Vytautės Ribokaitės nuotr.
Sprogimai, dūžiai ar audros ekranuose – specialiųjų efektų kūrėjų kasdienybė. Linas Kuzminskas, dirbęs su specialiaisiais efektais filmuose „Kopa“, „Neatrastas“ ir kt., papasakojo apie profesinį kelią, iššūkius tarptautinėje aplinkoje bei davė patarimų siekiantiems karjeros šioje srityje.
Papasakokite apie savo profesinį kelią, kaip pradėjote kurti specialiuosius efektus?
Buvo ilgas kelias, kol pradėjau kurti specialiuosius efektus. Maždaug 2005 m. norėjau tapti prodiuseriu. Po kelerių metų darbo prodiuserių asistentu, sugalvojau teoriją, jog norint būti geru prodiuseriu, reikia suprasti visų departamentų darbus. Todėl pradėjau per visus juos „keliauti“.
Daugiausia dirbau dailės departamente – nuo statytojo iki pagrindinio dailininko, kartais atlikdavau ir specialiuosius efektus. Vėliau keliuose projektuose pradėjau nesutarti su kūrybininkais, nes mano darbas buvo keičiamas be jokios priežasties, pagal nuotaiką. Pasakiau, kad daugiau neatliksiu dailės departamento darbų, kurie be jokio gailesčio yra „nurašomi“ ir darysiu tik tą, ką išmanau geriausiai. Kai man niekas neaiškins, kaip ir ką daryti, o spręsiu pats – kas saugu, o kas ne. Kas įmanoma ir paprasčiausiai neprieštarauja fizikai – efektus.
Sėkmingai tik tą ir darau nuo 2013 metų.
Vytautės Ribokaitės nuotr.
Ar reikėjo papildomo pasiruošimo pradedant dirbti tik su specialiaisiais efektais?
Didžiausią patirtį davė dailės departamentas. Tuomet nebūdavo išskaidytų departamentų, bent filmuojant reklamas, todėl buvau atsakingas už daugybę dalykų. Reikėdavo ir filmavimo vietų ieškoti. Kartais projektai neturėdavo pinigų efektams, todėl patys turėjome juos padaryti…
Dailės departamento patirtį vis dar sėkmingai pritaikau ir dirbdamas su specialiaisiais efektais. Prisidėjo patirtis ir iš kitų departamentų, tokių kaip operatoriaus padėjėjo ar apšvietimo darbas, supratimas, kaip veikia įvairūs stovai ir kiti kameros tvirtinimo elementai. Supratau, kaip teisingai įtvirtinti dalykus, kad jie saugiai atliktų savo vaidmenį darant ar atliekant efektus.
Vytautės Ribokaitės nuotr.
Kuriuo metu filmo kūrime prasideda specialiųjų efektų kūrėjo darbas?
Pasaulinėje praktikoje tai yra vienas iš departamentų, kuris važiuoja nuo pat pradžių su ne tik dailės departamentu, kur pradedami dekoracijų brėžiniai ar pagrindinio vaidybinio rekvizito gamyba. Tai yra labai glaudžiai susiję ir su kitais departamentais – tiek kostiumų pasirinkimai, jų medžiagiškumo, grimas ir prostetikai, taip pat ne retas atvėjis kada naudojamos šviesos ar gripo įranga, dekoracijų statymas, kurį jau minėjau, net ir vaidybinės transporto priemonės.
Žinoma, viskas priklauso nuo scenarijaus. Lietuvos praktikoje efektai dar nėra įgavę savo tikros formos, nes tai ne tik dūmai, ugnis ar lietus, tai yra daug platesni dalykai, be kurių pasaulyje mažai filmų, kurie be to išsisuktų.
Kaip pradėjote dirbti tarptautiniuose projektuose?
Filmavome „Černobylio“ serialą Lietuvoje ir pagrindinė specialiųjų efektų komanda buvo iš Vokietijos. Buvau vietinis technikas-specialistas. Po projekto su keliais vokiečiais likome gerais draugais ir jie mane parekomendavo kitai vokiečių kompanijai, kuri yra viena didžiausių pasaulyje.
