Praėjusiame serijos straipsnyje apie Robertą Zemeckį paminėjau, jog siekti karjeros kino industrijoje jis apsisprendė išvydęs šiandien kino klasika laikomą filmą „Boni ir Klaidas“ (Bonnie and Clyde, 1967), kurio režisierius – Arthuras Pennas (1922–2010) – taip pat buvo susijęs su Lietuva, jo tėvai – žydai iš Zarasų. Šis filmas įkvėpė ne tik R. Zemeckį, tai buvo vienas ryškiausių Naujojo Holivudo pranašų, kuriuo žavėjosi ištisa jaunų kino kūrėjų – Martino Scorseses, Steveno Spielbergo ir kitų – karta. Tad režisierius Arthuras Pennas šioje straipsnių serijoje taip pat nusipelno ne tik trumpo paminėjimo, bet ir ilgesnio įrašo. Šis straipsnis tam ir skirtas.
Atsisėdus prie kompiuterio Lietuvos Centrinio Valstybės Archyvo skaitykloje ir į asmenų paieškos laukelį suvedus pavardę Penas išmestų nemažą pluoštą dokumentų, priklausančių bent keliolikai skirtingų žydų kilmės Penų, nemažai jų – iš Zarasų. Reikia pabrėžti, jog ši paieška aprėptų tik nedidelį archyvarų suskaitmenintų ir aprašytų dokumentų skaičių, akivaizdu, jog asmenų, turinčių Peno pavardę XIX–XX a. Lietuvoje, būtų galima rasti gerokai daugiau. Tarp kai kurių Penų iš Zarasų rastume ir įžymybių, pavyzdžiui, 1854-aisiais mieste gimusį dailininką Jehudą Peną (1854–1937), žymiojo Marko Šagalo mokytoją.
Su Jehudos Peno šeima galimai susijęs ir 1888-aisiais Zarasuose ar jų apylinkėse gimęs Arthuro Penno tėvas – Hiršas Penas (1888–1942). Tačiau tam įrodyti dar reiktų platesnių tyrimų, Lietuvos archyvuose esamų duomenų tam nepakanka. XIX–XX a. sandūros Zarasuose gyveno didelė žydų bendruomenė, pavyzdžiui, 1906 m. čia suskaičiuoti 7037 miestiečiai, 4552 (67%) iš jų žydai, tad pasikliauti vien pavardės sutapimu neužtenka.
Remiantis šeimos legenda, Hiršas Penas taip pat gimė gausioje žydų šeimoje, kad palengvintų naštą, jis nuo aštuonerių metų pradėjo mokytis amato – tapo keliaujančio laikrodininko pameistriu, keliavo su juo po apylinkes taisydamas laikrodžius ir visokią smulkią juvelyriką. Vėliau, vengiant karinės tarnybos, gyveno su kita žydų šeima, kurios tėvai turėjo vien dukteris (jei šeimoje buvo tik vienas vyras, jo į karinę tarnybą neimdavo). Teigta, jog taip ir pats atitolo nuo tikrųjų savo gimdytojų, tad 1908-aisiais palikti juos Lietuvoje ir išvykti laimės ieškoti į JAV galėjo būti ne taip sunku.
Reikia paminėti, jog aprašomu metu Zarasai Zarasais net nevadinti, miestas ne kartą keitė savo pavadinimą. Zarasais buvo iki 1836-ųjų, kuomet mieste apsilankė Rusijos caras Nikolajus I, kuriam ši vietovė taip patiko, jog pervadino Zarasus į Novoaleksandrovską, savo sūnaus ir sosto paveldėtojo Aleksandro II garbei. Kai Rusijos imperija subyrėjo, Lietuva paskelbė nepriklausomybę, vardas pakeistas, tačiau kartu norėta jį padaryti lietuviškesniu – miestas pavadintas Ežerėnais. Neteisingai manyta, kad pavadinimas Zarasai kilęs iš lenkų kalbos, o pastarųjų tarpukario Lietuvos patriotai ne itin mėgo. Išsiaiškinus nesusipratimus, kone po dešimtmečio, miestui vėl grąžintas Zarasų vardas.
