AHOY nuotrauka
Paaiškėjus šių metų „Sidabrinės gervės“ laureatams, tampa aiškesnis ir bendras pastarųjų metų Lietuvos kino paveikslas. Šių metų apdovanojimai atskleidė ne tik ryškiausius filmus ar kūrėjus, bet ir platesnes industrijos kryptis – augančią žanrų įvairovę, stiprėjančias tarptautines koprodukcijas bei vis didesnį lietuviško kino matomumą.
Apie tai, kaip keičiasi Lietuvos kino industrija, ką šiandien reiškia nacionaliniai kino apdovanojimai ir kokios krypties link juda lietuviškas kinas kalbamės su „Sidabrinės gervės“ organizatoriais – Lietuvos kino centro vadovu Laimonu Ubavičiumi ir AVAKA vadovu Dariumi Vaitiekūnu.
– Kaip matote balansą tarp autorinio kino ir komercinių projektų – ar jie šiandien konkuruoja, ar papildo vienas kitą?
D. Vaitiekūnas: – Man atrodo, kad jie turėtų ne konkuruoti, o papildyti vienas kitą. Sveikai industrijai reikia ir autorinio kino, ir žiūroviškų projektų. Autorinis kinas dažnai atneša naują kalbą, riziką, gylį ir temas, kurios gal ne visada iškart tampa masiškai populiarios, bet augina kino kultūrą. Tuo tarpu komercinei ar platesnei auditorijai skirti filmai atlieka kitą labai svarbų darbą – jie formuoja įprotį žiūrėti lietuvišką kiną. Jie atveda žmones į sales, kuria pasitikėjimą, duoda darbo industrijai, leidžia augti profesionalams. Dėl to ir „Sidabrinių gervių“ apdovanojimuose turime Žiūroviškiausio filmo nominaciją, kurią gauna daugiausiai per praėjusius metus žiūrovų į kino sales surinkęs filmas. Taip, dažnu atveju šioje nominacijoje rezultatai būna aiškūs jau iš anksčiau, nes duomenys apie kino teatrų lankomumą yra skelbiami viešai, tačiau manau, kad ši nominacija yra labai svarbi „Sidabrinių gervių“ renginyje. Todėl man atrodo, kad nereikia šių dviejų krypčių priešinti. Reikia gero autorinio kino ir gero žiūroviško kino. Klausimas turėtų būti ne „autorinis ar komercinis“, o ar filmas padarytas kokybiškai, sąžiningai ir su pagarba žiūrovui.
– Kaip tokie apdovanojimai gali realiai prisidėti prie industrijos augimo, o ne likti tik simboliniu įvertinimu?
D. Vaitiekūnas: – Apdovanojimai gali prisidėti realiai, jeigu jie nesibaigia tą vakarą, kai įteikiamos statulėlės. Pati nuostabioji Gervės statulėlė, kurios autorius yra skulptorius Audrius Liaudanskas, yra tik simbolis, bet aplink jį galima sukurti daug daugiau vertės. Pavyzdžiui, nominacijos gali padėti filmams sugrįžti į žiūrovų akiratį – per papildomas peržiūras, pokalbius, regionus, televiziją ar platformas. Tai labai svarbu, nes lietuviški filmai dažnai turi gana trumpą matomumo laiką. Kitas dalykas – profesijų prestižas. Kai apdovanojame ne tik režisierių ar aktorių, bet ir garso, montažo, dailės, kostiumų, grimo, muzikos kūrėjus, mes ugdome supratimą, kad kinas yra sudėtinga profesinė sistema. O ir apdovanojimas prideda kreditų laimėtojams – ne vienas kino kūrėjas yra pasidžiaugęs, kad laimėjus Nacionalinį kino apdovanojimą keičiasi ir skaičiai honoraro eilutėje.
– Kas svarbiausia organizuojant tokio masto renginį?
