Kaip ruošiami filmuose vaidinantys šunys. Pokalbis su treneriu Karoliu Grigaliūnu

Gyvūnus kine matome taip dažnai, jog greičiausiai net nesusimąstome, kas slypi už jų paruošimo. Šunų treneris Karolis Grigaliūnas papasakojo apie šunų dresūrą ir ruošimą filmams, kasdienines užduotis ir tarptautinius kino projektus. Pašnekovo įkvepiantis profesinis užsidegimas lydėjo viso pokalbio metu.

Kaip pradėjai treniruoti šunis?

Reklama

Pradėjau nuo savo šuns treniravimo. Pasikviečiau trenerį į namus, vėliau prisijungiau į grupines treniruotes, pradėjau užsiimti šunų sportu. Suvokiau, kad treneris yra kaip dirigentas, duodantis užduotėlę grupei. Toptelėjo mintis – koks nuostabus darbas, būni su šunimis ir dar pinigų gauni.

Man malonu būti su šunimis, užsimezga ir ryšys su žmonėmis. Visada jaučiausi intravertas, buvo sunku bendrauti, o per šunis pavyko tai padaryti, nes kalbi apie šunį, o ne apie save. Dirbu jau maždaug trylika keturiolika metų. Atsimenu savo pirmą klientą, važiavau per visą miestą treniruoti šuniuko. Gavau dvidešimt litų.

Kaip darbuose atsirado šunų ruošimas filmams?

Pamenu, jog prieš maždaug aštuonerius metus buvo ieškomi šunys kažkokiam projektui. Filmavome sceną aptvertame „underground“ rūsyje, kuriame vyko šunų kovos. Tuo metu dirbau su stipresniais šunimis, užsiiminėjau apsaugos sportu. Tikėtina, dėl to su manimi ir susisiekė. O gal turėjau reikalingą šunį, nes tuo metu auginau du rotveilerius. Vykdavo gana aktyvios grumtynės, kai jie tarpusavyje žaisdavo. Apgavome žiūrovą – imitavome pjautynes, nors jų fiziškai nebuvo. Vėliau Černobylio serialo projektas buvo atspirties taškas, jam reikėjo paruošti visą šunų padalinį.

Kaip vyksta šunų atrankos procesas, ar ji yra specifinė?

Savo duomenų bazėje turime aktorių-šuniukų, įgavusių praktikos tam tikruose vaidmenyse. Dažniausiai gauname užsakovo scenarijų ir užduotis ir ką jie norėtų matyti. Prieš atranką ieškau, koks šuo galėtų atlikti rolę, net jeigu ir neturiu tokio šuns. Kartais režisierius nori, kad, pavyzdžiui, šuo turėtų baltą spalvą ant peties, tuomet tai labai susiaurina atranką.

Dažnai filmuojasi trenerio šuo, nes jie daugiausiai užsiima su gyvūnu, kartu skelbiame kastingą. Šuniukus testuojame, yra protokolas, kurį jie praeina, pasižiūrime, ar geba atlikti užduotis. Labai svarbu, jog šeimininkai būtų patikimi, turėtų laiko dalyvauti projekte. Vėliau eina paruošimo etapas, mokome šunį atlikti užduotis ir įsitraukti jį į repeticijas su aktoriumi.

Ar tenka keisti gyvūną, jeigu jis nesutaria su aktoriumi?

Nelabai. Didžioji dalis žmonių myli ar yra turėję šunį. Dažniausiai aktoriai yra lankstūs, žino, kaip adaptuotis. Buvo tokių atvejų, kai nebuvo laiko susipažinti su šunimi. Atsimenu, sykį atvedėme labradorą supažindinti su aktore. Ji repetavo, pasiėmė tą šuniuką kaip kokią rankinę, nebuvo kontakto… Tai buvo nesudėtinga rolė, gyvūno nekeitėme, bet viską įgyvendinome.

Kartais aktorius iškart myluojasi su šuniuku, tada tik duodi pavadį ir jis jau atranda ryšį. Sunkiau tiems, kas neturėjo šuns, reikia daugiau laiko, kartais aktoriai prašo papildomai pasitreniruoti su šunimis.

Ar scenoms, kuriose reikalingi gyvūnai, būna paskirti atskiri laikai, ar viskas filmuojama kartu?

Priklauso, kokią rolę šuo atlieka. Jeigu jis atlieka pagrindinį vaidmenį, atsakingas užduotis, tada su režisieriumi ir su komanda galime scenos filmavimą kelti į priekį. Pavyzdžiui, reikia nufilmuoti sceną, kurioje šuo susitinka su žmogumi ir džiaugiasi. Kiek kartų jis pasidžiaugs susitikęs su žmogumi? Vieną, daugiausiai du kartus. Neišprovokuosi – gali paštetu veidą išsitepti, gal palaižys, bet natūraliai reakcijos neišgausi. Tada iš anksto planuojame, kaip lengviau būtų suderinti ir šuniuką nusifilmuoti.

Papasakok apie savo tradicines užduotis filmavimo aikštelėje.

Jeigu šuniukams su žmonėmis reikia antrame plane pasivaikščioti, tada duodu pavadėlį ir jie vaikštinėja. Bet jeigu būna sudėtingesnės užduotys, tada atvykstu šiek tiek anksčiau. Įprastai, be šuniuko atėjęs į aikštelę apžiūriu, kokios yra sąlygos, ar yra pavojų, ar šuo su pavadžiu, ar kažkoks katinas gali išlįsti… Po to, turėdamas laiko, ateinu su šuniuku ir leidžiu jam pajusti aplinką aikštelėje.