Paminėti Zarasų vardų kaitą vertėjo dar ir todėl, jog vardą ne kartą keitė ir pats Hiršas. Jei ieškotume 1908-aisiais į JAV iš Novoalesandrovsko atvykusio Hiršo Peno – paieška būtų bevaisė, tačiau galbūt rastume iš ten pat atvykusį, kiek jaunesnį Chaimą Michelsohną. Vėliau, jau patekęs į JAV, šis jaunuolis persivadins kitu vardu, taps – Harriu Williamu Pennu, būsimu režisieriaus Arthuro Penno tėvu. Kai kuriose knygose ar straipsniuose apie Arthurą (ar jo brolį, žinomą mados fotografą Irvingą) Penną jo tėvu ir nurodomas Zarasuose gimęs Chaimas Michelsohnas. Visgi, labiau tikėtinas variantas, jog karinės tarnybos Rusijos imperijoje vengęs Hiršas į JAV išvyko pasinaudodamas kito žmogaus dokumentais, o patekęs į išsvajotą laisvės šalį tik susigrąžino gimtąjį, tik jau suamerikietintą, vardą ir pavardę.
Turėdamas amatą Harriu JAV tapęs Hiršas čia neparpuolė. Apsigyveno Naujojo Džersio valstijoje, kur Plainfieldo mieste (Niujorko priemiestyje) 1913 m. atidarė nedidelę savo juvelyrikos parduotuvę. 1916 m. Manhatene, Niujorke, susituokė su Sonia Greenberg (1893–1979), su kuria susilaukė dviejų sūnų, pirma Irvingo (1917–2009), o vėliau Arthuro (1922–2010), kuris gimė jau Filadelfijoje, čia šeima persikėlė 1920-aisiais. Pažymėtina, jog Sonia Greenberg (atvykimo dokumentuose – Sore Grinberg) 1910-aisiais į JAV taip pat atvyko iš dabartinės Lietuvos teritorijos, taip pat iš Zarasų. Tačiau nežinoma, ar Harris ir Sonia buvo pažįstami dar Lietuvoje. Bent jau tikrai abejotina, jog dar Lietuvoje jie galėjo būti pora, tuomet būtų sunku paaiškinti tokį ilga laiko tarpą tarp Sonios atvykimo į JAV ir judviejų vedybų.
Šeimos legendose pasakota, jog Sonia ir trejais metais anksčiau į JAV atvykęs jos brolis Josephas per Atlantą plaukė pas savo tėvą Moišę. Šis kadaise išvyko į JAV uždarbiauti, retkarčiais šeimai į Zarasus atsiųsdavo laiškų ir pinigų. Tačiau į JAV atvykę vaikai čia savo tėvo nerado. Paaiškėjo, jog nenaudėlis Moišė Lietuvoje likusiai šeimai dūmė akis, o tuo tarpu jau buvo sukūręs kitą šeimą… Varšuvoje. Kiek istorijoje tiesos – velniai supaisys, tačiau 1910 m. atvykimo į JAV dokumentuose Sonia nurodė vykstanti dar pas tėvą, o ne pas anksčiau atvykusį brolį ar taip pat JAV gyvenusį dėdę.
Bet kokiu atveju, skyrybos religingų žydų šeimose buvo retenybė. Tačiau neišvengė jų ir Harrio bei Sonios santuoka. 1925 m., kai Arthurui buvo treji, Sonia paliko Harrį Filadelfijoje, o pati su vaikais grįžo į Niujorką. Tiesa, nė vienas iš Arthuro tėvų nebuvo itin religingas, tad vargu ar jiems reikėjo rūpintis religinės teisės skyrybų raštais, taip vadinamais getais. Arthuras augo sekuliarioje aplinkoje ir pats niekuomet nepriskyrė savęs jokiai religijai, beje, jau išgarsėjęs scenoje ir ekrane dėl to kiek apgailestavo, mat religija režisieriui atrodė teatrališkiausia žmogaus kasdienio gyvenimo sudėtinė dalis, bet… jokia bažnyčia nebetraukė tapti jos nariu.