L. Ubavičius: Svarbiausia – išlaikyti pasitikėjimą apdovanojimais. Tam neužtenka tik gero renginio – visas procesas turi būtų skaidrus, nuoseklus ir profesionalus. Nacionaliniai kino apdovanojimai yra ir kino bendruomenės darbo įvertinimas, todėl būtina, kad sprendimai būtų priimami remiantis ekspertų nuomone ir aiškiais kriterijais. Dėl to filmus ir kūrėjus vertina įvairių sričių kino profesionalai – režisieriai, prodiuseriai, scenaristai, operatoriai ir kitų profesijų atstovai. Toks modelis leidžia į kūrinius pažvelgti iš skirtingų perspektyvų ir pastebėti ne tik galutinį rezultatą, bet ir visos kūrybinės komandos darbą. Tai padeda užtikrinti platesnį požiūrį, objektyvumą ir deramą dėmesį visoms kino profesijoms, kurios prisideda prie filmo atsiradimo.
– Kaip atrodytų „sveika“ Lietuvos kino industrija po 5–10 metų – kas turėtų pasikeisti, kad ten atsidurtume?
D. Vaitiekūnas: – Sveika industrija, mano supratimu, yra tokia, kurioje kūrėjai gali planuoti, o ne nuolat gyventi nuo projekto iki projekto visiškoje nežinioje. Kur yra daugiau stabilumo, aiškesnės taisyklės, daugiau pagarbos profesijoms ir daugiau pasitikėjimo lietuvišku turiniu. Po 5–10 metų norėtųsi matyti industriją, kurioje stiprus ne tik galutinis filmas, bet visa grandinė: idėjos vystymas, scenarijus, gamyba, postprodukcija, platinimas, rinkodara, tarptautinis darbas, autorių teisių administravimas. Mes dažnai kalbame apie kūrybą, bet pamirštame, kad kūryba negali tvariai veikti be sistemos. Ir čia ne tik apdovanojimų klausimas, o labiau visos ekosistemos vystymosi klausimas. Labai svarbu, kad visos industrijos grandys judėtų tuo pačiu greičiu ir ta pačia kryptimi. Taip pat dar norėtųsi stipresnio ryšio ir su žiūrovu. Kad lietuviškas kinas nebūtų vien keli dideli įvykiai per metus, o nuolatinė kultūrinio gyvenimo dalis. Ir ne tik Vilniuje, bet visoje Lietuvoje. Man atrodo, kad mūsų potencialas yra didelis. Bet sveika industrija neatsiranda vien iš talento. Jai reikia tvaraus finansavimo, profesionalios infrastruktūros, gerų darbo sąlygų ir aiškaus supratimo, kad kinas yra ne tik kultūra, bet ir ekonomika, darbo vietos, šalies matomumas.
– Kaip šiandien apibrėžtumėte „Sidabrinės gervės“ reikšmę nacionaliniam kinui?
L. Ubavičius: – Apdovanojimai yra proga visai kino bendruomenei ir žiūrovams atsigręžti į praėjusių metų lietuvišką kiną – prisiminti ryškiausius darbus, įvertinti kūrėjų pasiekimus ir pamatyti, kokiomis temomis bei idėjomis gyveno mūsų kino laukas. Tai savotiškas metų kino pjūvis, leidžiantis pamatyti, kokia įvairi ir gyvybinga yra Lietuvos kino industrija. Tuo pačiu apdovanojimai padeda filmams pasiekti platesnę auditoriją. Neretai žiūrovai būtent per nominacijas ar laureatų sąrašą atranda kūrinius, kurių dar nebuvo matę, susidomi naujais režisieriais ar kitais kino kūrėjais. Todėl „Sidabrinė gervė“ tampa ne tik profesiniu įvertinimu, bet ir tiltu tarp kino bendruomenės bei žiūrovų. Man atrodo, kad didelė šių apdovanojimų vertė slypi ir tame, jog dėmesys skiriamas ne vien režisieriams ar aktoriams. Čia įvertinami operatoriai, montažo režisieriai, kompozitoriai, garso režisieriai, kostiumų ir dailės kūrėjai bei daugybė kitų specialistų, kurių darbas ne toks matomas plačiajai auditorijai. Tai primena, kad filmas gimsta iš daugelio žmonių talento, patirties ir bendro darbo, o kiekvienos profesijos indėlis yra neatsiejama galutinio rezultato dalis.
