanoma priversti žmonių mylėti filmo. Kartais būtent tie mažesni, mažiau reklamuoti filmai tampa didžiausiais festivalio atradimais. Žurnalistai kaip tik tokių „juodųjų arkliukų“ ir laukia – filmų, apie kuriuos niekas nieko nesitikėjo, bet po premjeros visi pradeda kalbėti.
– Koks filmas Kanuose jums paliko stipriausią įspūdį?
– Vienas ryškiausių pastarųjų metų patyrimų man buvo Julios Ducournau filmas „Titanė“. Tuo metu daug žmonių po seanso buvo nusiteikę gana skeptiškai, o man tas filmas labai patiko. Jis buvo fiziškas, keistas, netipiškas, drąsus žanrų mišinys. Ir man labai patiko, kad vėliau jis laimėjo „Auksinę palmės šakelę“. Visada smagu, kai filmas, kuriuo tiki, galiausiai būna įvertintas.
– Kaip šiandien keičiasi kino kritiko vaidmuo?
– Dabar visi gali pasidalinti savo nuomone apie filmą, todėl kritikui nebeužtenka tiesiog pasakyti „patiko“ arba „nepatiko“. Man atrodo, kad kritiko užduotis šiandien yra suteikti kontekstą – parodyti, iš kur filmas ateina, kaip jis susijęs su kino istorija, kokiomis priemonėmis jis veikia. Kritikas turi padėti ne tik vartoti kiną, bet ir jį suprasti. Aišku, čia atsiranda rizika pasirodyti pernelyg intelektualiam ar nutolusiam nuo žiūrovo. Bet man atrodo, kad galima rašyti protingai ir kartu išlikti suprantamam.
– Kaip vertinate Lietuvos kino matomumą tarptautiniuose festivaliuose?
– Man atrodo, kad Lietuva šiuo metu juda labai teisinga kryptimi. Šiemet Kanuose turime net tris su Lietuva susijusius filmus – tai yra didžiulė sėkmė. Į įvairias programas atrinkti filmai „Pavasaris“, „Klasės nuotrauka“, taip pat „Ulja“, kuriame dirba lietuvių kūrėjai. Tai jau ne pavieniai atsitiktinumai, o ženklas, kad Lietuvos kinas tampa matomas tarptautiniame lauke. Ir čia net nebėra taip svarbu, ar visi tie filmai yra vienodai geri. Pats buvimas tokiame festivalyje atveria daug galimybių ateičiai.
– O ko Lietuvos kinui vis dar trūksta?
– Kalbant apie festivalinį kiną, sakyčiau, kad jau beveik nieko netrūksta. Lietuviškas kinas jau dabar pasiekia labai svarbius festivalius. Bet man atrodo, kad mums dar labai reikia stipresnio komercinio kino. Lietuvoje vis dar trūksta kokybiško, platesnei auditorijai skirto kino, kuris būtų ne tik greito vartojimo produktas. Pas mus jau yra nemažai labai stiprių festivalinio kino kūrėjų, o komercinis segmentas dar tik ieško savo kokybės standarto.
– Kas jums šiandien yra geras filmas?
– Geras filmas man yra toks, kuriame jaučiasi dermė tarp to, ką jis sako, ir kaip jis tai sako. Kai forma ir turinys veikia kartu.
Bet kartu turiu ir tokią profesinę deformaciją – man dažnai įdomesnis netobulas, bet rizikuojantis filmas negu techniškai labai tvarkingas, bet visiškai saugus kūrinys. Geriau filmas, kuris suerzina ar nustebina, negu toks, kurį pamiršti vos išėjęs iš kino salės.
– Ar kinas šiandien dar gali nustebinti?
– Man atrodo, kad gali. Ir labai. Net jei kartais atrodo, kad viskas jau matyta, geras filmas vis tiek gali paveikti emociškai. Gali priversti juoktis, verkti, išeiti iš kino salės pakylėtam. Kinas gal ir nebėra vienintelė dominuojanti meno forma, bet jis tikrai nėra pasenęs. Kai filmas yra iš tiesų puikus, ta kino magija vis dar veikia taip pat stipriai.
– Ačiū už pokalbį!