Asm. archyvo nuotrauka
„Černobylis“ buvo mano startas į pasaulinę areną. Aišku ir pačiam teko nemažai pasistengti ir įrodyti, kad ir lietuviai sugeba ne tik atnešti ir paduoti. Pirmame projekte Vokietijoje teko netgi sugalvoti vieną iš pagrindinių filmo efektų.
Net neabejoju, jog vokiečių komanda labai džiaugėsi pakvietusi jus dirbti kartu.
Būna visko. Vokietijoje yra tvarka, labai stipri hierarchija. Jeigu esi technikas, nesvarbu, ar vyresnysis technikas, ar vadovaujantis, bet esi žemesnėje pozicijoje, tuomet tavo žodis labai mažai ką reiškia. Dirbau šitą darbą visose pareigybėse, žinau, kaip galima atlikti greičiau, pigiau ir paprasčiau. Bet būna labai sunku įtikinti kolegas vokiečius, kad yra geresnių ar tiesiog kitų būdų įgyvendinti tam tas užduotis.
Vytautės Ribokaitės nuotr.
Ar būna atvejų, kai režisierius nori tokių efektų, kurių neįmanoma įgyvendinti?
Dirbant su didesniais projektais, viskas būna iš anksto labai kruopščiai planuojama. Nebūna netikėtų idėjų aikštelėje, nes dažniausiai tam, kad viskas vyktų saugiai ir užtikrintai, turi būti labai gerai pasiruošta. Kartais būna, kad režisierius ar operatorius sugalvoja, kad būtent dabar reikėtų kažką panaudoti. Jeigu tuo metu esame su atitinkama žmonių sudėtimi ir turime pakankamai įrangos ar medžiagų, galime tai įgyvendinti.
Kas yra sunkiausia jūsų profesijoje?
Nekonkretumas ir neapibrėžtumas. Kai nėra galutinai suformuojama užduotis ar idėja, ką tau reikia padaryti. Dideliuose projektuose man netenka bendrauti su režisieriumi ar operatoriumi, tai daro mano kolegos. Dažniausiai užduotis iki technikų ateina ne iki galo suformuluota. Gali ruoštis net savaitę nežinodamas tikslaus norimo rezultato, ką režisierius nori matyti.
Kas yra atsakingas už visas rizikas, susijusias su specialiaisiais efektais?
Visa atsakomybė tenka efektus kuriančiai komandai. Todėl reikia testuoti, bandyti, kad viskas būtų iki smulkmenų išsiaiškinta ir visi žinotų, kaip kas veikia. Jog nebūtų, kad vieni ruošia efektus, o kiti juos įgyvendima jau filmavimo metu. Svarbu, kad visi, kas dirba su jais, žinotų apie juos iki smulkiausių detalių. Kad nebūtų menkiausios galimybės atsitikti kažkokiai klaidai.
Asm. archyvo nuotrauka
Koks pagrindinis skirtumas darbo su tarptautiniais projektais ir darbo Lietuvoje?
Dirbdamas „Černobylyje“ supratau, kad būtent tai ir yra kinas, koks jis turėtų būti, jei kalbėtume apie mastą ir profesionalumo lygį. Po „Černobylio“ Lietuvoje dar dirbau su keliais mažesniais užsieniečių projektais – „Skylines“, „The Forgotten Battle“.
Kai išvažiavau dirbti į Vokietiją, Vengriją ar kitas šalis, pamačiau, kas Lietuvoje yra didelis projektas, ten yra eilinis. Tas mastas yra kaip standartas, mažiau net nebūna. Suprantu, kad Lietuvoje yra daug gerai dirbančių žmonių, bet mes esame toli nuo to, kas vyksta pasaulyje. Dėl to liūdna, nes neturime filmavimo studijų, trūksta infrastruktūros ir žmonių. Todėl esame nepatrauklūs didžiajai daugumai projektų… Bet gal vieną dieną pasieksime aukštesnį lygį.
Atrodo, jog vis daugiau specialistų iš Lietuvos išvyksta dirbti su užsienio filmais?
