Kino festivalio programoje žiūrovai mato galutinį rezultatą – kruopščiai atrinktus filmus, suskirstytus į seansus ir programas. Tačiau už kiekvienos programos slypi ilgas atrankos, diskusijų ir sprendimų procesas. Kaip gimsta trumpametražių filmų programos? Ko šiandien ieško kino kuratoriai? Ir ar po tūkstančių peržiūrėtų filmų dar įmanoma nustebti?
Vilniaus trumpųjų filmų festivaliui besirengiant jubiliejiniam 20-ajam sezonui, apie kino kuratorystę, trumpametražio kino tendencijas, darbą Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje ir naują festivalio iniciatyvą „Vitrina” pradedantiesiems kuratoriams kalba kinotyrininkė ir kino kuratorė Mantė Valiūnaitė.
Kaip prasideda trumpametražių filmų programos kuravimas? Nuo temos, emocijos, politinio konteksto ar tiesiog vieno stipraus filmo?
Iš tiesų nei nuo vieno iš šių dalykų arba, galima sakyti, nuo visų. Jeigu kalbėtume apie konkursines programas, jų kuravimas prasideda nuo pirmųjų metų festivalių. Juose žiūrime, kas pasirodo vertingiausia, įdomiausia, kokie filmai sulaukia dėmesio ar apdovanojimų. Taip pamažu pradeda formuotis programos pagrindas.
Pats kuravimas, kaip filmų dėliojimas į konkrečias programas, iš tikrųjų yra vienas paskutinių etapų. Kadangi kalbame apie konkursines programas, filmų neatrinkinėjame pagal iš anksto numatytą temą. Pirmiausia ieškome stipriausių, aktualiausių ir įdomiausių filmų. O kai jau turime atsirinkę filmus iš festivalių ir mums pateiktų, tada prasideda kuratorinis darbas – ieškai, kurie filmai geriausiai dera tarpusavyje ir kokius dialogus jie gali sukurti.
Jeigu kalbėtume apie specialiąsias programas, ten procesas dažniau prasideda nuo idėjos. Pavyzdžiui, svarstome, su kuo norėtume dirbti konkrečiais metais. Festivalyje visada turime šalį-fokusą, todėl galvojame, kurią šalį norėtume išryškinti. Svarbios ir partnerystės – kartais atsispiriame nuo įdomaus festivalio ar organizacijos, su kuriais norisi bendradarbiauti. Taip pat gali atsirasti retrospektyvos idėja, kai atrodo, kad verta iš naujo pristatyti kokio nors kūrėjo trumpametražius filmus.
Todėl kuravimas man atrodo gana daugialypis procesas. Jis gali prasidėti nuo partnerystės, geografinės krypties, konkretaus kūrėjo ar temos, kuri tuo metu atrodo svarbi ir aktuali. Dažniausiai visa tai formuojasi palaipsniui – po truputį, po truputį, kol galiausiai susidėlioja į programą.
Ar po tiek filmų peržiūrų vis dar įmanoma nustebti filmais? Koks paskutinis trumpametražis filmas nuoširdžiai pribloškė?
Nustebti vis dar pavyksta. Kartais mane neįtikėtinai sujaudina filmas, ir tada kyla nuostaba, kad, nors jau esu mačiusi tiek daug kino, jis vis tiek gali taip stipriai paveikti. Kartais nustebina tai, kad iš tam tikros šalies atsiranda jai visiškai nebūdingas filmas – kažkas netikėto ir šviežio.
Vienas tokių pavyzdžių buvo pernai „Visions du Réel“ programoje rodytas filipiniečių dokumentinis filmas su animacijos elementais „Daiktai šiaip sau nekrenta iš dangaus“ (angl. „Objects Do Not Randomly Fall From the Sky“, rež. Maria Estela Paiso, 2024). Atsimenu, kad jis man buvo tarsi gaivaus oro gūsis. Iš Filipinų kino jau buvau susidariusi įspūdį, kokios tendencijos ten vyrauja, o šis filmas buvo visiškai kitoks ir netikėtas.
O šiais metais vienas labiausiai nustebinusių ir sužavėjusių filmų kol kas buvo JAV kūrėjų Jacko Wedge’o ir Willo Freudenheimo darbas „Rūgštus miestas“ (angl. „Acid City“). Abu kūrėjai iki šiol daugiausia dirbo žaidimų srityje. Tai animacinis dokumentinis filmas, kuris man paliko labai stiprų įspūdį. Dar nežinau, ar jis pateks į festivalio programą, nes kol kas tik aš jį mačiau, dar laukiu jų reakcijų.
Kaip keičiasi trumpametražis kinas pastaraisiais metais? Kokias temas ar formas šiandien matote dažniausiai?
Daug pokyčių pastaraisiais metais pastebiu dokumentiniame kine. Tiesa, tai galbūt susiję ir su festivaliais, kuriuos mėgstu sekti, bet juose tikrai matau gerokai daugiau eksperimentinės dokumentikos. Atsiranda labai daug laisvės tiek pasakojimo formose, tiek pačiame požiūryje į tai, kas gali būti dokumentinis kinas. Mane tai labai žavi, todėl pirmiausia norisi paminėti būtent šią tendenciją.