– Kaip formuojasi nominacijos ir sprendimai – kiek tai yra profesinis vertinimas, o kiek platesnis industrijos pulsas?
D. Vaitiekūnas: – Pirmiausia tai yra profesinis vertinimas. Kitaip apdovanojimai prarastų prasmę. Vertinama ne tik tai, ar filmas patiko, bet kaip jis padarytas: režisūra, scenarijus, aktoriniai darbai, vaizdas, garsas, montažas, bendras meninis sprendimas. Tai yra kolegų žvilgsnis į kolegų darbą. Nominacijas iš pateiktų apdovanojimams filmų šiemet sudarė 9 narių Atrankos komisija, kuri susideda iš laisvai išsikėlusių asmenines kandidatūras asmenų, kino industrijoje veikiančių profesionalų, deleguotų įvairių kino organizacijų, pavyzdžiui, Lietuvos kinematografininkų sąjungos, Nepriklausomų prodiuserių asociacijos, Lietuvos animacijos asociacijos, Lietuvos kino operatorių asociacijos, Autorinio kino aljanso ir kitų. Komisija darbą pradeda metų pradžioje – sausio–vasario mėnesiais – ir turi pareigą įvertinti visus, kriterijus atitinkančius, filmus, kurie yra pateikti tų metų apdovanojimams. Balandžio pabaigoje jau būna suformuotos visos nominacijos ir paskelbiami kiekvienos nominacijos pretendentai. Tuomet darbą pradeda Balsuotojų komisija, kurioje balsuoti gali visi praėjusių „Sidabrinių gervių“ laureatai, kino organizacijų deleguoti asmenys ir kino lauke aktyviai veikiantys fiziniai asmenys, kurie atitinka keliamus kriterijus. Balsuotojų komisiją sudaro daugiau nei 400 kino industrijos profesionalų, kurie ir išrenka laimėtoją kiekvienoje nominacijoje. Bet, žinoma, apdovanojimai niekada nevyksta visiškame vakuume. Jie vis tiek atspindi ir bendras metų tendencijas, industrijos kryptis, tam tikras temas, kurios tuo metu tampa svarbios. Kartais iš nominacijų galima pajusti, kad ateina nauja karta, kad stiprėja ir keičiasi filmų žanrų įvairovė, tematika, kad atsiranda daugiau žanrinio kino ar tarptautinių bendradarbiavimų.
– Ko šiandien labiausiai reikia, kad „Sidabrinė gervė“ taptų dar stipresniu nacionaliniu kino įvykiu?
L. Ubavičius: – Manau, kad didžiausias potencialas slypi tolesniame lietuviško kino auditorijos augime. Pastaraisiais metais matome džiuginančią tendenciją – lietuviški filmai sulaukia vis daugiau žiūrovų dėmesio, o kartu auga ir susidomėjimas pačiais kūrėjais, jų darbais bei Lietuvos kino procesais. Tai rodo, kad nacionalinis kinas tampa vis reikšmingesne mūsų kultūrinio gyvenimo dalimi. Kuo dažniau žmonės renkasi žiūrėti lietuviškus filmus, tuo artimesni jiems tampa ir kino kūrėjų pasiekimai. Tuomet „Sidabrinė gervė“ tampa ne vien profesionalų bendruomenės įvertinimu, bet ir įvykiu, kurio rezultatų laukia platesnė visuomenė. Taip pat norėtųsi, kad apie lietuvišką kiną būtų daugiau kalbama ne tik premjerų metu, bet ir visus metus – mokyklose, žiniasklaidoje, kultūros renginiuose, socialiniuose tinkluose. Kuo daugiau erdvės skiriama pokalbiams apie filmus ir jų kūrėjus, tuo stipresnis ryšys formuojasi tarp auditorijos ir nacionalinio kino. O stiprus, smalsus ir įsitraukęs žiūrovas yra pagrindas tam, kad ir „Sidabrinė gervė“ augtų ir išlaikytų savo aktualumą.
– Dėkoju už pokalbį!