Tiesa, religijos vaikystėje visiškai neišvengė. Slaugytoja dirbusiai vienišai motinai nebuvo lengva pasirūpinti dviem vaikais, Didžiosios depresijos metais ne kaip sekėsi ir Harrio verslui. Sonia buvo priversta dažnai keisti gyvenamąją vietą, o vaikais neretai rūpindavosi draugai ar pažįstami. Arthurui teko vasarą praleisti ir protestantiškoje vaikų stovykloje, iš kurios vaiką mama pamiršo pasiimti… Galiausiai motina nebepakėlė sunkumų – keturiolikmetis Arthuras buvo išsiųstas gyventi pas tėvą, ten pat dar prieš keletą metus motina išsiuntė ir jo brolį Irvingą.
Filadelfijoje tėvas mokė sūnų savo amato – taisyti laikrodžius, graviruoti įrašus ant metalo, rūpintis parduotuve. Tačiau, kaip pripažino pats Arthuras, mokinys iš jo buvo prastas. Jaunuolį labiau sudomino mėgėjiški teatro pastatymai vidurinėje mokykloje, įsitraukė į jų organizavimą. Kinas, teatras – visa tai neturtingai gyvenusio jaunuolio gyvenime anksčiau buvo veik nepažįstama. 1942 m. Harriui mirus, Arthurui kilo dilema – ko imtis, jis liko vienas su tėvo parduotuve, kurios veiklai tęsti įgūdžių trūko, kišenėse švilpavo vėjai, o svajonėse buvo teatras. Pagalbos ranką širdingai ištiesė JAV vyriausybė, įteikusi jaunuoliui šaukimą į armiją – JAV neseniai buvo įsitraukusi į Antrąjį Pasaulinį karą.
1943–1946 m. tarnaujant pėstininku JAV karinėse pajėgose Europoje, Arthurui Pennui teko pabuvoti ir karštuose kovų frontuose, pavyzdžiui, patirti nacių puolimą Belgijoje, Ardėnų operacijos metu. Tačiau taip pat Arthurui teko galimybė ir daugiau pasidarbuoti su scenos menu – prisidėti prie karių teatro pastatymų. O svarbiausia, jog baigus tarnybą kariuomenė jam suteikė nemokamą aukštąjį švietimą jo pasirinktoje studijų programoje, kuo jis netruko pasinaudoti – įstojo į privatų Juodųjį kalnų koledžą (Black Mountain College) Šiaurės Karolinos valstijoje.
Menininkų pamėgtas koledžas pasižymėjo neortodoksišku požiūriu į švietimą – čia nebuvo paskaitų ar egzaminų. Jis labiau priminė komuną, kurioje studentai mokėsi per patirtį, kartu organizuodami ir vykdydami įvairiausias veiklas – rašydami ir skaitydami, kurdami ir atlikdami muzikos kūrinius, statydami teatro vaidinimus. Su pastaraisiais daugiausiai ir dirbo A. Pennas – išbandė jėgas kaip aktorius (prastai), rašytojas (geriau), režisierius (labai gerai).
1950-aisiais, baigęs studijas, grįžo į Niujorką ir ėmė ieškoti darbo viename iš daugelio mieto teatrų. Nebuvo naivus, nesitikėjo dirbti režisieriumi, siekė būti scenos vadybininku, tačiau ir to tuo metu jokiam teatrui nereikėjo, menkos santaupos tirpo. Visgi – nusišypsojo sėkmė, scenos vadybininko prireikė, tik ne teatrui, o sparčiai JAV populiarėjančiai televizijai. Priėmė pasiūlymą kaip laikiną alternatyvą. Tuo metu šio darbo pobūdis televizijoje ir teatre ne tiek ir skyrėsi, visos televizijos transliacijos vyko gyvai, vaizdajuosčių dar nebuvo, tad prieš televizijos kameras reikėjo planuoti pasirodymo veiksmą lyg prieš žiūrovą teatro salėje.
Pradžioje dirbo su humoristinėmis laidomis, pirmąją darbo dieną buvo sufleriu – laikė lapus su atlikėjo tekstu, tačiau televizijai pasirodė gabus, tad turėjo vis daugiau ir daugiau pareigų, kol vieną dieną, netikėtai sunegalavus kolegai, užėmė transliacijos režisieriaus poziciją. Netrukus jau pats televizijoje režisavo valandos trukmės gyvus dramos pastatymus, kurių scenarijus pats adaptuodavo iš literatūros kūrinių. Beje, tuo metu siekdamas geriau suprasti aktorių darbą ėjo ir į aktorystės kursus, kuriuos vedė režisierius, aktorius Michailas Čechovas, 1932–1933 m. dirbęs Valstybės teatre Kaune.