Kalbant apie temas, tikrai daugėja filmų, kurie siekia labai greitai reaguoti į tai, kas vyksta aplink. Trumpametražį filmą, ypač dokumentinį, galima sukurti gerokai greičiau nei vaidybinį ar ilgametražį kiną, todėl jis tampa itin jautrus aktualijoms.
Pastebiu ir tendenciją, kad daugėja filmų, kuriuos net būtų galima pavadinti aktyvistiniais. Jie siekia reprezentuoti tai, kas vyksta dabartiniame geopolitiniame lauke, kviečia reflektuoti, dažnai yra labai emocionalūs ir nevengia radikalių, atvirai deklaruojamų pozicijų.
Kita tendencija – nemažai kūrėjų atsigręžia į analoginį formatą ir vėl renkasi filmuoti ant juostos. Tai labiau matyti vaidybiniame kine. Ši banga nėra visiškai nauja, tačiau ji vis dar tęsiasi ir išlieka gana populiari.
O jei kalbėtume apie vaidybinį kiną, jame vis dar labai ryški santykio su šeima ir tėvais tema, jos persvarstymas. Kartais tai nėra tiesiogiai asmeniški pasakojimai, tačiau ypač tarp jaunų kūrėjų jaučiasi, kad tai viena svarbiausių temų, nuo kurios jie atsispiria.
Man atrodo, kad tai galima sieti ir su tuo, jog vis daugiau dėmesio skiriame psichinei sveikatai. Terapija nebėra tabu ar retenybė, todėl šios temos natūraliai persikelia ir į kūrybą. Dažnai atrodo, kad kūrybiniai ir terapiniai procesai tampa glaudžiai susiję.
O ką šiandien reiškia būti kino kuratoriumi? Ar tai žmogus skonio formuotojas ir tyrėjas, ar tarpininkas tarp filmo ir auditorijos?
Viskas priklauso nuo festivalio, renginio formato ar institucijos, kurioje dirbi. Nuo to labai priklauso ir kuratoriaus funkcija, ir tai, ką jis turi daryti.
Kino festivaliuose kuratorius dažniausiai veikia kaip tarpininkas. Žinoma, dirbdamas su konkursinėmis programomis vis tiek turi prisiimti atsakomybę atrinkti ir pristatyti, tavo manymu, stipriausius filmus, todėl atrankos ir programos formavimo funkcija niekur nedingsta. Tačiau kartu yra ir daug tarpininkavimo – kuratoriai dažnai pristato filmus, kalbasi su auditorija, veda pokalbius su kūrėjais, padeda užmegzti ryšį tarp filmo ir žiūrovo. Ši tarpininko funkcija tikrai labai ryški.
Labiau tyriminis kuravimas būdingas retrospektyvoms ar specialiosioms programoms, kai ne tiesiog kvieti kitos šalies kuratorių pristatyti savo kino lauką, bet pats formuoji programos idėją ir kryptį. Man atrodo, kad būtent tokiose programose atsiranda daugiau erdvės individualiam kuratoriaus žvilgsniui.
Ar galima išmokti kino kuratorystės? Ar tai labiau ilgo žiūrėjimo ir domėjimosi rezultatas?
Tai yra profesija, kurios galima mokytis. Tai ir viena iš kino studijų krypčių – gali rinktis studijuoti kuravimą. Žinoma, mokytis galima ir savarankiškai – galima skaityti, domėtis, stebėti, kaip dirba kiti kuratoriai, vertinti jų sprendimus ir nuolat klausti savęs, kaip pats formuotum programą, kas tau atrodo įdomu, vertinga ar prasminga. Svarbiausia – žiūrėti daug filmų ir lavinti kritinius gebėjimus juos vertinti.
Apskritai viena svarbiausių kino kuratoriaus atsakomybių yra stebėti vietos kino kultūrą ir jausti, ko jai galbūt trūksta. Lengviausia būtų vadovautis vien savo skoniu ir rodyti tai, kas pačiam įdomu. Tačiau kartu reikia stebėti platesnį kontekstą, matyti, kas vyksta kitur, kokios temos ar formos atsiranda tarptautiniame lauke, ir galvoti, ko vietinei auditorijai dar stinga. Man atrodo, kad viena iš kuratoriaus užduočių mėginti praplėsti vietos kino kultūros lauką.
Lietuvoje apie kino kuratorystę kalbama gana mažai. Ar būtent tai paskatino Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje pradėti iniciatyvą „Vitrina“?
Man atrodo, kad Vilniaus trumpųjų filmų festivalis niekada nestovi vietoje – jis nuolat ieško būdų, kaip plėstis, užmegzti naujų ryšių ir išbandyti ką nors naujo. Todėl man atrodo, kad „Vitrina“ atsirado būtent iš tokio noro suteikti žmonėms platformą pabandyti save naujame vaidmenyje.