Mano palinkėjimas visai Lietuvos kino bendruomenei, kas dirba aikštelėje ir biuruose, – pasitaikius galimybei būtinai išvažiuokite padirbėti su dideliais projektais. Vien dėl galimybės pamatyti ir įgauti patirties, o ją parsivežus čia sėkmingai pritaikyti.
Asm. archyvo nuotrauka
Koks buvo įsimintiniausias specialusis efektas su kurio teko dirbti?
Filme „Neatrastas“ (Uncharted), kuriame vaidino Tomas Hollandas ir kiti garsūs aktoriai, buvo scena, kurioje naudojame labai aukštas vazas. Tos vazos turėjo būti molinės. Tam tikru metu jos, kaip domino efektas, viena po kitos turėjo pradėti skilinėti, sprogti, o viduje esanti druska išsiliet ant žemės. Aš sugalvojau, kaip tą padaryti. Tai buvo didžiausio masto ir daugiausiai pasiruošimo reikalaujantis efektas, kurį man pačiam teko sugalvoti.
Toliau viskas priklauso nuo masto. Trečioje „Kopos“ dalyje teko kurti lietų maždaug futbolo dydžio filmavimo aikštelei. Turėjome 70 kubų vandens atsarginį vandens rezervuarą. Per vieną dublį sunaudodavom apie 40 kubų. Taip pat „Kopoje“ vieno dublio metu sprogimams naudojome apie 200-300 sprogstamųjų užtaisų.
Minėjote, kad sugalvojote, kaip turėtų sprogti ir skilti vazos. Gal pasidalintumėte, kaip?
Kartais darant efektus reikia mąstyti paprasčiau. Kartais reikia užmiršti visas patirtis, ką esi daręs, užmiršti visus sudėtingus dalykus. Prieš tai reikėtų paminėti, kad tos vazos buvo padarytos iš putplasčio. Jos turėjo atlaikyti 300-400 kg druskos imitacijos viduje. Kaip padaryti, kad vaza skiltų gabalais be pirotechnikos, kaip tam tikrose vietose suplėšyti putplastį, jog būtų tam tikra vazų suskaldymo choreografija? Tam buvo naudojamos pianino stygos.
Vytautės Ribokaitės nuotr.
Kur artimiausiu metu išvysime jūsų darbus?
Mano paties laukiamiausias darbas yra „Kopos“ trečia dalis. Gruodžio 18 d. įvyks pasaulinė premjera.
Kokia specialiųjų efektų ateitis iš dirbtinio intelekto perspektyvos?
Teko kartu skristi su vienu „Dune“ vizualiųjų efektų supervizoriumi iš Dubajaus į Europą. Jis minėjo, kad technologijos spartėja ir dirbtinis intelektas pakeičia tam tikras pareigas. Bet specialieji efektai, kaip ir kino juosta, išliks prestižo reikalas. Kai kurie kūrėjai norės fiziškai turėti specialiuosius efektus, o ne kompiuterio sugeneruotus, kurie niekada neprilygs tikriems fiziniam, mechaniniams efektams. Tai kaip ir paguodė.
Bet tas pats supervizorius minėjo, kad žemesnio rango filmuose – C, D kategorijos – bus naudojamas dirbtinis intelektas efektams kurti. Bet didesnio biudžeto – A, B klasės – filmų specialieji efektai bus kuriami gyvai. Tai nudžiugino.
Vytautės Ribokaitės nuotr.
Ką patartumėte jaunimui, kuris norėtų dirbti su specialiaisiais efektais?
Patarimas norintiems dirbti kine – siūlyčiau pradėti nuo dailės departamento. Jame susiformuoja didžioji dalis supratimo, kas yra kino kūrimas. Tuo pat metu turi galimybę matyti ir visą techniką.
Būtent dailės departamente gali pačiupinėti kitų departamentų įrangą, tai gali padėti siekiant dirbti su tais pačiais efektais. Bent jau tokia mano patirtis, kuri atvedė ten, kur esu ir dėl to labai džiaugiuosi. Jei yra noras dirbti su specialiaisiais efektais, geriausia būtų studijuoti inžineriją, nes reikia viską apskaičiuoti – kaip kas turi judėti, dūžti, lūžti, sprogti ir panašiai.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2026“ tekstas