Pasižymėjęs televizijoje sulaukė ir pasiūlymų iš Holivudo. Buvo pakviestas režisuoti filmą apie legendinį laukinių Vakarų nusikaltėlį – vaikį Bilį (Billy the Kid) – „Warner Bros.“ studijoje. Nors nebuvo pirmasis kandidatas tapti filmo „Ginklas kairiarankiui“ (The Left Handed Gun, 1958) režisieriumi, tačiau taip pat nebuvo atsitiktinis – filmo scenarijus pirma buvo parašytas ir pastatytas kaip televizijos, kurią A. Pennas puikiai išmanė, vaidinimas.
Jau pirmajame A. Penno filme galime įžvelgti sąsajų su būsimu žymiausiu jo kino hitu – „Boni ir Klaidu“. Įvairių simbolinių metaforų kupiname filme Vaikis Bilis (akt. Paul Newman) parodytas kaip maištaujanti, nesuprasta, aplinkos mitologizuota figūra. Tačiau pirmoji patirtis Holivude režisieriui anaiptol nepatiko. „Warner Bros.“ tuo metu vis dar veikė pagal senus gerus Holivudo konvejerio principus, filmo režisierius studijoje buvo konkrečiai užduočiai (filmavimo darbams) samdomas amatininkas, o ne filmo šeimininkas.
A. Pennas liko nepatenkintas, jog jam nebuvo leista aktyviai dalyvauti filmo montažo darbuose, teigė, jog jis buvo atliktas prastai, iškraipė jo viziją. Studija teisinosi režisieriaus neleidžianti į montažinę, nes norinti išgelbėti filmą, kuris dėl meninių užmačių gali likti nežiūrimas. Nepatenkinti liko visi – A. Pennas prisiekė daugiau nekelti kojos į Holivudą, tuo tarpu studijai filmas tapo finansine nesėkme. Patiko filmas tik kažkokiems kino kritikams Prancūzijoje, tačiau kas jau kas, o jų nuomonė Holivudo studijų vadovams rūpėjo mažiausiai.
Daug geriau sekėsi Brodvėjuje. Tiesa, pirmas blynas – spektaklis „Mylimieji“ (The Lovers, 1956) – ir čia buvo prisvilęs, baigtas rodyti vos po 4-ių vaidinimų. Tačiau šis blynas nebuvo A. Penno, jis bandė gelbėti griūvantį spektaklį kaip korežisierius. Bet kai ėmėsi kito projekto – Williamo Gibsono melodramos „Dviese sūpuoklėse“ (Two for the Seesaw, 1958–1959) – pataikė tiesiai į dešimtuką! Spektaklis tapo hitu ir buvo parodytas 750 kartų. Tiek kūrinio autorius W. Gibsonas, tiek režisierius A. Pennas buvo nominuoti prestižiniam „Tony“ apdovanojimui, tuo tarpu pagrindinė aktorė Anne Bancroft, kurią Brodvėjui atrado A. Pennas, šį apdovanojimą laimėjo.
Hitu tapo ir kitas pastatymas – to paties autoriaus, pagal tikrą istoriją parašyta „Stebukladarė“ (The Miracle Worker, 1959–1961). Daugiau nei 700 kartų parodytas spektaklis pasakojo apie XIX a. mokytoją (vaidino ta pati Anne Bancroft), pasiryžusią rasti bendravimo būdą su akla ir kurčia mergaite. Šis spektaklis nominuotas net 5-iems „Tony“ apdovanojimams, juos šį kartą laimėjo visa trijulė – Pennas, Gibsonas, Bancroft.