„Lithuanian Shorts“ agentūra (red. past. agentūra, organizuojanti Vilniaus trumpųjų filmų festivalį) jau daug metų organizuoja jaunųjų kino kritikų dirbtuves ir įvairias kitas iniciatyvas, todėl jaučiasi, kad tiek agentūra, tiek festivalis nuolat siekia atsiverti naujoms idėjoms, naujiems žmonėms ir naujiems bendradarbiavimo būdams. Man atrodo, kad „Vitrina“ taip pat kilo iš noro ieškoti naujų temų, naujų kampų ir kartu praplėsti paties festivalio programą.
Man ši iniciatyva atrodo labai graži tuo, kad ji nelieka uždara, kad tik tam tikri žmonės gali spręsti, ką verta rodyti. Vilniaus trumpųjų filmų festivalis ir anksčiau kviesdavo svečius kuratorius, tačiau „Vitrina“, mano akimis, yra dar vienas atsivėrimas tiems, kurie patys nori pabandyti kurti filmų programas ir išbandyti kuratoriaus vaidmenį.
„Vitrina“ kviečia pradedančiuosius kino kuratorius siūlyti savo filmų programas. Ko tikitės iš šių paraiškų? Drąsių temų, netikėtų jungčių, ar kažko visiškai naujo kaip šviežias oro gūsis?
Aš vis tiek tikiuosi, kad kažkas nustebins. Kaip ir kalbėjome apie filmus – atrodo, kad daug ką jau esi mačiusi arba bent jau girdėjusi, tačiau vis tiek lauki to netikėtumo. Būtent jo ir tikiuosi iš šių paraiškų.
Tai gali būti naujas žvilgsnis į Lietuvos kino sceną, temos, kurių mūsų lauke galbūt dar trūksta, arba tiesiog šviežias kampas į tai, apie ką jau kalbame. Nors pati vis dar jaučiuosi jauna, vis dažniau suprantu, kad jau yra užaugusios kelios kartos, kurios kiną žiūri ir apie jį mąsto kitaip. Man labai įdomu pajusti tą skirtumą ir būti nustebintai: „Aha, vadinasi, jūs taip matote dalykus, jums tai svarbu.“
Kartu norisi ir pačiai kaip kuratorei kažko išmokti. Man įdomu susidurti su nauju požiūriu, nauju jautrumu, nauju žvilgsniu į kiną. Man atrodo, kad ir aš, ir kolegos, su kuriais žiūrėsime paraiškas bei svarstysime, ką parodyti, visi turime tą patį lūkestį – užmegzti dialogą su kažkuo nauju.
Pabaigai – jeigu nebūtų jokių taisyklių, apribojimų ar praktinių kliūčių, kaip atrodytų jūsų svajonių trumpametražių filmų seansas?
Nežinau. (Juokiasi.) Labai sunkus klausimas, nes niekada apie tai negalvoju. Net sakyčiau, kad retai jaučiuosi labai varžoma. Ypač dirbant Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje. Mes tikrai daug diskutuojame, o kai tenka atsisveikinti su kokiu nors filmu, niekada nesijaučiau kolegų stabdoma ar negalinti reikštis kaip kuratorė. Man atrodo, kad dažniausiai randame kompromisus, kurie galiausiai išeina į naudą pačiai programai.
Aš galvoju, kad kartais, jeigu programą sudaryčiau viena, gal net per daug nueičiau tokiu visiškai eksperimentiniu ir labai abstrakčiu keliu, nes man pačiai, ypač trumpametražiame kine, tokia kalba labai patinka. Tai ta svajonių programa turbūt ir būtų tokio eksperimentinio kino – sumaišyto nuo senojo avangardo iki visiškai naujo.
Tai būtų programa, orientuota ne tiek į temas, kiek į patirtį. Galbūt todėl, kad kartais to pasiilgstu. Kad ir kaip svarbu būtų kalbėti apie aktualias, šiandien degančias temas, kartais kino salėje norisi ir poilsio. Todėl tai būtų seansas, kuriame būtų skirtingų šviesų žaismas, stroboskopiniai vaizdai, abstrakcijos, lėtas peizažo tyrinėjimas.
Man toks kinas yra labai malonus, nes leidžia trumpam sustoti, pailsėti ir įjungia kitą sąmonės būseną. Turbūt jeigu dabar reikėtų svajoti apie idealų seansą, jis būtų būtent toks.
Pokalbio metu ne kartą nuskambėjo smalsumo, netikėtumo ir naujų žvilgsnių svarba. Būtent tokių perspektyvų ieško ir naujoji Vilniaus trumpųjų filmų festivalio iniciatyva „Vitrina“, kviečianti pradedančiuosius kino kuratorius siūlyti savo trumpametražių filmų programas.
„Vitrinos“ tikslas – puoselėti kino kuratorystę Lietuvoje, pristatyti naujas temas, mažiau matomas kino formas ir suteikti erdvės naujiems balsams. Atrinkta programa bus parodyta 20-ajame Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje, vyksiančiame 2027 m. sausio 20–26 d. Paraiškos priimamos iki birželio 28 d., daugiau informacijos: https://filmshorts.lt/vitrina/.