Sutelkiu šunį į tai, ką jam reikia atlikti, atsegu ir jis vaidina. Bet jeigu pradedant filmuoti nėra garso, viskas susijaukia. Vėl kažką paslepi, pakvepini, paruoši, kad jis atliktų užduotį. Idealiu atveju, kai prasideda veiksmas, aš paskutinis išeinu iš kadro ir pasislepiu.

Ar kartais tenka režisieriui pasakyti, kad nepavyks tam tikri jo užmojai?

Taip, tikrai tenka. Vyksta derybos, nes režisieriai gali norėti pagal savo patirtį ar taip, kaip matė vaikystėje. Kartais iš mano perspektyvos tai atrodo labai sudėtinga ar pavojinga. Pavyzdžiui, scenos, kuriose šuo turi šiepti dantis, rodyti agresiją, o kitoje – aktoriui bučiuoti veidą.

Reikia pašiaušto kailio ir instinktyvių reakcijų, bet šuniui nepasakysi šiepk dantis. Tada eini į kompromisus. Nenoriu pasižadėti to, ko negaliu padaryti. Noriu apdrausti save ir kartu šunį. Kiek repeticijų gali pavykti, bet po to šuo jau gali nebedaryti, nes jam atsibodo. Dažai režisieriai, nufilmavus vieną ar antrą pamainą, pamato, kaip gyvūnas elgiasi, atsiranda daugiau lankstumo.

Ar skiriasi metodikos dresiruojant šunis šeimininkų prašymu ir ruošiant juos filmams?

Priklauso nuo scenarijaus ir užduoties. Jeigu šuniukui reikia atlikti veiksmą per atstumą, stebėti ir nejudėti, tai naudoju tuos pačius principus kaip ir dresūros treniruotėse. Kai norisi kitokių užduočių, žiūriu, ar šuo natūraliai geba atlikti, ar reikia išmokyti. Jeigu reikia saugoti teritoriją, tai padidėja rizika, kad jis gali kažkam įkasti, nes saugo teritoriją. Tada simuliuojame ir išmokome šunį loti. Šuo loja, pašiepia dantis, jam bėga putos, bet nekanda. Yra specifinis mokymas, bet per daug nesiskiria.

Ar šiuo metu dirbi kokiame nors kino projekte?

Taip, ruošiame vieną filmą, dar vieną ką tik nufilmavome, jo pavadinimas „Šeimininkai“. Apie šunis ir jų šeimininkus. Vykdėme atranką ir pasiruošimą, kiekvienas šuo turėjo savo užduotis ir su kiekvienu reikėjo dirbti atskirai. Šunų buvo apie penkiolika rolių, dar jų dubleriai.

Minėjai šunų dublerius. Su gyvūnais, kaip ir su paprastais aktoriais, irgi reikia dublerių?

Taip, yra dubleriai, jeigu tai tos pačios veislės atstovai ir gali atlikti vienas kito rolę. Darbe yra rizikinga, todėl labai gerai turėti atsarginį variantą. Jeigu pagrindinis šuo patiria traumą ar kažkas atsitinka, nebegalima filmuoti ir būna didelė prastova. Kartais vienas šuniukas labai socialus ir gali atlikti vieną rolę, kurioje jis natūraliai džiaugiasi, o kitoje, kur jam reikia prasilenkti su šunimi, jam būna sudėtinga. Jeigu ši charakterio jo pusė ne pati stipriausia, galime panaudoti dublerį.

Kas paruošia šunų išvaizdą filmavimams?

Priklauso nuo projekto. Jeigu reikia kraujo, patys galime ištepti šuniukus dažais. Kailio sutepimui galima naudoti pudrą. Filmuojant „Černobylį“ radome vandens ir žemės, tai mes, šeimininkai, purvinome ir šiaušėme šunis. O įprastai kviečiamas kino dalininkus.

Kokie įdomiausi nutikimai filmavimo aikštelėje?

Filmavome dramos „Bėgikė“ sceną: miesto autobuso stotelėje stovi žmonės ir su jais kartu laukia 50 kilogramų „meškinas“ rotveileris be pavadėlio. Ryte darėme repeticiją. Atvažiavo įprastas Vilniaus transporto autobusas su keleiviais. Mano šuo laukia stotelėje, aš stoviu atokiau. Šuo įlipo į vidų, nors turėjo laukti stotelėje. Vos spėjau jam iš paskos į autobusą, kad netyčia neišvažiuotų kartu. Šuo įlipo pro galines duris, praėjo pro visą autobusą ir išlipo. Keleivių reakcija buvo gana juokinga.

Išliko atmintyje viena serialo „Černobylis“ pavojinga scena. Buvo masinė scena, kurioje autobusais evakuojami žmones iš miestelio. Belgų aviganis tarp kareivių ir milicininkų turėjo bėgti ir vytis važiuojantį autobusą. Aš buvau autobuse prisegtas su petnešomis, išlindęs pro duris šaukiau šunį.

Šuo bėgo į autobusą, mečiau kamuolį, kad jis pagautų ir sustotų. Kai išmečiau kamuolį, pamačiau, kad šalia stovi karinis automobilis, kurio nemačiau už nugaros, o šuo bėga visu greičiu… Jeigu tas kamuolys būtų nors per metrą būtų nukritęs į šoną, šuo būtų trenkęsis į automobilį. Džiaugiuosi, kad viskas baigėsi gerai. Ne veltui į anonsą įdėjo tą sceną, nes režisieriai po filmavimo žiūrėjo į šunį ir sakė, kad jis geriausias aktorius.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2026“ tekstas