Žinoma, ten, kur sėkmė – ten ir Holivudas. Spektaklis „Stebukladarė“ 1962-aisiais tapo ir antruoju A. Penno režisuotu filmu. Šį kartą režisierius dirbo su ženkliai menininkams draugiškesne „United Artists“ studija, tačiau ir su ja teko pakovoti. Studija norėjo, jog filme vaidintų žinoma ekrano žvaigždė Elizabeth Taylor, tuo tarpu režisierius norėjo filme matyti tuos pačius aktorius kaip ir scenoje, tame tarpe ir savo mūzą Anne Bancroft. Studija nusileido, tačiau todėl filmui skyrė sąlyginai nedidelį biudžetą, jis laikytas komerciškai rizikingu. Nors finansiškai nebuvo nuostolingas, netapo filmas ir dideliu komerciniu hitu, visgi, jis buvo puikiai įvertintas kritikų – nominuotas net 5-iems „Oskarams“, tame tarpe ir už geriausią režisūrą. Pennas „Oskaro“ negavo, tačiau pagrindinės filmo aktorės – Anne Bancroft ir Patty Duke – juos laimėjo.
Apdovanotas „Toniu“, nominuotas „Oskarui“, A. Pennas, dėl kurio neseniai spjaudėsi „Warner Bros.“ studija, dabar tapo vienu geidžiamiausių Holivudo režisieriumi ir sąlygas studijoms galėjo pradėti diktuoti pats. Taip ir padarė. Kitą filmą „Mikis Vienas“ (Mickey One, 1965) kūrė studijai iškėlęs sąlygą – jūs man duosite milijoną dolerių gamybai (tuo metu sąlyginai nedidelė suma), bet jums nerodysiu nieko, kol filmo nebaigsiu… Rezultatas išėjo tikrai išskirtinis – eksperimentinis, vizualiai sudėtingas filmas apie paranoišką komiką (akt. Warren Beatty), kuris bėga nuo persekiotojų pats nežinodamas kodėl…
Filmas alsavo Prancūzų naujosios bangos dvasia, Europoje jis buvo ir geriau vertinamas, tuo tarpu JAV tapo finansine nesėkme ir ilgokam buvo pamirštas, kol jau XX a. pabaigoje buvo geriau įvertintas naujos kino kritikų bangos. Nei publika, nei režisierius nebuvo patenkinti ir daug paprastesniu bei brangesniu kitu filmu – „Gaudynės“ (The Chase, 1966) su Marlonu Brando, Jane Fonda ir Robertu Redfordu. Tiesa, finansinių nesėkmių kine į širdį A. Penas giliai neėmė – paraleliai vis dar sėkmingai dirbo teatre, tačiau tuomet gimė „Boni ir Klaidas“.
Ironiška, jog žymiausio savo karjeroje filmo režisieriumi Arthuras Pennas atsisakė būti net tris kartus. Tapti režisieriumi jį ilgai įkalbinėjo bičiulis, šio filmo prodiuseris ir aktorius Warrenas Beatty. Aktorius pasitikėjo originaliu režisieriumi ir mėgo su juo dirbti, nors bendras jų darbo procesas taip pat apėmė nuolatinius ginčus dėl visų filmo aspektų. Nei režisieriumi, nei filmu užtat netikėjo kino studija (vėl „Warner Bros.“), norėjusi filmo reklamai skirti kuo mažiau pinigų, taip sumažinant studijos vadovų galvose jau skaičiuojamus nuostolius. Pastariesiems klausimų kėlė daug kas – prancūziška filmo stilistika, žvaigždžių trūkumas bei moralės sergėtojų baimė dėl filme matomo smurto, nusikaltėlių heroizavimo ir užuominų į netradicinę seksualinę orientaciją.
Oi, kaip jie klydo! Moralės sergėtojai, žinoma, putojosi, tačiau filmas apie Didžiosios depresijos metais JAV siaučiančių nusikaltėlių porelę su šūkiu „Jie jauni… Jie įsimylėję… Jie žudo žmones“ tapo hitu tarp jaunimo, kurie kaip tik mėgavosi laužomomis nusistovėjusiomis Holivudo normomis. Kelis milijonus kainavęs filmas kino teatrų kasose susižėrė daugiau nei 70 mln. dolerių, iš kurių keli milijonai nubyrėjo ir Arthurui Pennui, sulaukė ir antros „Oskaro“ nominacijos. Neturtingo laikrodininko iš Rytų Europos sūnus tapo milijonieriumi.
Po „Boni ir Klaido“ sekęs dešimtmetis – A. Penno aukso amžius Holivude. Tuo metu režisierius apleido teatrą ir atsidavė tik kinui, kur vieną po kito kūrė kritikų ir publikos gerai įvertintus, kino žanrų ribas laužančius filmus: 1969 m. hipių eros pabaigą pranašaujantį „Alisos restoraną“ (Alice’s Restaurant), pelniusį režisieriui trečią „Oskaro“ nominaciją, 1970 m. antivesterną „Mažas didelis žmogus“ (Little Big Man), 1975 m. neo-noir trilerį „Nakties žygiai“ (Night moves).
Kitaip nei anksčiau dominavusiuose klasikinio Holivudo filmuose, šie nepateikdavo žiūrovui aiškių atsakymų ir vienos įvykių versijos, atvirkščiai – jie provokavo aktyviai interpretuoti, klausti, pabrėždavo filmų scenarijų ambivalentiškumą ar išryškindavo ekrane naudojamų kino technikų dirbtinumą. A. Penno filmai buvo skirti aktyviam, mąstančiam žiūrovui. Tačiau 8 deš. antroje pusėje Holivudas reorganizavosi, tokie „meniniai“ filmai nebebuvo populiarūs, su „Nasrais“ (Jaws, 1975, rež. Steven Spielberg) prasidėjo blockbusterių era.
A. Penno „Misūrio vingiai“ (The Missouri Breaks, 1976) žymi lūžį. Nors į filmą investuota 10 mln. dolerių, nors čia vaidino tokios žvaigždės kaip Marlonas Brando ir Jackas Nicholsonas, tačiau filmas nei žiūrovų, nei kritikų jau nesužavėjo. Kritikai geriau vertino kitą filmą – „Keturi draugai“ (Four Friends, 1981), tačiau jis taip pat buvo didžiulė komercinė nesėkmė.
Arthuras Pennas vėl grįžo į teatrą, kur sėkmingai darbavosi veik iki savo mirties. Tuo tarpu 9 deš. kurti režisieriaus filmai buvo jau daug paprastesni, dažnai žanriniai kūriniai – žymiausių 7-8 deš, režisieriaus darbų šešėliai. Prisiminė ir karjeros pradžią televizijoje, sukūrė kelis televizijos filmus, tačiau aktyviau dirbti su TV serialais nepavyko – 2000-aisiais tapęs TV serialo „Įstatymas ir tvarka“ (Law & Order, 1990–2010, 2022-) vykdomuoju prodiuseriu netrukus įsitikino, jog darbo kultūra televizijoje nuo 6-ojo dešimtmečio yra neatpažįstamai pasikeitusi. Daug geriau prie naujų televizijos vėjų prisitaikė Arthuro Penno sūnus – Mathew Pennas (g. 1959), per savo karjerą prodiusavęs ar režisavęs daugiau nei 200 skirtingų televizijos serialų epizodų.
Nors karjeros pabaigoje kino pasaulis režisieriaus anaiptol nelepino, tačiau jis nebuvo pamirštas – apie jį parašyta ne viena knyga ar straipsnis. Gražus ir simboliškas atrodo ir paskutinis režisieriaus filmas didžiajam ekranui. 1995-aisiais, švenčiant kino šimtmetį, buvo pakviestas sudalyvauti kinematografiniame žaidime – sukurti trumpą filmą naudojant originalią brolių Lumière‘ų kino kamerą. Arthuro Penno kūrinys, kartu su 40 kitų žymių to meto režisierių: Theo Angelopoulos, Spike‘o Lee, Davido Lyncho, Wimo Wenderso ir kt., filmais, tapo antologinio filmo „Liumjerai ir kompanija“ (Lumière et compagnie, 1995) dalimi. Taip režisierių pripažįstant ir kaip vieną ryškiausių gyvų to meto kino kūrėjų. A. Pennas mirė 2010 m. rugsėjo 28 d., Manhatene, praėjus dienai po 88-ojo savo gimtadienio. Tačiau tuo Pennų, kino ir Lietuvos istorijos nesibaigia – laukite tęsinio.
Už pagalbą rengiant straipsnį autorius dėkoja istorikei Rūtai Anulytei.
